TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kai byrėjo SSRS: CŽV pareigūnas Lietuvoje

2008 09 20 0:00

Prisiminimai po penkiolikos metų

"Per 70 valandų buvo nušluota 70 komunizmo metų".

Per visą savo istoriją CŽV slaptųjų operacijų direktoratas (National Clandestine Service) demonstruodavo gebėjimą skubiai mobilizuotis, kai tekdavo reaguoti į pasaulines krizes; jis skubiai siųsdavo savo pareigūnus į užsienį, kartais kaip pradininkus, į naujas vietas ar ten, kur painios situacijos, rinkti informacijos ir išnaudoti galimybes paremti JAV nacionalinius interesus.

Man teko garbė tapti tokiu pradininku, kai prasidedant Sovietų Sąjungos žlugimo dramos paskutiniajam veiksmui buvau pasiųstas į Lietuvą. Netrukus daug kolegų pasklido po kraštus, kurie sudarė sovietų imperiją, susitikti su senais priešais ir naujai įgytais draugais. Dalis buvusių priešų griežtai atsisakė bendrauti su mumis; kiti išklausydavo, tačiau nepatikliai. Kai kurie pritarė mums ir mes užmezgėme ryšius, ypač vertingus kovojant su terorizmu.


1991-ųjų rugpjūtis

Iš pradžių netikėjau, kad tai išsipildys - juk prezidentas atšaukė mano komandiruotę į Lietuvą paskutinę akimirką.

Tiesioginis prezidento domėjimasis CŽV pareigūno kelione - beprecedentis dalykas, bet tokie buvo ir chaotiški įvykiai, paskatinę tą užduotį. Griežtos politikos krypties sovietų lyderiai organizavo pučą, kad nušalintų reformatorių Michailą Gorbačiovą. Po dramatiško posūkio prasidėjo dar didesnė drama: paprasti sovietijos piliečiai masiškai pakilo versti pučo rengėjų ir sugrąžinti Gorbačiovą, nors labai susilpnėjusį kaip vadovą.

Per 70 valandų 70 komunizmo metų Sovietų Sąjungoje buvo nušluoti ir dešimtmečius trukęs šaltasis karas faktiškai baigėsi.

Numatytą išvykimo dieną, rugpjūčio dvidešimt trečiąją, mane pasikvietė Miltas Beardenas, Slaptųjų operacijų direktorato Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos skyriaus (Soviet and East European Division - SE) vadovas. Aukštaūgis teksasietis Beardenas buvo dirbęs daugelyje pasaulio kritinių zonų. Vienoje jų, vadovaudamas CŽV Islamabade, organizavo paramą besipriešinantiems Afganistaną okupavusiai sovietinei kariuomenei. Beardenas stebėjo, kaip sovietų supergalybė prisipažino pralaimėjusi ir pasitraukė iš Afganistano 1989-ųjų vasarį. Tai buvo akivaizdus imperijos silpnėjimo požymis. Beardenas grįžo namo vadovauti Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos skyriui; netrukus viena po kitos pradėjo žlugti komunistinės vyriausybės Rytų Europoje.

Reaguodamas į pokyčius Beardenas suskato megzti santykių su priešininkais iš buvusio sovietinio bloko; tai tapo neįkainojama paslauga Persijos įlankos kare su Iraku 1991 metais. Kai susvyravo komunizmo bastionas Maskvoje, Beardenas nekantravo angažuoti senuosius priešus - ir potencialius naujus draugus - tik šį kartą jau buvusioje sovietinėje teritorijoje.

Kai įėjau į Beardeno kabinetą, jis atsilošė savo krėsle, užkėlė kojas su odiniais kaubojiškais batais ant ąžuolinio stalo ir pranešė naujieną: "Jaunuoli, man labai gaila, bet komandiruotė atšaukta." Paskui plačiai išsišiepė: "Bet pažiūrėk kitaip. Ne kasdien prezidentas kam nors liepia palaukti."

Turbūt atrodžiau suglumęs, nes jis paaiškino:

"Šįryt buvau Baltuosiuose rūmuose. Papasakojau Bobui Gatesui (prezidento George'o H.W.Busho nacionalinio saugumo patarėjo pavaduotojui) apie tavo komandiruotę ir jis paprašė lukterėti maždaug savaitę. Prezidentas nori gauti dar informacijos prieš pripažindamas Lietuvą. Tai užtruks apie savaitę. Perkelk savo planus iki ateinančios savaitės ir bandysime dar kartą."

