TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ką švenčiame kovo 8 - ąją?

Nesvarbu, kad šaltis už langų dar laiko savo pančiuose sukaustęs žemę ir negailestingai žnaibydamas paspirgina tik skruostus. O kas jam belieka – kitos kūno dalys pridengtos audeklais. Atšiaurus vėjo gūsis primena netikėtą ir neužtarnautą antausį. Tegu išdykauja, tai paskutinės žiemos išdaigos. Jau ne už kalnų pavasaris, nes jau įžengėme į kovo mėnesį. Liaudies išmintis moko: jei šunys voliojasi – lauk oro atmainos.

Lotyniškas kovo mėnesio pavadinimas Martius kildinamas iš romėnų karo dievo Marso vardo. Šis mėnuo buvo laikomas sėkmingu karui pradėti. Mums jis primena, kad laikas raitotis rankoves ne kraujo praliejimui, bet taikesnių ir prasmingesnių tikslų siekimui.  Su kovo 8 - ąja siejama daug ir įvairių progų. Vieni švenčia gimimo dieną, kiti – jau tradicija tapusias šventes.

Amerikoje kovo 8 - ąją yra švenčiama Žemės ūkio diena. Žemės ūkio tarybos nutarimu, tądien raginama švęsti žemės ūkyje sukurtų įvairių produktų šventę. Paskaičiuota, kad Amerikos fermeris išmaitina 144 žmones – dovanodamas žaliąjį produktą palaiko daugelio šeimų gyvybę. Minint Žemės ūkio dieną, siekiama atkreipti dėmesį į produktų gamybą, jų reikšmę organizmui. Kad laikas kibti į darbus, Amerikos fermeriui primena bandantys atbusti narcizai.

Kovo 8 dieną žydai švenčia pavasario šventę, kuri vadinasi Purimas. Ši šventė – linksmiausia žydų bendruomenėje. Jos metu rengiami karnavalai, vaišinamasi, dovanojamas maistas. Taip prisimenama laimingai pasibaigusi žydų gyvenimo istorija Persijoje. Ji aprašyta Senajame Testamente, Esteros knygoje. Estera buvo sinedriono pirmininko Mordekajaus dukterėčia. Neturėdamas vaikų, jis ją augino tarsi savo dukrą. Vieną dieną Estera buvo paimta į Persijos karaliaus Ahasvero rūmų haremą. Tačiau karalius ją įsimylėjo ir paskelbė savo žmona, o vėliau ir karaliene. Žydų gyvenimas pagerėjo. Nepaisant įsivyravusios ramybės ir gerovės, žydams ėmė grėsti pavojus, nes Ahasvero dvariškis Hamanas, dėl Mordekajaus neprielankumo jam, labai susierzino. Jo galvoje gimė intriga, kurią tučtuojau pasiūlė savo valdovui. Karalius, už Hamano jam pažadėtus Mordekajaus turtus, įsakė sunaikinti visą žydų tautą.

Apie šį  klastingą sandėrį sužinojo žydai. Mordekajus įkalbėjo Esterą pasinaudoti Ahasvero žmonos teisėmis. Estera liepė savo tautiečiams tris dienas pasninkauti, o išaušus ketvirtai dienai, nuėjo pas savo vyrą, prašydama pakeisti sprendimą. Karalius neatsispyrė gražuolės žmonos prašymui. Jos vizito metu sužinojęs Hamano intrigų potekstes, liepė jį pakarti tose pačiose kartuvėse, kurias jis ruošė Mordekajui. Naudodamiesi įsakymu, žydai ėmėsi ginklų ir gindamiesi nužudė nemažai savo priešų, tarp jų – dešimt Hamano sūnų. Žodis purim reiškia burtą. Jį karalius Ahasveras metė norėdamas išrinkti žydų sunaikinimo dieną. Šventės metu sinagogoje skaitant Esteros ritinį, kuriame pasakojama purimo istorija, ištarus Hamano vardą, tarškynėmis keliamas triukšmas. Taip daroma todėl, kad nesigirdėtų Hamano vardo ir jis būtų ištrintas iš žmonių atminties.

