TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kai nesusikalba gydytojas ir pacientas

2011 10 18 14:29

Kad ir ką sakytume, sveikatos priežiūros kokybė labiau priklauso ne nuo techninių medicinos laimėjimų, o nuo paciento ir gydytojo santykių.

Ligonio pasitenkinimas gydymu taip pat glaudžiai susijęs su tuo, ar jis jaučiasi gydytojo išklausytas ir suprastas. Taip teigia "Sveikatos psichologijos" (leidykla "Tyto alba") autoriai. Tad ko reikia, kad medikai ir pacientai bendradarbiautų, o ne žarstytų vienas kitam priekaištus? Apie tai kalbėjomės su viena leidinio autorių, psichologe psichoterapeute, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docente Roma Jusiene.

- Nors Lietuvoje gerėjo aprūpinimas vaistais ir įranga, atsirado pažangių gydymo metodų, atnaujintos ligoninės, pacientų nepasitenkinimas sveikatos apsauga nemažėjo. Tačiau nesame išimtis - panaši situacija ir kitur. Tyrimai rodo, kad tokių pacientų skaičius nesikeičia, svyruoja tarp 10 ir 40 procentų. Kodėl taip yra?

- Tikriausiai dėl to, kad, deja, nesikeičia, o gal net prastėja, mūsų tarpusavio santykiai. Norime mes to ar ne, tačiau bet kurios ligos gydymo sėkmė labai priklauso nuo gydytojo ryšio su sergančiu žmogumi. Bendradarbiavimas ir abipusė pagarba yra vieni svarbiausių sėkmingo ryšio garantų.

Užtenka bent pakalbinti

- Dažnas yra susidūręs su gydytoju, kuris tiesiog nepakelia akių į pacientą. Anksčiau teisintasi, kad tam trūksta laiko, nes reikia užpildyti daugybę popierių. Ko trūksta dabar, kai vizitui pas šeimos gydytoją skiriama 20 minučių, dalį gydytojo darbų yra perėmusios slaugytojos?

- Gydytojai irgi yra tik žmonės. Vadinasi, jie taip pat būna prastos nuotaikos, pavargę, sunerimę. Nepamirškime, kad ir jų darbas yra emociškai sekinantis, įtemptas, - juk nėra lengva kasdien turėti reikalų su kenčiančiais žmonėmis. Todėl tokia gydytojo elgsena kartais rodo bandymą atsiriboti nuo paciento. Tačiau tai neduoda teigiamų rezultatų. Kodėl? Todėl, kad natūrali žmogaus siekiamybė yra bendravimas, o ne jo vengimas. Bandant atsiriboti eikvojama papildoma energija.

Esmė ne kiekybė, kiek minučių skirta konsultacijai, o kokybė. Ir per 5-10 minučių galima susipykti, likti abipusiškai nepatenkintiems. Arba labai naudingai pasišnekėti. Juk tai nėra sudėtinga, užtenka tik pasižiūrėti į žmogų, pakalbinti, pasiteirauti, kaip sekasi. Kaip jau minėta, dabar gydytojai tikrai turi pakankamai laiko konsultacijai. Tad objektyvių priežasčių nebendrauti tarsi neliko. Matyt, atsiribojimą lemia subjektyvios priežastys.

- Nusiskundimų dėl šalto, net paniekinamo bendravimo, situacijų, kai pacientas dirbtinai laikomas už durų, gan dažnai girdime kalbant apie psichiatrus, kurie kaip tik turėtų padėti spręsti psichikos bėdas.

- Sunku komentuoti apibendrintai. Beje, vėlavimas kartais yra tam tikras - nebūtinai tinkamas - medikų būdas patikrinti žmonių motyvaciją gydytis. Tačiau tyrimai rodo: jau vien tai, kad pacientui tenka ilgai laukti priimamajame, blogina gydymo rezultatus. Tie, kuriems reikėdavo laukti daugiau nei pusvalandį, rečiau paisydavo gydytojo nurodymų.

