TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kai byrėjo SSRS: CŽV pareigūnas Lietuvoje

2008 09 27 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Prisiminimai po penkiolikos metų Pabaiga. Pradžia 2008 m. rugsėjo 20 d.

Anksti rytą, iki susitikimo su M.Laurinkumi Seime (Lietuvos parlamente), išėjau pasivaikščioti po miesto centrą - pajusti gyvenimo skonio šalyje, kuri džiaugėsi laisve po priespaudos dešimtmečių. Vilniaus centre buvo stebėtinai maža Sovietų Sąjungą apėmusios suirutės požymių. Parduotuvės atidarytos ir pilnos prekių, biurokratai skubėjo į darbą, o jaunos moterys stumdė vaikų vežimėlius Lukiškių aikštėje.

Bet aikštės centre stūksojo aiškiausias Lietuvos nepriklausomybės simbolis: masyvus pjedestalas, ant kurio kadaise stovėjo monumentas. Kiekvienas, keliavęs į kurį nors Sovietų Sąjungos kampelį, iškart suprastų, ko čia trūksta. Vladimiras Leninas, sovietinio komunizmo įkūrėjas, šimtuose Sovietų Sąjungos miestų buvo garbinamas kaip Dievas didžiulėmis statulomis, biustais ir paveiksluose. Dabar krintanti į akis savo nebuvimu Lenino statula buvo pašalinta iš Vilniaus centro tuojau po pučo žlugimo Maskvoje; tuščias pjedestalas tapo priminimu sovietams, kad jų hegemonija Lietuvoje pasibaigė.

Vaikštinėdamas centrinėmis gatvėmis pastebėjau ir kitų, subtilesnių pokyčių. Sovietinei valdžiai būdingos raudonos iškabos su daugiažodžiais valstybinių įstaigų ar įmonių pavadinimais dingo, jas pakeitė trumpesni pavadinimai lietuvių kalba. Sunkios metalinės plokštės su priklijuotu kūju ir pjautuvu, kurios puošdavo šitų pastatų įėjimus, taip pat nuimtos - matyt, lietuviai skubėjo išvalyti savo sostinėje komunistinio režimo pėdsakus. Kai paklausdavau lietuvių apie dramatiškus įvykius Maskvoje, daugelis buvo abejingi. "Pučas ar nepučas, sovietams čia vietos nebėra, - atsakydavo jie man. - Dabar reikia, kad likęs pasaulis tai suprastų."

Tą dieną vaizdas prie Seimo buvo kitoks. Parlamento pastatą apsupo kareiviai. Kiekviena gatvė iš miesto buvo užtverta kontrolės postų ir metalinių prieštankinių barikadų, šimtai smėlio maišų sukrauti aukštomis rietuvėmis aplink pastatą, tarsi šalis tebebūtų apsiausties padėtyje. Vienas kitas lietuvis man sakė, jog tai daugiau parodomasis spektaklis; Lietuva norėjo, kad Vakarų operatoriai įtikintų pasaulį, jog sovietai dar kelia pavojų šalies nepriklausomybei. Kiti, priešingai, nuoširdžiai tikėjo, kad sovietinio režimo šalininkai gali užpulti, desperatiškai mėgindami išlaikyti sparčiai slystančią iš rankų valdžią.

Už kontrolės postų, arčiau Seimo įėjimo aš mačiau scenų, būdingų bet kuriai įstatymų leidžiamajai valdžiai Vakaruose: deputatai būriavosi šalia parlamento, kai kurie karštai diskutavo; lenkų mažumos Lietuvoje protestuotojai nešė plakatus ir skandavo apie pažeistas jų teises; pagyvenę žmonės ramiai stoviniavo su šūkiais dėl mažų pensijų.

Įėjęs į vidų išvydau šiuolaikinį ir beveik nepriekaištingą interjerą su tviskančiais koridoriais ir ryškių spalvų skandinaviškais baldais. Mečys Laurinkus nuvedė mane į parlamento svečių balkoną. Nors lietuviškai nesupratau, mačiau, jog tai ne sovietinio stiliaus posėdžiavimas su nuobodžiomis prakalbomis ir vienbalsiu pritarimu iš anksto nulemtiems sprendimams. Virė karštos diskusijos, įstatymų leidėjai aiškiai nesutiko vieni su kitais. Jei ne smėlio maišai ir barikados lauke, tai atrodytų normali demokratinė veikla.

