TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kaip grūdinosi lyderiai

2011 04 09 0:00
Kadras iš filmo "Karaliaus kalba".

Chroniška liga arba luošumas politikui nebūtinai reiškia karjeros pabaigą, priešingai, kartais reiškia jos pradžią.

Atrodytų, kad populiarumo rekordus mušantis filmas "Karaliaus kalba" pasakoja nepaprastą istoriją. Didžiosios Britanijos princas Albertas Frederikas, visą gyvenimą turėjęs problemų dėl skrandžio negalavimų, disgrafijos, drovumo ir visų pirma dėl mikčiojimo, broliui atsisakius sosto, turėjo jį užimti. Tapęs Jurgiu VI patyrė metamorfozę ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai Didžioji Britanija grūmėsi dėl išlikimo, būtų buvę sunku įsivaizduoti geresnį karalių. 1940-aisiais, kai ant Londono krito Luftwaffe�o bombos, jis nepaliko savo pavaldinių ir tai padarė jį didvyriu. Didžiojo išbandymo metu išryškėjo, kiek dvasios stiprybės jam suteikė daugelio metų kova su savo silpnybėmis. Vienu žodžiu, puiki tema "Oskarui" nominuojamam filmui.

Bet jeigu rimčiau pasidomėtume žymių vadovų gyvenimu, tai niekinto Alberto, tapusio mylimu karaliumi Jurgiu VI, istorija neišskirtinė. Daug įžymių žmonių sėmėsi jėgų iš juos kankinančių ligų arba dėl savų negalavimų nuspręsdavo pakeisti pasaulį.

Gyvenęs tik pergalėmis

"O kai Aleksandras Didysis pažvelgė į savo žemių platybę, pravirko, nes jau nebebuvo nieko, ką galėtų nukariauti", - rašo graikas istorikas Plutarchas "Garsiųjų vyrų gyvenimuose". Suvokimas, kokia didelė yra jo imperija, nenudžiugino valdovo. Priešingai, sukėlė jam ilgai trukusią melancholiją. Depresijos ir neveiklumo būsena paprastai prasidėdavo po didžiulio aktyvumo laikotarpio. Geriausias vaistas būdavo - titaniški iššūkiai ir nauji užkariavimai. Kai žygis pasibaigdavo pergale, sugrįždavo depresija. Laikui bėgant karalius įprato liūdesį skandinti alkoholyje. Vienos puotos metu mirtinai girtas ietimi pervėrė savo draugą Kleitosą, išgelbėjusį jam gyvybę mūšyje prie Graniko. Po to tris dienas atsisakydavo valgyti ir gerti. Kai karininkai įsiveržė pas jį ir privertė imtis vadovauti, įveikė depresiją. Gera nuotaika sugrįžo tik tada, kai išžygiavo nukariauti Indijos. Vieno didžiai talentingo žmogaus maniakinės depresinės psichozės apvertė aukštyn kojomis visą senovės pasaulį.

Pajūryje šūkaujantis graikas

Keistas dalykas, bet atkakliausią Aleksandro priešą, kuris ilgiausiai priešinosi jo valiai, taip pat persekiojo nemalonūs negalavimai. Demostenas nuo vaikystės mikčiojo, švepleno, nuolatos gaudydavo orą, nekoordinuotai judino rankas. Tie negalavimai neleido tapti oratoriumi: ką Atėnuose galėjo įtikinti mikniaus luošio švebeldžiavimas. Tačiau Demostenas buvo priverstas tapti oratoriumi, nes po tėvo mirties teisiniai globėjai užgrobė ir iššvaistė jo turtą. Kad atgautų nors dalį, turėjo iškelti bylą. Atėnų teisė reikalavo, kad šalys asmeniškai stotų prieš teismą, todėl vienintelis pergalės šansas galėjo būti iškalba.

Užsispyręs graikas kasdien vaikščiodavo prie jūros, įsidėdavo į burną akmenukų ir sakydavo kalbas, stengdamasis perrėkti bangas. Po to bėgiodavo ir mankštindavosi. Namie ant kaspino pakabino kardą ir po juo atsistojęs vėl sakydavo kalbas, o kai ranka nejučiomis pakildavo į viršų, skausmingas dūris mokė laikytis. Kai jau pritrūko jėgų prisiversti mankštintis, nuskuto pusę galvos ir barzdos, kad nedrįstų išeiti iš namų. Ir dirbo toliau.