Kadaise graikai kovo 8 - ąją šventė Dievų motinos, Urano ir Gajos dukros, Dzeuso motinos deivės Rėjos šventę. Ji dažniausiai yra vaizduojama rankoje laikanti suvyniotą akmenį.  Kodėl akmenį, o ne savo sūnaus Dzeuso kūną? Todėl, kad jos vyrui Kronui buvo išpranašauta, jog vienas iš jo vaikų, o jų turėjo šešis, nuvers jį ir užims jam priklausiusią valdžią. Baimės vedinas, jis liepė savo žmonai Rėjai atnešti ką tik gimusius vaikus ir juos tučtuojau prarijo. Nenorėdama prarasti paskutinio savo vaiko, Rėja jį pagimdė Kretos salos, Diktės oloje. Dzeusas augo nimfų dėmesio apsupty. Vietoje sūnaus kūno, Rėja Kronui į burną įbruko suvystytą akmenį. Kronas nieko neįtarė. Išaugęs ir subrendęs Dzeusas sukilo prieš savo tėvą ir liepė jam atryti jo brolius ir seseris. Rėjos vardas asocijuojasi su tekėjimu (moters pieno, vandenų gimdymo metu nutekėjimu) – visu tuo, kas iš moters išteka. Jai priskiriami ir šie epitetai: Meter Megale (Didžioji Motina), Meter Theon (Dievų motina), Meter Panton (Visu Motina).

Kovo 8 - ąją Italijoje yra švenčiamas “la Festa della Donna” – Moters dienos festivalis. Tądien vyrai savo moteriai dovanoja puokštę geltonos spalvos gėlių. Tai gali būti narcizai, mimozos. Restoranai ta proga ruošia ypatingus patiekalus, kepami saldūs pyragėliai “Mimosa”, vaišinamasi romantiškos muzikos fone.

Idėja švęsti šią šventę JAV kilo seniai, siekiant atkreipti dėmesį į moters socialinę, politinę padėtį, pagerinti ekonomines salygas, įteisinti lyčių lygybę. Tuomet ją vadino Tarptautine moterų solidarumo diena. Prabėgus šimtmečiui, pasaulio įvykius pastūmėjus teigiama linkme, ši diena tapo pagarbos moteriai diena. Ją ignoruoja tik antisovietiškai nusiteikusios moterys. Apie šventės priešistorę ir moterų kovą nebeužsimenama. O vertėtų, nes iškovota pergalė prieš moters niekinimą, neturintį realaus pagrindo žeminimą, jai suteikta teisė prisiliesti prie amžinųjų vertybių, būti raštingai, galimybė atverti savo kūrybines gelmes, skleisti individualumą. Šiuolaikinė moteris nebėra dvikojis ir kvėpuojantis multifunkcijas atliekantis padaras. Ji dvelkia švelnumu, seksualumu, elegancija, skleidžia vidinę šilumą.

Šios šventinės dienos istorija prasideda XIX a., kuomet moterys buvo beteisės ir už tą patį darbą gaudavo mažiau, nei vyrai. Galimybė siekti išsilavinimo joms taip pat buvo apribota. Šeimose moterys buvo išnaudojamos ir kentė prievartą. Pirmą kartą moterys į save atkreipė dėmesį, kuomet 1857 metais kovo 8 dieną Niujorke protestuodamos išėjo į gatves. Tekstilės fabriko darbininkės siekė išreikšti nepasitenkinimą blogomis darbo salygomis. Jos reikalavo dvylika valandų trunkančią darbo dieną pakeisti į dešimties, protestavo prieš darbo krūvio didinimą, nelogiškai mažus atlyginimus. Užmokestis skyrėsi net skirtingų tautybių moterims. Afroamerikietės ir ispaniškai kalbančios gaudavo kitokias pajamas nei baltosios.  Atlyginimo dydis priklausė nuo odos spalvos, o ne nuo atliekamo darbo kokybės. Protestuotojas išvaikė policija.