Nors buvau susidėjęs daiktus ir pasirengęs šį vakarą išvykti į Vilnių, bet įsakymas yra įsakymas. Juo labiau, jeigu jis paties prezidento. Vėliau sužinojau, kad lauktoji informacija buvo prezidento Busho mėginimas ištirti Gorbačiovo ir Kremliaus reakciją į JAV sprendimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir atkurti normalius diplomatinius santykius pirmą kartą po to, kai jie buvo suspenduoti 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą.

Mano komandiruotės tikslas buvo užmegzti kontaktą su besikuriančia Lietuvos žvalgybos tarnyba ir pradėti tartis dėl bendradarbiavimo, taip, kaip Beardenas suveikė su Lietuvos vakariniais kaimynais. Beardenas turbūt manė, kad tinku šitai užduočiai, nes neseniai buvau grįžęs iš Maskvos ir kalbėjau rusiškai. Be to, aš, kaip ir daugelis į centrą paskirtų operatyvininkų, nekantriai laukiau komandiruotės į užsienį.

Beardenas išleido mane, kaip buvo žadėjęs, 1991-ųjų rugpjūčio paskutinėmis dienomis. Praėjus vos savaitei po bandymo surengti pučą Maskvoje, aš pradėjau vieną labiausiai jaudinančių ir praturtinusių mano karjerą CŽV komandiruočių.

Buvau numatęs susitikti su ryšininku lietuviu - vadinsiu jį Vitu - kuris atvyko į Vilnių rugpjūčiui baigiantis. Jis palaikė ryšius su tuometiniu prezidentu Vytautu Landsbergiu. Vitas buvo įsitikinęs, kad prezidentas pritars kontaktui su jo žvalgybos tarnyba, pažadėjo informuoti apie slaptą mano misiją. Vitas turėjo laukti manęs Varšuvoje, kad pakonsultuotų apie sienos perėjimo formalumus ir padėtį Vilniuje po Maskvos pučo.

Esant neaiškiai, nestabiliai padėčiai negalėjai būti tikras, kad be kliūčių įvažiuosi į Lietuvą. Pavyzdžiui, centre turėjome prieštaringos informacijos apie tokį esminį dalyką kaip viza. Kadangi sovietai vis dar laikė Lietuvą savo teritorija ir budėjo perėjimo punktuose, manėme, kad man gali reikėti sovietų vizos. Kiti buvo informavę, kad lietuviai jau kontroliuoja savo sienas ir aš lengvai pateksiu į šalį.

Jei mėginčiau gauti sovietų vizą, tai būtų iššūkis. Mano tarnybos lapas seniai susijęs su sovietinėmis operacijomis, įskaitant buvimą Maskvoje, todėl KGB gerai pažinojo mane ir informacija apie mano kelionę į maištingą SSRS respubliką ne itin juos nudžiugintų. Šiuo atveju nusprendėme, kad vyksiu į Varšuvą netrukdydamas rusų dėl vizos.

Kaip buvome sutarę, susitikau su Vitu. Jis pasakė, kad lietuviai laukia manęs atvykstant. Tačiau iš Vilniaus tebeplaukė prieštaringi pranešimai dėl vizų, net iš aukštas pareigas einančių asmenų. Pasitarę nusprendėme, jog aš važiuosiu automobiliu vildamasis, kad keliai labiau apkrauti ir prie sienos daugiau sumaišties, o vizų režimas silpnesnis negu Vilniaus aerouoste.

Kolega Varšuvoje keturias valandas mane vežė per Šiaurės Rytų Lenkiją prie Lietuvos sienos. Kaip daugumoje komunistinių šalių sausumos sienų, perėjimo punkte, kitais atžvilgiais mieguistame Lazdijų miestelyje, buvo chaotiška netvarka. Ilgos automobilių ir sunkvežimių eilės vėžlio žingsniu slinko prie pasų kontrolės kabinų, slogios biurokratijos, įkūnijančios sovietinę sistemą, avanpostų.

Kadangi kolega turėjo diplomatinius numerius, gautus Varšuvoje, jis pralėkė pro automobilių eilę ir privažiavo prie raudonų ir baltų vartų, žyminčių sieną. Nusivylėme suvokę, kodėl pranešimai prieštaringi: buvo du perėjimo punktai, viename - sovietų pasieniečiai, kitame - lietuviai.