Psichiatrai nuolat susiduria su žmonių skausmu. Juk psichologinis skausmas yra sunkiau apčiuopiamas ir gydomas nei fizinis. Gali būti, kad psichiatrams atsiranda savotiškas atbukimas arba ta jų gynyba yra stipresnė. Tai, žinoma, žeidžia pacientus, kurie ir šiaip yra jautresni. Patiriantis psichologinį skausmą žmogus kitąkart prasčiau toleruos laukimą už durų nei pacientas, laukiantis pas odontologą.

Psichiatrai yra tokie pat gydytojai, kaip ir kiti. Tačiau baigusieji podiplomines studijas ir įgijusieji psichoterapeuto kvalifikaciją jau suvokia, kad pagarba pacientui yra pats svarbiausias dalykas ir turi įtakos gydymo veiksmingumui. Be to, studijuodami psichoterapiją jie turi galimybę labai išsamiai pažinti bei suprasti save, o drauge - ir tai, kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi. Tada lieka atsisakyti tų gynybų ar taikyti mažiau save ir kitus žeidžiančius bendravimo būdus.

Informacija neįstringa

- Vadovaujantis nuostata, kad pacientui labiausiai reikia gydymosi patarimų, kartais jis tiesiog užverčiamas medicininės informacijos lavina. Tačiau sveikatos psichologų cituojami tyrimai rodo, kad pacientui svarbesnis gydytojo dėmesys.

- Tarp šių sričių turi būti pusiausvyra. Beje, informaciją, ir ypač sudėtingą, žmogus priims tinkamiau, jei jaus gerą tarpusavio ryšį. Pas gydytoją pacientas ateina sunerimęs, sutrikęs, apimtas daugybės emocijų. Galime jam sakyti, ką norime, bet tokios būsenos žmogaus galimybės priimti informaciją yra ribotos.

Informaciją apie ligą ir gydymą suteikti privalu, žmonės to nori, bet šitai svarbu daryti tinkamai. Tarkim, ne tik žodžiu, bet ir raštu. Nemažai gydytojų iš anksto parengia lankstinukus arba suprantamai nupaišo, užrašo. Mūsų pacientai gal dar nesinaudoja tokia galimybe, kaip pokalbio su gydytoju įrašas į diktofoną. Kitose valstybėse, kai pranešama sudėtinga diagnozė ar informacija apie tam tikros ligos gydymą, tai įrašoma į vaizdajuostę. Tada pacientai, jų šeimos nariai gali peržiūrėti ją namuose, įsidėmėti dalykus, kurių neįsisąmonino gydytojo kabinete.

Apklausos parodė: ligoniai norėtų, kad gydytojas tiek pasakytų apie jų ligą, kiek mano esant reikalinga. Jei pacientas pasitiki gydytojo kompetencija, tuomet pasitiki ir jo žinojimu, kiek ir ko sakyti. Stefanas Zweigas labai gražiai rašė savo romane, kad žmogui sergant ypač sunkia liga kiekvienas gydytojas turi pasverti, kiek jis gali suteikti vilties ir kiek jos užmušti. Geras yra tas gydytojas, kuris moka palaikyti viltį, paciento pastangas padėti sau.

- Sakoma, kad žmogus turi domėtis savo liga ir net dalyvauti sprendžiant dėl gydymo. Bet dabar prieinama tiek daug populiarios medicininės informacijos, dažnai ji prieštaringa, kartais skleidžiama nepatikimų šaltinių. Pacientai prisiskaito ir kartais be pagrindo nurodinėja gydytojui, ką daryti.

- Būna, kad pacientai ateina prisiskaitę ir tas 20 minučių pasakoja, ką, jų nuomone, reikėtų daryti. Visą tą laiką jie, galima sakyti, testuoja gydytoją. Tai irgi kyla iš nerimo. Žmonės kalba ne apie save, bet apie tai, ką skaitė, ir trukdo gydytojui. Aišku, toks elgesys gali kilti ir iš nepasitikėjimo mediku. Nėra gerai, jei ateinama su išankstine nuostata, kad visi gydytojai niekam tikę.