* * *

Pavakare M.Laurinkus supažindino mane su naujuoju Lietuvos viceprezidentu Kazimieru Motieka, kuris rūpinsis Beardeno kelione į Vilnių. Aukštas, lieknas ir tyliai kalbantis K.Motieka buvo rafinuotų Rytų Europos aukštuomenės manierų. Ir dar daugiau, jis pripažino retas po šaltojo karo politikų vertybes: atlaidumą ir susitaikymą. Po represijų metų daug kas buvusiame sovietiniame bloke troško atkeršyti tautiečiams, bendradarbiavusiems su komunistais. Naujosios Rytų Europos vyriausybės jau pradėjo raustis komunistinio saugumo archyvuose, kad išaiškintų tūkstančius informatorių. Nesvarbu, ar informatoriai bendradarbiavo su komunistais ideologiškai simpatizuodami, ar norėdami išlikti. Buvę disidentai, dabar vadovaujantys vyriausybėms, norėjo užsitikrinti, kad informatoriai būtų išaiškinti ir niekada negalėtų užimti jokių vadovaujamų postų. K.Motieka suprato, kad toks kraujo nuleidimas tik pagilintų susiskaldymą Lietuvoje ir skatintų emocijas, diskredituojančias šalies demokratinius siekius. Jis norėjo, kad bylos būtų laikomos po užraktu ir žengiama pirmyn kaip vieningos tautos.

K.Motieka pasirodė esąs puikus svečių globėjas ir nuolatos teiraudavosi, gal man ko reikia, nors įtikinėjau jį, kad viskas klostosi gerai ir viceprezidentas turi svarbesnių reikalų. Jis primygtinai siūlė naudotis jo kabinetu, kai tik reikės susisiekti su kolegomis Varšuvoje. Tomis dienomis, dar neišaušus nešiojamų kompiuterių ir elektroninio pašto erai, vienintelis mano ryšys buvo atviros telefono linijos su Varšuva, kuri vėliau perduos mano raportus CŽV centrui. Kartais būdavo sunku susisiekti net su Varšuva, bet viceprezidento telefonas beveik visada veikdavo. Mano pranešimai būdavo gana nekalti, nes privalėjau kalbėti dviprasmybėmis perduodamas informaciją, daugiausia susijusią su Beardeno vizito planavimu.

CŽV pareigūnui, per visą savo karjerą kovojusiam prieš Sovietų Sąjungą, vienam sėdėti viceprezidento kabinete buvo siurrealistiška. Jei keliais mėnesiais anksčiau būčiau vienas atsidūręs sovietinės respublikos viceprezidento kabinete, būčiau patikėjęs, kad atradau žvalgybos aukso gyslą. O kai sėdėjau prie K.Motiekos stalo, apkrauto dokumentais, mano vienintelis rūpestis buvo prisiskambinti į Varšuvą. Jeigu būčiau susidomėjęs dokumentais, gal būtų reikėję tik paprašyti K.Motiekos.

Viena didžiausių problemų, susijusių su Beardeno vizitu, kurią man teko spręsti, buvo jo transportas į Vilnių. Miltas, mėgstantis dramatiškus efektus, panoro iškilmingai atskristi vyriausybiniu reaktyviniu lėktuvu. Panašiai kaip dėl vizų, gaudavome prieštaringos informacijos, ar sovietai, ar lietuviai kontroliuoja oro erdvę virš Vilniaus. Kai kas būgštavo, kad sovietams nežinomo lėktuvo pasirodymas gali baigtis įsakymu jį numušti. Kadangi vietos sovietinių ir lietuvių valdžių santykiai buvo ne patys geriausi, negalėjau gauti tikslios informacijos iš savo ryšininkų. Turėdamas omenyje galimas pasekmes, nusprendžiau geriau būti per daug atsargus ir patariau Beardenui, užuot skridus, kratytis Lenkijos keliais.

***

Vieną dieną K.Motieka nusivedė mane į buvusią KGB būstinę Vilniaus centre. Protestuojantys vilniečiai šturmavo pastatą 1991 metų rugpjūtį, išvijo okupantus ir likvidavo labiausiai bauginantį vietos prievartos instrumentą.

Šiurpi to rūmo istorija tęsiasi nuo 1899 metų, kai buvo pastatytas cariniam teismui. KGB pirmtakas NKVD čia įsirengė būstinę, kai Stalinas okupavo Lietuvą 1940 metais. Po to prasidėjo nacių okupacija, gestapas naudojosi pastatu iki 1944 metų, kai sovietinė armija persirito per Lietuvą ir vėl įkurdino NKVD. Vienas žymiausių pastato kalinių - buvęs Izraelio premjeras Menachemas Beginas; jis buvo suimtas Vilniuje 1940 metais ir čia laikytas prieš perkeliant į kitą kalėjimą. Vietos istorikai mano, kad per Stalino erą NKVD rūmuose kalėjo apie 15 000 lietuvių ir apie 700 buvo juose sušaudyti už antisovietinę veiklą. Postalininiu laikotarpiu, iki lietuviai išvijo KGB 1991 metų rugpjūtį, dar tūkstančiai buvo čia kalinami ir kankinami.