Likimas lėmė, kad pirmas kontrolės punktas, kurį privažiavome, buvo sovietų. Niūrus pasienietis sklaidė mano pasą, matyt, negalėdamas rasti sovietų vizos. Mandagiai paaiškinau, kad mane klaidingai informavo, jog SSRS vizos nebereikia. Aš prašiau ir meilikavau, mėgdžiodamas nusižeminantį ir padlaižiaujantį Rusijos pilietį prieš visagalį valdininką, bet pasienietis buvo nepermaldaujamas. Galų gale pasisiūliau pirkti vizą vietoje. Tačiau - vėl likimo pokštas - susidūriau su sovietiniu valdininku, abejingu tarptautiniu lygiu pripažintoms biurokratinėms procedūroms. Jis nesutiko. "Viza, viza, i ničevo bolše", - atrėžė jis. Nebuvo kitos išeities, kaip grįžti į Varšuvą ir persigrupuoti.

Be alternatyvos, laikydamas špygą kišenėje, kitą rytą išskridau į Vilnių. Greta manęs sėdėjo maloni lietuvių kilmės amerikietė iš Niujorko. Jos tėvai skrido tuo pačiu reisu, pirmą kartą po penkiasdešimties metų grįžtantys į gimtinę švęsti auksinių vestuvių. Lėktuvui nutūpus mes išsiskyrėme - aš nuožulnia plokštuma nuskubėjau į pasų kontrolės salę. Drožiau tiesiai prie žiovaujančio pasieniečio vienoje kabinų, vildamasis, kad jis per daug pavargęs ginčytis dėl nesančios vizos. Nuobodžiaujančia veido išraiška jis tingiai pervertė mano pasą ir ištiesė atgal.

"Jūs neturite sovietų vizos", - pastebėjo jis, pirštu baksnodamas pasą. "Na, man sakė, kad jos nebereikia. Kad ją kur galas, tą Amerikos ambasadą Varšuvoje. Ir vėl klaidingai informavo. Tiesiog negaliu patikėti", - papurčiau galvą.

"Tikrai? - paklausė sovietas. - Jums nereikia vizos?" Pasienietis suraukė antakius ir akimirką mąstė. Gal buvo kokia nauja direktyva, tarnybinis pranešimas, leistas per rankas, kurį jis pražiopsojo. "Na, jeigu taip - gerai", - sovietas gūžtelėjo pečiais ir trinktelėjo savo antspaudą į mano pasą. Mano nuotaika pakilo. Siauru praėjimu žengiau į Lietuvą ir tapau pirmuoju Jungtinių Valstijų pareigūnu, atsidūrusiu sovietinėje respublikoje po pučo.

Po kelių minučių vėl pajutau nervinę įtampą. Patekau į antrą pasų kontrolės patalpą, kurioje buvo lietuviai. Dėl ne iškart aiškių priežasčių pasų kontrolė sustojo. CŽV pareigūnai visada nerimauja pereidami komunistinių šalių sienas ir aš pagalvojau, kad iki šiol viskas klostėsi pernelyg lengvai. Gal anas pasienietis persigalvojo. Gal patekau į spąstus, sovietai leido man pajusti, kad išvengiau jų sekimo. Priešakyje mačiau kažkokį sujudimą. Jo centre atsidūrė pagyvenę žmonės, kuriuos ištraukė iš eilės; jie karštai diskutavo su uniformuotais lietuviais, kurie įdėmiai studijavo jų pasus.

Svarsčiau, kokia problema galėjo kilti, bet vistiek tikėjausi, kad perėjus sovietų patikrinimą Lietuvos pasieniečiai manęs atgal nevarys. Netrukus eilė vėl pradėjo judėti; kitų keleivių, kaip ir mano, pasai nusipelnė paviršutiniško žvilgsnio. Prie senyvos poros pamačiau savo kaimynę iš lėktuvo. Jie visi tebestovėjo nuošaliau ir šnekėjosi su pasieniečiais. Pamaniau, kad ji su tėvais, ir paklausiau, ar būta kokių problemų.

