TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kai tėvų tėvai buvo tokie jauni

2007 07 28 0:00
1907 metai. Paryžius, prancūzų dirižablio nusileidimas.

Ką prieš šimtą metų Senojo žemyno gyventojai galvojo apie savo dabartį ir jų laukiančią ateitį? Žavėdamiesi technika, mokslu ir menu, džiugiai rengėsi karui.

Daugeliu atžvilgių gyvenimas praėjusiose epochose buvo neįsivaizduojamai blogiau organizuotas negu mūsiškis. Toks mąstymo būdas anaiptol nėra naujas. Jau 1936 metais Elijas Canetti rašė, kad "paprastas žmogus siaubingiau prisimena viduramžius negu pasaulinį karą, kurį pats pergyveno."

Jei nepatingėsime rekonstruoti to, ką inteligentiškas europietis galėjo manyti apie savo epochą prieš šimtą metų, paaiškės, kad greičiausiai vertino ją geriau negu mes savąją. Senasis žemynas jam atrodė pranašesnis už visą likusį pasaulį ne tik saugumo ir turtingumo, bet ir kultūros bei moralės požiūriu.

Perspektyvos kiek pernelyg šviesios

1907 metų pirmoje pusėje Europos diplomatiniuose sluoksniuose kilo sąmyšis, susijęs su pasirengimu labai svarbiai sutarčiai. Hagoje po aštuonerių metų pertraukos turėjo susirinkti taikos konferencija. Jos kūrėjai vylėsi, jog konferencija iš pagrindų pakeis pasaulį į gerąją pusę: nustatys tokius būdus spręsti ginčams tarp valstybių, kad nebereikės karų. Perspektyva atrodė reali ne tik tyriems svajotojams, bet ir populiarių laikraščių vyriausiesiems redaktoriams. Taip pat ir verslo magnatams, tokiems kaip Andrew Carnegie, kuris nusprendė asmeniškai įkalbėti Vokietijos kaizerį Vilhelmą II, kad pasaulinės taikos labui panorėtų įkurti Tautų Sąjungą.

Kiti tikėjosi, kad įsisiūbavusį ginklavimąsi galima bent apriboti, o karo taisykles sunorminti humanitarine-liberaline dvasia. Tokiai minčiai buvo linkęs pritarti Didžiosios Britanijos premjeras Henry Campbellas-Bannermanas. Kaip premjero postą užimantis žmogus, jis ryžosi žengti nekasdienišką žingsnį ir 1907 metų kovą savaitraštyje "Nation" paskelbė straipsnį "Hagos konferencija ir ginklavimosi apribojimas". Nepaprastai nustebintas karalius Eduardas kandžiai pareiškė, jog premjeras, ko gero, netrukus pasiūlys iškasti tunelį po Lamanšo kanalu.

Taikos idėja buvo pasmerkta žlugti, nes nė viena didžioji valstybė nebuvo suinteresuota nusiginkluoti, valdžios laikė pacifistus kvailiais, o jų idėjas - "į isteriją puolusių moteriškių, žydų ir socialistų" prasimanymais. Idėja riboti ginkluotę gimė aštuoneriais metais anksčiau. Ją pateikė Rusijos vyriausybė. Šios atstovai aiškino, esą negalima be paliovos didinti ginklavimosi išlaidų, nes galų gale to neatlaikys ekonomika. Todėl būtų naudinga susitarti dėl kelerių metų pertraukos.

"...ueber alles, ueber alles"

Baigiantis XX amžiaus pirmajam dešimtmečiui vienas dalykas atrodė nekeliantis abejonių: ateitis priklauso Vokietijai. Vokiečiai geriausiai (atmetus Ameriką) įkūnijo fantastines permainas, kurias žmonijai davė XIX amžius.

Napoleono laikais ekonomikos ir kultūros požiūriu atsilikusi, politiškai susiskaldžiusi ir silpna Vokietija po šimto metų tapo hegemone visose srityse: sunkiosios pramonės ir muzikos, karinės sistemos ir filosofijos, technikos išradimų ir praeities tyrinėjimų, švietimo ir prekybos.

Tačiau vokiečiai jautėsi Europos neįvertintais prasimušėliais, o toną visai šaliai duodavo groteskiškos kaizerio Vilhelmo II prakalbos pompastiška veido išraiška (tuo jam būtų galėjęs prilygti nebent Mussolini). Apsimestinis kaizerio pasitikėjimas savimi slėpė aibę silpnybių. Pavyzdžiui, prezidentui Theodore'ui Rooseveltui jis skundėsi, kad anglų aristokratai, lankantys žemyną, mielai svečiuojasi Paryžiuje, o Berlyno tarytum nepastebi. Nors Vokietija buvo viena iš nedaugelio valstybių, kuriose egzistavo judėjimas už bausmių panaikinimą homoseksualistams, 1906-1908 metais daug nemalonumų kaizeriui sukėlė skandalas, į kurį buvo įsivėlęs jo artimiausias draugas kunigaikštis Eulenburgas, spaudos apkaltintas kontaktais su vyrais.