Demostenas laimėjo teisme ir netrukus pradėjo uždarbiauti kaip logografas, arba asmuo, rašantis kalbas gražbylystės meno neišmanančioms šalims, stojančioms prieš teismą. Politika užsiėmė tada, kai jau buvo garsus oratorius. Jo ugningos kalbos įtikino atėniečius stoti prieš Pilypą II Makedonietį, o vėliau kovoti dėl nepriklausomybės su jo sūnumi Aleksandru. Kitas dalykas, kad, tapęs garsiu oratoriumi, netapo karo vadu. Karus su Pilypu ir Aleksandru pralaimėjo, o už dar vieną sukilimą prieš makedoniečius sumokėjo gyvybe.

Romėnas Cezaris

Julijus Cezaris karjerą pradėjo vėlai, jau keturiasdešimtmetis. Iki tol mėgavosi gyvenimu ir daugiausia užsiimdavo pinigų švaistymu. Tokiai veiklai netrukdė gausybė ligų - rūpestingai slepiami epilepsijos priepuoliai ir reguliariai pasikartojanti migrena. Lyg to dar būtų maža, po trisdešimtmečio prisidėjo stuburo skausmai. J.Cezaris prisiminimuose rašė, kad po priepuolio jį atgaivindavo masažuotojas, glostydamas ir spausdamas pečius.

Dauguma žmonių, kenčiančių dėl daugybės ligų, nenorėtų išeiti iš namų. Tačiau Julijus buvo ne toks. Jis pasiryžo tapti didžiu vadu, išsikovojo Galijos šiapus Alpių vietininko postą ir turėdamas nedidelę armiją pradėjo užkariauti dabartinės Prancūzijos plotus. Kaip vidutinio amžiaus ponas (42 metų) pasirodė atsparus darbams ir nepritekliams. Kasdienis bendravimas su skausmu išmokė jį ištvermės ir atkaklumo, o laimėjimai Galijoje atvėrė kelią paimti valdžią Romoje. Deja, diktatoriškas valdymas baigėsi mirtimi nuo sąmokslininkų rankų. Jo kūno tyrimo aprašymas yra ankstyviausias istorikams žinomas teismo nurodymu įvykdyto skrodimo protokolas.

Imperatorius per prievartą

Ketvirtas iš eilės Cezario įpėdinis, Klaudijus, nebūtų tapęs imperatoriumi, jeigu ne luošumas. Gimė neišnešiotas, be to, persirgo vaikišku paralyžiumi. Šlubavo, turėjo rūpesčių dėl judesių koordinacijos, seilėjosi ir mikčiojo. Kiti imperatoriaus giminės nariai, tarp jų motina Antonija ir senelė Livija, manė, kad jis yra protiškai atsilikęs. Bijodami kompromitacijos stengėsi Klaudijaus nerodyti viešai. Tačiau jis gavo gerą išsilavinimą ir pasirodė besąs labai gabus. Filosofo stoiko Atenodoroso Kananiteso auklėjamas išmoko sklandžiai sakyti viešas kalbas.

Žinios, įgytos turint daug laisvo laiko, atsipirko ateityje. Taip pat naudinga pasirodė ir visuotinė puskvailio opinija. Valdant brolio sūnui Kaligulai neteko galvų visi galimi pretendentai į sostą, išskyrus Klaudijų. Jis sėkmingai dėjosi idiotu ir galų gale juoko dėlei imperatorius paskyrė jį konsulu. Šitaip 46-erių Klaudijus pradėjo politinę karjerą. Kai 41 mūsų eros metų sausį pretorijonų gvardijos kareiviai nužudė Kaligulą, aptiko už užuolaidos pasislėpusį Klaudijų ir, nepaisydami paties suinteresuotojo pasipriešinimo, paskelbė jį imperatoriumi. Turbūt niekas tada nemanė, kad trylika metų truksiantis anksčiau niekinamo mikniaus valdymas taps vienu geriausių ir ramiausių laikotarpių Romos imperijos istorijoje.