Jei gydytojas pasiūlė tinkamiausią konkrečiam pacientui metodą, o šis jį atmeta, tai gali kilti ne iš žmogaus atsakomybės, o kaip tik iš jos vengimo. Gydytojo pasiūlymas nepriimamas, kad nereikėtų padėti pačiam sau. Deja, kartais mums patogu sirgti. Dažniau net ne dėl ekonominių, o dėl psichologinių priežasčių.

Reikia abipusių pastangų

- Tad kaip padaryti, kad paciento ir gydytojo bendradarbiavimas būtų kuo naudingesnis?

- Kol vien ieškosime kaltų, tol problemos neišspręsime. Pirmas žingsnis ir gydytojui, ir pacientui yra tas pats: prisiimti atsakomybę ir pagalvoti, ką galėčiau padaryti geriau? Pacientas, žinoma, gali reikšti nepasitenkinimą, bet gal verčiau pasikalbėti apie tai, kas svarbu? Gausu pavyzdžių, kai pas gydytoją žmogus ateina gerokai anksčiau nei priklauso, tada pralaukia valandą ir piktinasi, kad štai pagaliau mane priėmė. Kita vertus, padaryti taip, kad žmonėms nereikėtų laukti eilėse - tai yra įstaigos vidinės kultūros reikalas. Taip parodoma ir pagarba pacientui.

Bendradarbiavimo reikėtų siekti abiem pusėms. Bet kartais matome tokį pacientų požiūrį: štai atėjau su savo liga, "permečiau" ją gydytojui, tegu dabar jis padaro kažką, o aš pažiūrėsiu, kaip seksis. Gal verčiau mąstyti kitaip: štai atėjau su savo liga, o dabar pažiūrėkime, kaip su gydytoju galėsiu sau padėti.

Medikui svarbu pastebėti paciento nuotaiką - jo nerimą ar susierzinimą bei tai įvardyti. Tada taps lengviau bendrauti. Bet ir pacientai galėtų sau pripažinti - taip, aš nerimauju ir tai gali trukdyti bendrauti su gydytoju. Ir savęs paklausti: kaip galėčiau sumažinti šį savo nerimą?

Svarbu galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitą žmogų, sėdintį priešais. Taip mažėja tarpusavio priešiškumo. Jei bent vienas iš mūsų jaučiame, kad kitas bendrauja nepagarbiai, tai galime pasakyti. Pavyzdžiui, gydytojas primintų: "Žinote, jūs mane žeidžiate tokiais žodžiais. Jei galėtume pagarbiau šnekėti vienas su kitu, mums būtų lengviau bendrauti." Lygiai taip pacientas galėtų pasakyti gydytojui: "Toks jūsų elgesys mane žeidžia ir visa, ko noriu iš jūsų, tai pagarbos mano asmeniui ir mano ligai."

- Medicinos audito atstovai teigia, kad daugelio kreipimųsi į juos ir net teismo ieškinių dėl prasto medikų darbo nebūtų, jei šie būtų buvę atidesni, labiau įsiklausytų į paciento skundus.

- Kai kurie tyrėjai irgi atkreipė dėmesį į tai, kad prastais bendravimo įgūdžiais pasižymintys gydytojai dažniau patenka į teismus dėl įvairių gydymo nesėkmių. Kita vertus, kreipimasis į teismą žmogui yra vienas būdų tvarkytis su netekties skausmu. Tokiu atveju labai svarbu suteikti tinkamas psichologines paslaugas. Beje, ne tik pacientui ar jo artimiesiems, bet ir medicinos personalui. Jei Ęios paslaugos būtŲ prieinamos, ieškinių, matyt, irgi sumažėtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"