Tos geriausiai pasaulyje išsilavinusios, sparčiai turtėjančios bendruomenės politinė struktūra buvo stebėtinai stabili - nepaisant to, kad vokiečių socialdemokratų partija buvo didžiausia pasaulyje, o 1912 metų rinkimuose du trečdalius balsų gavo grupuotės, Bismarcko pavadintos reicho priešais: socialistai, liberalai ir katalikai. Rinkimai buvo laisvi, tačiau socialdemokratinės vyriausybės idėja vis dar buvo nepriimtina Vokietijos elitui. Po daugelio metų Thomas Mannas prisiminė, kaip mokykloje ką nors iškrėtus auklėtojas jį ir klasės draugus gėdydavo: "Elgėtės kaip socialdemokratai!"

Vokietijos elitas, ypač intelektualai, buvo įsitikinęs, jog demokratija reiškia anarchiją ir silpnumą. O Vokietijos galybė rėmėsi vienybe ir jėga. Jie manė, kad parlamentarizmas yra Anglijos ir Prancūzijos buržuazijos išmonė, darinys, neturintis ateities ir polėkio, supuvusių kompromisų mokykla - jiems jau negali būti vietos auštančioje didžiųjų iššūkių epochoje. Jei ateitis skirta vokiečiams, tai dėl jų dvasios stiprybės, susitelkimo, visiško atsidavimo idealams ir pasirengimo aukotis. Svarbus argumentas buvo ir tai, kad germanai - jauna, veržlesnė ir sumanesnė rasė, o jų žygį į ateitį turėjo įkvėpti senųjų laikų germanų antpuolis į romanišką Europą.

Pasaulio ateitis, kokios tada tikėtasi, turėjo būti kažkoks nepaprastai taurus, dvasinis išradimas, kuris paverstų žmones antžmogiais. Puiki proga šitokiai permainai atrodė karas - "taurinanti plieninė maudyklė". Tai buvo išsvajota proga nusimesti žmoniją varžančius ribojimus ir prietarus, leisti

žmogaus prigimčiai išsiveržti iš nepatogaus kostiumo.

Gaususis -izmų derlius

Žemyno kultūros sostine dar liko Paryžius, iš kur sklisdavo žinios apie kaskart naujas meno kryptis. Henri de Saint-Simonas jau XIX amžiaus trečiąjį dešimtmetį pranašavo, kad menininkai taps žmonijos pažangos avangardu, ir XX amžiaus pradžioje daug ženklų liudijo, kad jo būta teisaus. Pokyčių esmė turėjo būti tikrovės apvalymas, melo, visokių dekadentiškų formų ir etiketų atmetimas.

1907 metais Pablo Picasso paveikslu "Avinjono mergelės" pradėjo kubizmą. Po rusų tapybos parodos 1906 metų rudenį Sergejus Diagilevas 1907-ųjų pavasarį Paryžiaus operoje organizavo rusų muzikos perklausą.

Vienoje veikė secesija, neigianti bet kokį istorizmą architektūroje, ir Adolfas Loosas, kuris skelbė, kad ornamentas - tai nusikaltimas. Italijoje dvasinį vadovavimą siekė perimti futuristai - kryptis, pasiskelbusi esanti ateities menas. Vakarietiškų naujienų ištroškusioje Rusijoje užgimė avangardinis kubofuturistų judėjimas. Tačiau rusai atsiribojo nuo visokių vakarietiškų pavyzdžių ir išdidžiai skelbė europietiškos civilizacijos nesudarkytą pirmykštį azijietiškumą. Jų supratimu, iššūkis europinėms konvencijoms buvo net oranžinė Vladimiro Majakovskio palaidinė.

Tarp jaunesnių tautų vyko varžybos dėl patoso, nesiskaitymo su niekuo ir instinktų galios - tai davė kelialapį į novatoriškumą. Lankydamasis Rusijoje futurizmo "popiežius" Marinetti išjuokė rusų literatūros sentimentalumą ir rusų bejėgiškumą meilės srityje: "Jei mums patinka moteris, sodiname ją į automobilį, užtraukiame užuolaidėles ir per dešimt minučių gauname tai, ko jūs siekiate metų metus."

Prasidėjo technikos fetišizavimas, susijęs su įsitikinimu, kad jei automobilis, aeroplanas ir telefonas išvadavo žmogų nuo varginamo pririšimo prie erdvės, jie turėtų padėti sutraukyti ir mąstymo pančius. Netrukus scenoje pasirodys daktaras Freudas.

Nešaudantys ginklai irgi rūdija

Kadangi tiksliai nežinota, kas lems ateities didybę ir esmę, imta vertinti riziką, nutrūktgalviškumą ir rekordų viršijimą. Birželį startavo automobilių ralis Pekinas-Paryžius, kuris po dviejų mėnesių baigėsi kunigaikščio Borghese ir jo mašinos "Italia" pergale. 1908 metais Londone kitas pergalės trokštantis italas sukėlė precedento neturintį skandalą: maratono nugalėtojas neteko sąmonės dėl dopingo (pavartojo strichnino), o kirsti finišo liniją jam padėjo įsikarščiavę žiūrovai (tarp jų ir Arturas Conanas Doyle'as). Bėgikas buvo diskvalifikuotas. Visuomenė negalėjo atsistebėti rekordų lietumi - grupinių ir asmeninių, fizinių ir techninių. Rudenį dviejų žurnalų redakcijos Londone ir Paryžiuje nusipirko teises išradimo, leidžiančio persiųsti vaizdą kabeliu per atstumą. Per dvidešimt minučių iš vieno miesto į kitą persiuntė fotografiją, kurią po to padidino. Tai buvo Anglijos karaliaus Eduardo, pirmojo Europos džentelmeno, portretas.