Jos vėl prabilo apie save 1908 metų kovo 8 - ąją. 15,000 moterų  reikalavo to paties: trumpesnės darbo dienos, didesnio darbo užmokesčio, balsavimo teisų, kaip motinos protestavo prieš vaikų išnaudojimą darbe. Anuomet, augant pramonei, fabrikuose ir šachtose reikėjo daug darbo rankų. Tam darbdaviai įtraukdavo vaikus, versdami juos atlikti suaugusiųjų darbą. Aštuonerių metų mergaitės dirbo siuvėjomis, nors įstatymas įdarbinti leido tik keturiolikmečius. Pasirodžius inspektoriui, mergaitės slėpėsi, palikdamos tuščias darbo vietas. Fabrikuose sklido toksinių medžiagų kvapas. Tikėdamosios geresnio rytojaus sau ir savo vaikams, moterys išėjo į gatves. To meto streiko šūkis: „Duonos ir rožių!“. Duona simbolizavo ekoniminį saugumą, rožės – geresnį gyvenimą.

1909 metų vasario 23 dieną Amerika pirmoji pasaulyje šventė Tarptautinę moters dieną. Šventei buvo pasirinktas sekmadienis, kad žmonės nepraleistų darbo dienos, kuri buvo svarbesnė už žmoniškumą ir žmoniškas darbo salygas. Iki 1913 metų ši šventė JAV buvo švenčiama paskutinį vasario sekmadienį.

Judėjimas už moterų teises nerimo. 1910 metais Kopenhagoje įvyko tarptautinė konferencija. Joje įsimintiną vaidmenį suvaidino Vokietijos politikė, aktyvi kovotoja už moterų teises, viena iš Vokietijos komunistų partijos įkūrėjų, moterų laikraščio „Lygybė“ (Die Gleichheit) redaktorė, 952 straips­nių autorė Klara Cetkin. Gimusi pasiturinčioje šeimoje, būdama nepaprastai gabi, slap­tuo­se Vo­kie­ti­jos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos su­si­rin­ki­muo­se sutiko savo politinį mentorių ir būsimą vyrą revoliucionierių Osipą Cetkin iš Odesos. Jis apsiėmė ją mokyti Karlo Markso ir Friedricho Engelso raštų, mokslinio socializmo idėjų.  Susižavėjusi dar jokiame Žemės kampelyje nepatirtu gyvenimu, Klara atsisakė buržuazinio gyvenimo būdo, atsiskirdama nuo šeimos.

Kaip ateitis parodė, utopinių idėjų vedama, užvaldyta lygybės visame pasaulyje idėja, mokytojaudama 20 valandų per dieną, ji ir jos vaikai įbrido į skurdą ir nesibaigiančius vargus: be laiko pražilo, pasiligojo. Šviesi ir soti ateitis, kurią pranašavo Leipcigo moterų se­mi­na­ri­ja įrašydama jos diplome: ,,čia mo­kė­si pa­ne­lė Eis­ner – ky­lan­ti vo­kie­čių pe­da­go­gi­kos žvaigž­dė“, pasisuko kitu keliu. 1910 metais vykusioje moterų konferencijoje Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti pasaulyje vykstančiai moterų kovai už laisvę ir lygias teises. Po daugelio metų Cetkin atvaizdas buvo įamžintas ant nebeegzistuojančios Vokietijos Demokratinės Respublikos šalies dešimties markių banknoto. Siekdama pagerbti moteris, kovojančias už savo teises, minėta šalis buvo įsteigusi K.Cetkin vardo medalį. 

Amerikos žemyne 1911 metų kovo mėnuo siejasi su tragišku įvykiu –Niujorko Triangle fabrike kilo gaisras. Jame žuvo virš 140 ten dirbusių moterų – italių, žydžių ir nepilnamečių imigrančių. Dirbančios neturėjo galimybės evakuotis, nes durys buvo užrakintos. Durys buvo rakinamos tam, kad darbuotojos, kurios privalėjo dirbti be pertraukos ir šešias darbo dienas, negalėtų palikti darbo vietos. Po įvykio Manhatanas, vienas iš Niujorko rajonų, buvo nuklotas lavonais. Tai privertė atkreipti dėmesį į moterų teises, jų darbo sąlygas ir įstatymus JAV.

Pasaulio šalių moterys nepasidavė. Jau 1917 metais Austrijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Islandijoje moterys išsikovojo balso teisę. JAV moterys to pasiekė 1920 metais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"