Šito pastato vidus bene įspūdingiausiai liudijo sovietų galybės Lietuvoje pabaigą. Vos įžengus stovėjo masyvus alebastrinis Lenino biustas, apsuktas veidu į sieną. Mudu su K.Motieka apėjome pastatą. Visokių rūšių įranga mėtėsi koridoriuose, pūpsojo maišai, prigrūsti susmulkintų dokumentų. Kabinetuose išvartyti seifai, šūsnys dokumentų ir raudonų aplankų. Seifuose suanglėjusios popieriaus skiautelės, kur ne kur susiraitę dokumentai, išlikę KGB karininkams sprunkant iš pastato. Įslaptintų telefonų laidai išplėšti iš lizdų sienose, įranga daužyta plaktukais, desperatiškai mėginant sunaikinti slaptą techniką paskutinę minutę, kai lauke jau bangavo įtūžusi minia. Nedideliame kabinete didžiulis Felikso Dzeržinskio, baisiojo "geležinio Felikso", kuris įkūrė "Čeka" - sovietų saugumo tarnybų motiną - portretas buvo atremtas kampe, prieš tai neatpažįstamai subadžius jį peiliu.

Rytojaus dieną K.Motieka primygtinai kvietė mane lydėti jį į Kauną, miestą, iki kurio maždaug valanda kelio į vakarus. Jis turėjo oficialiai perimti KGB pastatą iš nebeegzistuojančio Lietuvos KGB pareigūnų. Iš pradžių aš spyriojausi. Jeigu Maskvos KGB sužinos, kad ten buvau, jie ne tik užfiksuos naujus CŽV santykius su Lietuva, bet mano dalyvavimą šitame pažeminime laikys įžeidimu. Be to, įrodinėjau: jeigu tai iškils į viešumą, kai kurie Lietuvos piliečiai gali sunerimti, kad šalis keičia vieną "didįjį brolį" kitu.

Galų gale K.Motieka, nors liko neperkalbamas, pažadėjo niekam neprasitarti apie mane. Kai priminiau, kad nemoku lietuviškai, jis nusijuokė: "Galite dėtis mano giminaičiu iš JAV, jei kas paklaustų. Būkite ramus, niekas nekreips į jus dėmesio." Paskelbus nepriklausomybę daug lietuvių kilmės amerikiečių atvyko į Vilnių padėti šaliai kurti demokratinę santvarką ir darbavosi vyriausybinėse įstaigose. Vienas Amerikos lietuvių, Valdas Adamkus, buvęs JAV aplinkos apsaugos agentūros pareigūnas, 1998 metais taps prezidentu. Tad Motiekos paskubom sukurpta istorija atrodė tikėtina, jei kas nors atsitiktų.

Susitikimas buvo įtemptas, formalus ir, dėkui Dievui, trumpas. Niekas nesidairė į mane, sėdintį salės kampe šalia paniurusių KGB pareigūnų. Juos būtų ištikęs šokas, jei būtų sužinoję, kad tarp jų sėdi CŽV. Susitikimo metu K.Motieka retkarčiais žvilgtelėdavo į mane ironiškai šypteldamas. Jis aiškiai mėgavosi faktu, kad CŽV matys šitą triumfo prieš KGB akimirką.

Kai įlipau į K.Motiekos automobilį grįžti į Vilnių, vairuotojas kažką sušnibždėjo jam lietuviškai. K.Motieka pasakė, jog vairuotojas pranešė, kad prezidentas V.Landsbergis bandė jam paskambinti. Paaiškinęs, kad prezidento pusvalandį nebus, K.Motieka nusprendė važiuoti atgal neskambindamas iš Kauno. Miesto pakraštyje jis liepė vairuotojui važiuoti į kelkraštį ir sustoti. Nustėręs spoksojau, kaip viceprezidentas išlipo iš automobilio prie telefono būdelės, viena ranka grabaliojo kišenėje monetų, o kita pamojavo žmonėms gatvėje, kurie pažino jį. Jis surado monetą, įėjo į būdelę ir pradėjo rinkti prezidento numerį.