Liga, kuri tapo palaima

Nors per pastaruosius du tūkstantmečius medicina padarė milžinišką pažangą, ligos vis dar formuoja politikus ir keičia įvykių eigą. "Franklino liga, priešingai prognozėms, tapo palaima, - rašo prisiminimuose JAV prezidento žmona Eleonora Roosevelt. - Suteikė jam jėgų ir ryžto, kurio anksčiau neturėjo. Liga privertė susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir išmokti svarbiausio dalyko: begalinės kantrybės ir ištvermės."

Iki 1921 metų Franklino D.Roosevelto karjera tarsi stovėjo vietoje. Sulaukęs keturiasdešimties, prezidento Wodrow Vilsono administracijoje buvo laivyno sekretoriaus asistentu ir be perspektyvų. 1921 metų rugsėjį su šeima išvyko atostogauti į Kanadą. Plaukiojo jachta, du kartus išsimaudė lediniai šaltame vandenyje. Kitą dieną pabudo karščiuojantis. Ir svarbiausia, patyrė siaubą pajutęs, kad yra paralyžiuotas nuo juosmens. Po ilgai trukusių tyrimų medikai nustatė, kad paciento organizmą atakavo poliomielitas.

Kelerius metus pagrindinis F.D.Roosevelto užsiėmimas buvo kova dėl to, kad nenustotų valdyti rankų, o vėliau, kad vėl vaikščiotų. Jis intensyviai treniravosi ir plaukiojo, įveikdamas veriantį skausmą. Galų gale išmoko sėdėti invalido vežimėlyje ir jį valdyti. Kai sutvarstė kojas plieniniais varžtais, įstengdavo žengti keletą žingsnių. Kartu su žmona įkūrė fondą poliomielito vaistams kurti. 1928 metais startavo Niujorko valstijos gubernatoriaus rinkimuose ir laimėjo. Tada jau buvo visiškai kitoks žmogus, tvirtas ir ryžtingas, turintis didelių ambicijų. "Tam, kuris praleido dvejus metus lovoje, besistengdamas pajudinti kojos didįjį pirštą, visa kita atrodo vaikiškai paprasta", - mėgdavo kartoti. Po ketverių metų laimėjo JAV prezidento rinkimų kovą, kad išvestų šalį iš juodžiausios Didžiosios krizės. F.D.Rooseveltas JAV valdė ir per Antrąjį pasaulinį karą.

Buldogas Churchillis

Nežinia, kokia būtų buvusi to karo eiga, jeigu Adolfo Hitlerio kelyje nebūtų atsistoję luošys F.D.Rooseveltas ir emociškai nestabilus Didžiosios Britanijos premjeras. "Winstonas Churchillis, kaip ir kiti jo giminaičiai, neišskiriant pirmojo hercogo Marlborougho, buvo ciklofrenikas - išgyvendavo nuotaikų kaitą, iš euforinio entuziazmo greitai patekdavo į mėnesius užsitęsiančią depresiją", - knygoje "Karalių pamišimas" rašo Vivian Green. Faktas, kad, panašiai kaip Aleksandro Makedoniečio atveju, niekas taip neardė W.Churchillio psichikos, kaip iššūkių stoka ir neturėjimas ką veikti. Jaunystėje kovojo Kuboje, Afrikoje dalyvavo atkovojant Chartumą iš sukilėlių musulmonų, po to dalyvavo Būrų kare. Nors niekas negalėjo paneigti jo intelekto ir gabumų, bet kaip politikas patirdavo pralaimėjimą po pralaimėjimo.

Ilgai negalėjo įveikti baimės prieš prabildamas viešai, nes siaubingai švepluodavo. Atkakliai darė pratimus, pagelbėjančius nuslėpti tarties defektą, kartu mokėsi iškalbos meno. Tačiau niekaip negalėjo tapti demokratiškos šalies vadovu. Buvo per daug individualistas ir sunkiai paklusdavo partinei drausmei. Kiek kartų užimdavo kokį postą, pavyzdžiui, admiraliteto pirmojo lordo arba iždo kanclerio, visus baugindavo valia veikti ir diegti naujoves. Partijos kolegos lengviau atsidusdavo pašalinę jį iš užimamo posto. Praradęs užsiėmimą, W.Churchillis iškart puldavo į depresiją. Jį apninkančias mintis vadindavo juodais šunimis. Iš gilios apatijos vaduodavosi tapyba. Turėjo neeilinį talentą.