"Jokių, - nusijuokė ji. - Viskas todėl, kad mano tėvai turi lietuviškus pasus, galiojusius prieš pusę šimto metų - kai buvome nepriklausomi. Šitie vaikinai niekad nematę tų pasų ir nustebę." Iš tiesų. Lietuviai vienas po kito vartė pasus akivaizdžiai džiūgaudami, atsisukę į senukus tapšnojo per pečius ir sveikino lyg didvyrius, sugrįžtančius namo. Aš lengviau atsikvėpiau. Ši scena buvo tik vienas iš daugelio epizodų, tekusių matyti šalyje, kuri kėlėsi iš diktatūros sutemų ir jaudindamasi išgyveno savo nepriklausomybę, atgautą pasididžiavimą savimi ir savo praeitimi.

Kitoje salės pusėje manęs laukė Vitas, jis buvo užsakęs kambarį "Lietuvos" viešbutyje. Betoninis monstras, tipiškas sovietinio "inturisto" viešbutis, jis buvo ir, ko gero, tebėra aukščiausias pastatas Vilniuje. Užsakęs kambarį Vitas dar sugebėjo gauti man kvietimą pietų toje pačioje "Lietuvoje". Jų šeimininkė buvo prezidento žmona Gražina Landsbergienė. Kadangi visai neketinau atskleisti priklausymo CŽV, tai prisistačiau esąs valstybės departamento žemo rango pareigūnas iš grupės, rengsiančios valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio vizitą į Vilnių. Savaime aišku, Bakeris buvo laukiamas svečias Lietuvoje, nes turėjo pranešti, kad JAV pripažįsta Baltijos respublikų atgautą nepriklausomybę, ir atkurti santykius, užmegztus 1922 metų liepą ir pertrauktus 1940 -aisiais.

Vitas paaiškino poniai Landsbergienei, kas esu iš tikrųjų, ir ji pažadėjo padėti man likti šešėlyje bei nesirūpinti manimi per pietus. Negalėjau slėpti, kad dirbu JAV vyriausybei, o pietaujantieji netrukus pradėjo aptarinėti Jungtines Valstijas ir Sovietų Sąjungą. Vienas svečias papasakojo gandą, kad nepavykusį pučą prieš Gorbačiovą neva organizavusi CŽV. Jis teigė tai buvus išmoninga gudrybė: vylingi amerikiečiai sugebėjo diskredituoti pučistus visiems laikams. Ponia Landsbergienė nusijuokė ir pasiūlė tostą: "Aš to nežinau, bet jeigu tai tiesa, sušukčiau tris kartus valio CŽV!" Visi, ir aš, pakėlėme taures pagerbdami valdybą, kurios nariu dar negalėjau prisipažinti. Kairėje sėdinčiam svečiui, naujosios Vyriausybės ministrui pasakiau, kad mane suglumino buvusių sovietinių piliečių ironija skelbti tostą už CŽV.

"Jūs nesupratote, - nusijuokė jis. - Daug metų Maskvos propaganda vaizdavo CŽV kaip šėtoną, priešo pragarišką, pagrindinį instrumentą. Sovietijos žmonės, ypač čia, Lietuvoje, įsitikinę, kad visa propaganda yra melas, vadinasi, tai kas jai priešinga - tiesa. CŽV turėtų būti puiki organizacija." Šitokią nuomonę girdėdavau visą komandiruotės laiką. Tuo metu kai CŽV nuolat būdavo žiauriai kritikuojama savo šalyje, buvę mūsų priešininkai akivaizdžiai manė kitaip.

Rytojaus dieną Vitas "Draugystės" viešbučio, vieno seniausių viešbučių Vilniuje, kambaryje supažindino mane su Mečiu Laurinkumi, naujosios Lietuvos žvalgybos tarnybos šefu, ir Audriumi Butkevičiumi, naujuoju gynybos ministru. Laurinkus, or "Max", kaip įpratome jį vadinti, buvo ketvirtą dešimtį einantis teisininkas, prezidento pasirinktas vadovauti civilinei tarnybai. Kresnas ir nuolatos gerai nusiteikęs, "Maxas" visą laiką šypsojosi. Bet šypsena slėpė nepalaužiamą pasišventimą Lietuvos laisvei. "Maxą" motina pagimdė kalėdama sovietinėje pataisos darbų stovykloje. Jo šeima visą gyvenimą kovojo prieš sovietų okupaciją. Šitame poste "Maxas" vėliau buvo pakeistas, bet liko aktyvus parlamente, ir mudviejų keliai vėl susiėjo, kai po kelerių metų jis vėl tapo Lietuvos žvalgybos tarnybos šefu, o aš buvau paskirtas perimti Beardeno skyrių.