Žinoma, ne visi žavėjosi ateitimi. Žmonės gyveno šiandien nebeįsivaizduojamame skurde. Likus dviem dienoms iki 1907 metų visi didieji Lodzės fabrikantai atleido savo darbininkus. Tai buvo solidarumo ir bendro intereso su Izraeliu Poznanskiu ženklas - pastarasis negalėjo įveikti socialistų profsąjungos savo gamykloje. Pirmuosius naujųjų metų mėnesius trečdalis miesto gyventojų badavo.

Tačiau ir vargšams vėrėsi geresnės perspektyvos: atsirado daug išradimų, palengvinančių jų darbą, tobulėjo medicina, o pirmiausia stiprėjo socialistinės partijos, žadančios darbo žmonėms geresnį rytojų. Net Austrijoje-Vengrijoje 1907 metų gegužę įvyko visuotiniai rinkimai, kurie padarė socialistus galingiausia politine partija monarchijoje.

1907 metų rugpjūtį, kai 44 valstybių delegacijos vis dar tarėsi Hagos konferencijoje, Anglija sudarė sutartį su Rusija (analogišką ankstesnėms - Anglijos sutarčiai su Prancūzija ir Prancūzijos su Rusija), atrišančią jai rankas Afganistane. Šio - visuotinei nuostabai - niekada negalėjo nugalėti. Taigi būsimojo konflikto vaidmenys buvo pasiskirstyti, nors labai nedaug kas suprato tą faktą. Konferencija baigėsi priėmusi dvylika konvencijų dėl civilių žmonių teisių karo laikotarpiu ir nutarusi atidėti debatus dėl pasaulinio nusiginklavimo iki 1915 metų, kai tam bus palankesnis politinis klimatas.

Po trejų metų Europos karūnuotosios galvos susitiko per karaliaus Eduardo VII laidotuves. Dienraštis "The Times" rašė, kad "asmuo, kuriam skirtina didžiausia pagarba tarp gedėtojų iš užsienio" ir "kuris net esant labiausiai įtemptiems santykiams mūsų šalyje neprarado populiarumo", buvo Vilhelmas II. Kaizeris daug ko tikėjosi mirus dėdei, kuris išdrįso daryti jam pastabų ir kurį laikė Vokietijos priešu. Nesuprato, jog monarchijos jau nelabai turi ką pasakyti.

Visuotinės mobilizacijos paskelbimą 1914 metų vasarą minios sutiko taip entuziastingai, kad Vokietijos kancleris būgštavo: jeigu nenuspėjamasis Vilhelmas pasisakys prieš karą, tauta nuvers jį nuo sosto. Istorikai iki šiol suka galvas, kodėl Europa pradėjo susinaikinimo darbą su džiaugsmingu pakilimu, kodėl į visuotinio karo pradžią Europos sostinės reagavo kaip į seniai lauktą, gerą naujieną, slapčiausių vilčių išsipildymą.

Paradoksalu ir tai, jog karo teoretikai manė ateities karą būsiant per daug sekinantį ir per brangų, kad kuri nors valstybė galėtų kariauti ilgiau kaip du mėnesius. Reikia jį laimėti pirma negu bankrutuosi.

Aptirpęs civilizacijos kreditas

Visų taip lauktas karas tapo ne tik finansine, bet ir moraline katastrofa, po kurios Europa jau nebeatsitiesė. Antrasis pasaulinis karas tik patvirtino didį europiečių nusivylimą la belle epoque iliuzijomis. Kontrastas tarp to, ko tikėtasi, ir to, kuo tos viltys baigėsi dar ilgai kėlė europiečiams pasibjaurėjimą. Gregoras von Rezzori, gimęs 1914 metais Černiovcuose, tuometinės Austrijos-Vengrijos rytiniame pakraštyje, vėliau teigė: "Pasaulis ir iki 1915 metų nebuvo geriausias iš pasaulių, bet bent jau jo civilizacija dar turėjo šiokį tokį kreditą."

Kreditas, kurį šiandieną pripažįstame civilizacijai, suteikia daug daugiau procentų ne tas, kuriuo didžiavosi 1907 metais. Patirties, kurią europiečiai įgijo per paskesnių dešimtmečių katastrofas, išskirtinumas grindžiamas nepasitikėjimu pačiais savimi ir nepasitikėjimo kitais tramdymu. Vokiečiai, neseniai baigę simboliškai vadovauti Europos Sąjungai, išmoko pamoką geriausiai iš visų tautų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"