Kai K.Motieka sugrįžo į savo vietą paaiškinau, kad Amerikoje turime vadinamąjį car phone, kuriuo galima skambinti tiesiai iš automobilio. Motieka nustebo: "Tikrai? Kaip manote, ar būtų galima gauti ką nors tokio čia?" Nedaug išmaniau apie automobilinius telefonus, bet pažadėjau maloniam savo šeimininkui, kad jeigu tai techniškai įmanoma, CŽV jam jį gaus.

***

Beardenas turėjo atvykti po dviejų dienų su delegacija, kuri pasiliktų padirbėti su lietuvių tarnyba. Laikas buvo puikiai suderintas. Tik ką sužinojome, kad prezidentas Bushas paskelbs oficialų Lietuvos suverenumo pripažinimą 1991 metų rugsėjo 2-ąją ir valstybės sekretorius Bakeris atvyks į Vilnių prezidento vardu.

Pasakiau K.Motiekai, kad norėtume atskirti valstybės sekretoriaus oficialų vizitą į Vilnių nuo neviešinamo Beardeno apsilankymo. Kadangi Vilniuje dar nebuvo JAV ambasados, paprašiau K.Motiekos infrastruktūros, kur mūsų pareigūnai galėtų gyventi ir dirbti neatkreipdami dėmesio. Po vienos dienos viceprezidentas pasiūlė mums patogią ir erdvią vilą už miesto, saugiame ir izoliuotame rajone, anksčiau skirtame komunistų partijos dignitoriams. Komunistų partijos šulų kaimynystės su CŽV pareigūnais ironija nebuvo niekam atskleista ir vila tapo precedentu išsidėstyti kituose buvusios Sovietų Sąjungos avanpostuose.

Beardenas ir jo komanda atvyko sutartu laiku su kolona didelių sunkvežimių, prikrautų bagažo, ryšio priemonių ir, savaime aišku, gėrybių, primenančių žmogui namus, pavyzdžiui, užkandžių ir vaizdajuosčių. Šį kartą sienos kirtimas vyko be kliuvinių: netrukus po mano atvykimo keli belikę sovietiniai pasieniečiai liovėsi tikrinę vizas. Lietuviai vis labiau naudojosi popučiniu chaosu Maskvoje, kad išplėštų iš sovietinės kontrolės net smulkias valstybines funkcijas.

Aš nulydėjau koloną iki naujosios apsigyvenimo vietos už Vilniaus. Netrukus buvo užmegzti ryšiai ir Beardenas parašė pirmą oficialų CŽV pranešimą centrui, pranešdamas, kad komanda atvyko saugiai. Trumpai painformavau Miltą apie rytdienos susitikimus ir leidau komandai pailsėti prieš iškilią dieną CŽV istorijoje.

K.Motieka nervinosi dėl būsimų susitikimų su Beardenu ir norėjo pats sutikrinti, kad kiekviena smulkmena būtų rūpestingai parengta. Mėginau jį įtikinti, jog CŽV pareigūnai atvyko neoficialiai ir pratę gyventi daug kuklesnėmis sąlygomis negu viloje, kurią jis maloniai parūpino. Sutelkęs visą diplomatinį taktą, kiek sugebėjau, aš pasakiau K.Motiekai: "Paklausykite, juk turite aibę darbų kaip viceprezidentas. Galėtumėte pavesti savo pavaldiniams mumis rūpintis arba leiskite man pabandyti kai ką organizuoti."

Ir vėl prašoviau. Kitą rytą Beardenas ir jo delegacija, apsirengę tamsiais išeiginiais kostiumais, kartu su manimi išvyko į pirmą oficialų susitikimą. Su M.Laurinkumi ir A.Butkevičiumi suderinome mūsų tarnybų bendradarbiavimo pradžios detales. Po to šeimininkai nuvedė mus susitikti su viceprezidentu. Motieka pasakė Beardenui, kad šįryt nuvežė į vilą švarių paklodžių ir antklodžių. Pasak jo, Beardeno "patarnautojas" buvo labai dėkingas ir draugiškas. Suglumę susižvalgėme, vienas delegacijos narys pašnibždomis ištarė: "Jis turi omenyje Bobą. Mes palikome jį viloje." Bobas buvo Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos skyriaus technikos šefas; jis atvyko kartu prižiūrėti, kad būtų pristatyta logistikos ir kitokia technika, reikalinga komandai funkcionuoti, kai Beardenas ir aš išvyksime namo. Bobui teko ištverti bičiuliškus Beardeno ir kitų juokelius, kai pravardė pasklido valdyboje.