Kai kilo karas, paaiškėjo, kad jis buvo vienintelis politikas, tiksliai numatęs, kuo baigtųsi susidėjimas su Hitleriu. Karalius Jurgis IV, nors negalėjo pakęsti W.Churchillio, turėjo sutikti, kad 1940 metų gegužę jis pakeistų premjero poste susikompromitavusį Neville Chamberlainą. Savo valia kovoti W.Churchillis sutramdė vyriausybės norus eiti į kompromisą su A.Hitleriu.

Premjerą tada lygindavo su buldogu, kuris jeigu sukanda nasrus, jų nebeatleidžia. Nei pirmosios britų ginkluotųjų pajėgų nesėkmės, nei progresuojanti sklerozė ir širdies liga, net įžengimas į aštuntą dešimtį to nepakeitė. Kai karas baigėsi, W.Churchillis prisipažino, kad labiausiai bijojo nuobodulio, kuris jo laukia. 1945 metų liepą pralaimėjus rinkimus, juodieji šunys sugrįžo.

Sportiškos išvaizdos ligų enciklopedija

Ar būti politiniais lyderiais geriausiai tinka ne visai sveiki asmenys? Tą paradoksalią išvadą, atrodo, patvirtina vienas XX amžiaus vyrų gyvybinės jėgos simbolių - Johnas F.Kennedy. Jį prisimena ne tik kaip gabų politiką, bet ir kaip jauną, sportiškos išvaizdos vyrą, žavėjusį moteris (dėl jų balsų laimėjo rinkimus). Tikrovėje J.F.Kennedy būtų galėjęs tapti puikia parodomąja medžiaga medicinos studentams. Nuo vaikystės sirgo astma, o jo kepenis sunaikino geltligė. Sulaukęs devyniolikos patyrė sunkią stuburo kontūziją, žaisdamas amerikietišką futbolą. Likusį gyvenimą vežiojosi ramentus, nes bet kurią akimirką galėjo nustoti valdyti kojas. Lyg dar to būtų maža, tarnaudamas karo laivyne 1943 metais susirgo maliarija.

Po dešimties metų per stuburo operaciją (reikėjo implantuoti dirbtinę stuburo plokštelę) ligoninėje buvo užkrėstas pavojingomis bakterijomis ir taip nusilpo, kad katalikų kunigas suteikė jam paskutinį patepimą. Gydytojai atsitiktinai diagnozavo J.F.Kenedžiui nepaprastai retą Adisono ligą. Ją sukelia antinksčių liaukų blogas funkcionavimas ir nepakankamas kelių hormonų (adrenalino, hidrokortizono, kortikosterono ir aldosterono) išsiskyrimas. Jų trūkumas pamažu sekina organizmą ir neišvengiamai baigiasi mirtimi. Tik dėl to, kad tuo metu mokslininkams pavyko sukurti dirbtinį kortizoną, gydytojai sulaikė ligos raidą. Slaptai nuo visų J.F.Kenedy kasdien nurydavo vieną kortizono tabletę. Statistikų duomenimis, gydant hormonais daugiau kaip 80 proc. žmonių, sergančių Adisono liga, apima apatija, o 50 proc. ištinka depresija. Dar reikėtų pridėti nemigą ir atminties sutrikimus, ir net haliucinacijas, nes kortizonas turi haliucinogeninių savybių.

Kokiu būdu žmogus, galintis būti vaikščiojančia ligų enciklopedija, sugebėjo laimėti prezidento rinkimus, gerai valdyti supervalstybę, o 1962 metais sutramdyti SSRS ir neleisti Kuboje dislokuoti atominio ginklo, tiesiog sunku apsakyti. Galima tik spėti, kad akistata su daugybe mirtinų ligų skatino jį ieškoti naujų iššūkių. O vadovo vaidmuo tapo geriausiu vaistu. Kaip ir daugeliui kitų žmonių.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"