Butkevičius buvo tik trisdešimt vienerių, kai susipažinau su juo. Žemo ūgio ir liesas, su siaurais ūseliais, ministras buvo labiau panašus į studentą protesto demonstracijoje negu į vieną svarbiausių Vyriausybės narių. Kaip ir Laurinkus, Butkevičius atėjo iš disidentų judėjimo. Iki nepriklausomybės jis buvo slaptas Sąjudžio organizatorius; tarp jo protėvių buvo žymių karinių asmenybių. Jie kovėsi Napoleono kare, senelis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas ketvirtajame dešimtmetyje. Jis turėjo psichoterapeuto diplomą, bet buvo ir gabus mimas. Butkevičius buvo karštas glaudžių ryšių su Vakarais šalininkas ir stiprus ministras, bet 1997 metais nuteistas ir trumpai kalintas dėl kyšio paėmimo.

Aš pasakiau abiem vyrams, kad esu atsiųstas CŽV vadovybės pasveikinti Lietuvos, sugrįžusios į demokratiškų šalių šeimą. Kad mes nuoširdžiai pasirengę padėti Lietuvai sukurti stiprią žvalgybos tarnybą savo šaliai ginti, besiremiančią demokratiniais principais ir įstatymo viršenybe.

Laurinkus ir Butkevičius palankiai sutiko žinią, bet abu prisipažino mažai tenutuokiantys apie žvalgybą. Laurinkus, kuris šiek tiek kalbėjo angliškai ir netolimoje praeityje kelis kartus lankė bičiulius Masačusetse, parodė man dvi pigiai išleistas knygas.

"Tai viskas, ką žinau apie žvalgybą. Čia mano vadovėliai. Turbūt reikėtų ir kitokių", - jis nervingai nusijuokė.

Nė vienai jų neatsirastų vietos CŽV rekomenduojamų knygų sąraše. Viena buvo Philipo Agee "CIA Diary" (CŽV dienoraštis); CŽV darbuotojo, kuris bendradarbiavo su Kubos žvalgyba ir demaskuodavo CŽV pareigūnus, prisipažinimas. Kita - Johno Markso ir Victoro Marchettio "The CIA and the Cult of Intelligence" (CŽV ir žvalgybos kultas); arši valdybos kritika, išspausdinta 1974 metais. "Maxas" jas nusipirko Bostono knygyne, sužinojęs apie ketinimą jį skirti nacionalinės šnipų tarnybos vadu.

Nurijęs sarkastiškas pastabas apie abi knygas pasakiau Laurinkui ir Butkevičiui, kad padarysime geriau. Pažadėjau, jog suderinus detales į Vilnių atvyks Miltas Beardenas aptarti bendradarbiavimo ir patirties perdavimo. Pasakiau, kad jis atsiveš ekspertų, kurie liks Vilniuje plėtoti mūsų santykių. Iš savo patirties Rytų Europoje CŽV jau parengė atitinkamas mokymo programas ir pavedė teisininkams skubos tvarka išdėstyti įstatymus bei statutus, reguliuojančius žvalgybos žinių rinkimą ir parlamento vykdomą kontrolę Jungtinėse Valstijose ir Vakarų demokratijose.

Pakviečiau Laurinkų ir Butkevičių pavakarienauti mano viešbutyje. Pakviečiau ir keletą jų kolegų, kurie irgi buvo kupini energijos. Trykšte trykštantis jų entuziazmas dėl šalies nepriklausomybės buvo akivaizdus - bet nepatyrę žvalgybos mene. Jie džiaugsmingai sutiko žinią, kad galės pasimokyti iš CŽV. Laukiniais šuoliais krintant rublio vertei JAV valiutos atžvilgiu galėjau pavaišinti visą Lietuvos žvalgybos vadovybę už maždaug devynis dolerius. Vaišinomės skaniu, bet cholesterolio prisotintu vietos patiekalu, vadinamu cepelinais; baliono formos kietos tešlos gniužulais su mėsos, varškės ir grybų įdarais, užpiltais kiaulienos spirgų sluoksniu, dar pridedant riebalų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"