TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kabantys sodai

2008 11 15 0:00
Profesorius S.Sillettas kopia į milžiniškas sekvojas (kai kurios jų mena laikus, kai Europą valdė Julijus Cezaris). Keliauja po jų vainikus, tirdamas ten augančius padebesių sodus.
LŽ archyvo nuotrauka

Milžiniškų sekvojų vainikuose, per šimtą metrų nuo žemės, auga nepaprastas miškas. Neseniai atsivėrė padebesių pasaulis.

Steve'as Sillettas, Humboldto universiteto botanikos profesorius Kalifornijoje, geba vaikščioti medžiais kaip seniausi mūsų protėviai. Medžio vainike jis kabo ant lyno per šimtą metrų nuo žemės ir peršoka nuo vienos šakos ant kitos. Kopia į aukščiausius pasaulyje augalus - amžinai žaliuojančias sekvojas (sequoia sempervirens), kurios dydžiu prilygsta 35 aukštų namui. Profesorius S.Sillettas tyrinėja tų medžių vainikuose egzistuojančius augalus ir gyvūnus. Kai pavargsta, susiranda patogią kamieno atšaką, atsisėda ir valgo bruknes nuo didžiulių krūmų, augančių kiekvienos senos sekvojos vainike.

Dešimtmečius mokslininkai manė, kad amžinai žaliuojančių sekvojų vainikai visiškai nesiskiria nuo įprastų spygliuočių viršūnių - toks pat šakų ir spyglių chaosas. Tikt S.Sillettas atvėrė niekam nežinomą samanų, kerpių, paparčių ir bruknių krūmų pasaulį. Jis išaiškino ir ant sekvojų kabančių sodų atsiradimą.

Arčiausiai dangaus.

Tie nepaprasti medžiai auga tik vienoje pasaulio vietoje - nedideliame Kalifornijos pakrantės ruože į pietus nuo sienos su Oregono valstija, netoli San Francisko. Ten idealios sąlygos - drėgmė ir dažnos miglos. Seniausios ir įspūdingiausios sekvojos auga Humboldto draustinyje, vaizdingame kampelyje, vadinamame Titanų atžalynu. Seniausi, taip pat ir aukščiausi medžiai - iki 150 metrų. Jų yra apie pusantro šimto, bet tikslų medžių išsidėstymą žino tik saujelė mokslininkų - per daug reti ir vertingi šitie milžinai.

Ir nepanašūs į kitus medžius. Tik jie tokie galingi ir auga taip ypatingai, kad karūnose galėjo atsirasti padebesių žemynai. Sekvojos atrodo tarsi šepečiai ilgais kotais, kurių skersmuo prie žemės siekia iki aštuonių metrų. Vainiko pirmosios šakos prasideda maždaug 75 metrų aukštyje. Kai jaunas medis subręsta, paprastai netenka viršūnės - pavyzdžiui, ji lūžta per audrą.

Tada iš medžio pagrindinio kamieno išauga kiti, mažesni, nuo keliolikos iki kelių šimtų. Jie primena aukštyn pakelto delno pirštus. Kai kurie naujieji kamienai stiebiasi net iki 50 metrų, prilygsta normalaus aukščio medžiams, augantiems žemėje.

Kartais jie turi net atskirą šaknų sistemą, kuria įsikimba į apmirusią augalo dalį ir minta ja. Naujieji kamienai išleidžia šaknis, kurios per šimtus, o kartais tūkstančius metų kryžiuojasi, sukurdamos plačią viršūnę, primenančią pasikartojančias geometrines struktūras. Šakos gali būti labai storos - jų pjūvio skersmuo gali siekti porą metrų.

Padebesių zoologijos sodas

Ant tų šakų pūpso spyglių krūvos, sukritusios nuo aukščiausių medžio dalių. Jei į tą krūvą patenka grybų, prasideda puvimo procesas, kurio metu spygliai virsta dirvožemiu. Jo sluoksnis siekia metrą. Tai idealios sąlygos įvairiems augalams.

Iškart po grybų padebesių sodus kolonizuoti pradeda paparčiai. Tankiai susipynus šaknims, jie sudaro, pasak S.Silletto, paparčių demblius ir akytas struktūras. Sukaupia dideles vandens atsargas, todėl padebesių pasaulyje oras labai drėgnas. Vėjui atnešus sėklų, ant sekvojų išauga ir bruknių krūmai ar net nemaži medžiai (eglės, bukai ir kiti), kurie pasiekia dešimtį metrų. Tie medžiai, kuriems pavyksta prasiskverbti per dirvožemio klodą ir šaknimis įsikabinti į sekvojos kamieną, gauna neribotą kiekį vandens ir maitinamųjų medžiagų.

Šitame padebesių pasaulyje nestinga ir gyvūnų. Paparčių dembliais šliaužioja sraigės ir sliekai, daugelis nežinomų rūšių. S.Sillettas ir jo bendradarbiai ten aptiko net vėžiagyvių, kokie gyvena ežeruose. Mokslininkai dar negali paaiškinti, kaip jiems pavyko taip aukštai patekti. Kiti gyvūnai, pavyzdžiui, salamandros, ropščiasi į sekvojas lyjant. Joms tada lengviau prisisiurbti prie kamieno. Kai užtinka paparčių sodą, pasilieka visam laikui.

Kiekvieną rudenį, kai virš žemės pakibusiuose bruknių krūmuose pasirodo uogų, medžių viršūnėse S.Sillettas aptinka visokių paukščių. Kai kada ten įsikaria ir graužikai, primenantys Amerikos voveres. Visi gyvūnai drauge apsigyvena aukštai virš žemės ir puotauja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"