Tą vakarą šventėme mūsų draugystę bankete, kurį organizavau Motiekos ir žvalgybos tarnybos bei gynybos ministerijos vadovų garbei. Aplinka buvo puiki, atskira saliukė "Stiklių" restorane, kuris įsikūręs restauruotame XVII amžiaus pastate senamiesčio širdyje. Tada jis buvo laikomas geriausiu Vilniaus restoranu. Matydamas kaip Beardenas ir Motieka atsistoja ir kelia taures už ateitį, jaučiau, kad šaltasis karas iš tikrųjų baigiasi.

***

Iki Beardeno ir mano išvykimo iš Vilniaus mums buvo likęs tik vienas apsilankymas. Man jis tapo dramatiškiausiu ir labiausiai jaudinančiu įvykiu Lietuvoje. Motieka organizavo Beardenui pasivaikščiojimą po KGB būstinę. Bet šį kartą buvo numatyta aplankyti požeminio kalėjimo kameras, kurių nemačiau pirmojo vizito metu. Mūsų gidas po požemį buvo naujasis parlamento Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas. Kresnas plinkantis vyriškis, kančių įspaustomis veide raukšlėmis, atrodė įpusėjęs aštuntą dešimtį. Nustebome sužinoję, kad jis dviem dešimtim metų jaunesnis. Priešlaikė jo senatvė buvo 36 metų, praleistų sovietų gulaguose, rezultatas.

Pašiurpome, kai mūsų gidas pradėjo rodyti kankinimų kameras. Vienoje kaliniai būdavo priversti valandas stovėti ant siaurutės nuožulnumos, kad nenuslystų į grindis apsėmusį vandenį. Pailsę ir netekę jėgų kaliniai griūdavo į vandenį, beveik užšalusį nuo žiemiško oro, plūstančio per atvirą langą. Tuščiose kamerose tarsi klaidžiojo silpnas kankinamų žmonių klyksmų ir aimanų aidas. Pirmininkas parodė mums kamerą, kurioje išbuvo šešerius metus. Jis papasakojo, kad nepaisydami tokio elgesio dauguma disidentų nepalūžo ir sugalvodavo būdų bendrauti vienas su kitu ir su išoriniu pasauliu. Kaip pavyzdį parodė mums smulkias popieriaus skiauteles, kurias jis išsaugojo; ant jų kaligrafiškai rašydavo raštelius taip smulkiai, kad vos įstengėme iššifruoti raides.

Stabtelėjome prie kameros, kurios sienos, skirtingai nei kitų buvo ištisai išklijuotos maišiniu audeklu. Pirmininkas paaiškino, jog kai kurie kaliniai prarasdavo viltį ir mėgindavo nusižudyti - įsibėgėję trankydavo galvą į sieną, kol mirdavo. KGB nenorėjo, kad jos aukos mirtų iki galo neištardytos, todėl apklijavo kai kurių kamerų sienas, taip trukdydama nusižudyti. Išklijuotos kameros turėjo ir antrą paskirtį - slopindavo kankinamų ir mušamų kalinių klyksmus.

Pirmininkas pasiūlė man įeiti į tokią kamerą. Iš karto pajutau spaudžiant krūtinę, akimirksniu nebegalėjau kvėpuoti. Neįsivaizduojamas siaubas kameroje praleisti minutę, nekalbant apie metus. Ištvėriau tik keletą sekundžių ir skubiai išėjau į koridorių. KGB būstinė dabar Genocido aukų muziejus, primenantis žmogaus nežmoniškumą žmogui. Tai vienintelis toks muziejus buvusioje Sovietų Sąjungoje. Kai kurie gidai, kaip Seimo komiteto pirmininkas, vedęs mus požemiais, yra buvę kaliniai. Tą trumpą akimirką, praleistą kameroje, pajutau, kad mano tarnyba CŽV, skirta kovai prieš čia vešėjusį brutalumą, nebuvo beprasmė. Jaučiau, kad pasirinkau teisingai, 1980-aisiais į ją stodamas.

Visi faktų konstatavimai, nuomonės ar analizės, išdėstytos šitame straipsnyje, yra autoriaus. Nieko šitame straipsnyje negalima laikyti tvirtinimu arba užuomina, kad JAV vyriausybė patvirtina straipsnio faktinius teiginius ir interpretacijas...

"CIA Studies in Intelligence: Unclassified Studies, Vol 50, Nr.2, 2006

Pabaiga. Pradžia 2008 m. rugsėjo 20 d. numeryje

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"