TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kaip miršta dramblys

2011 08 20 0:00
Drambliai stipriai suvokia mirtį. Jaučia poreikį rūpintis draugų palaikais.
Užsienio spaudos nuotrauka

Ne tik žmonės bijo mirties. Liūdesys, baimė ir praradimo skausmas - šiuos jausmus patiria ir gyvūnai.

Kelerius metus Varšuvos zoologijos sodo lankytojus sugraudindavo nepaprastas begemotų prieraišumas. Didelė meilė įsiliepsnojo tarp 48 metų Anielos, seniausio begemoto Europoje, ir vos ketverių metų Hugo. Pora buvo neatskiriama. Kovo pabaigoje Aniela nugaišo. Prieš tai kelias dienas silpo. Pagaliau atsitūpė ant voljero ir atsirėmė į sieną. Nustebę zoologijos sodo darbuotojai žiūrėjo, kaip iš kitos pusės, gretimame voljere, prie sienos prigludo nuliūdęs ir sunerimęs Hugo. Abu begemotai visą laiką buvo šalia. Po Anielos mirties jaunasis Hugo negali atsipeikėti, jis apatiškas ir praradęs energiją.

Hugo elgesys ne išskirtinis. "Dar neseniai manėme, kad tarp žmonių ir gyvūnų esama esminių skirtumų. Žmogiškumo požymiais, be kitų, laikyti gebėjimas logiškai mąstyti, naudotis įrankiais, taip pat ir mirties suvokimas. Šiandien žinome, jog skirtumų mažiau ir bent jau kai kurių rūšių gyvūnai gali jausti mirtį panašiai kaip ir mes", - teigia zoologas, dr. Jamesas Andersonas iš Škotijos Sterlingo universiteto.

Pastebėta, kad paukščių ir žinduolių mirties suvokimas panašus į žmonių. Labai emocingai ją išgyvena gyvūnai, laikomi nedidelėmis šeimyninėmis grupėmis. "Vieno gyvūno mirtis kitiems grupės nariams tampa milžiniška trauma", - pasakoja dr. Andrzejus Kruszewiczius, Varšuvos zoologijos sodo direktorius. Neįprastai emocines reakcijas į mirtį reiškia, pavyzdžiui, šunys.

Amerikos draugijos kovai su smurtu prieš gyvūnus tyrėjai pastebėjo, kad daugelio šunų elgesys visiškai pasikeisdavo netekus draugo šuns: 36 proc. gyvūnų ėsdavo mažiau negu paprastai, o 11 proc. kiek laiko išvis nepaliesdavo maisto. 63 proc. šunų būdavo nenatūraliai ramūs arba triukšmingi, o daugiau kaip pusė jų glaustėsi prie globėjų žmonių.

"Kitaip elgiasi vieniši plėšrūnai ar gyvūnai, gyvenantys bandomis, po kelis šimtus ar net tūkstančius, kaip, pavyzdžiui, zebrai arba antilopės. Jie neteikia tiek reikšmės kaimynų mirčiai, paprasčiausiai palieka negyvuosius", - sako dr. A.Kruszewiczius.

Kompaktiškomis šeimyninėmis grupėmis ir nedidelėmis kaimenėmis gyvenančius gyvūnus, kur kiekvieną tos grupės narį pažįsta kiti ir jis užima savo vietą hierarchijoje, sieja stiprūs ryšiai. Pavyzdžiui, vienos žiurkės žūtis sukelia depresiją visai grupei. Gyvūnai tampa apatiški, praranda apetitą. Panašiai elgiasi žąsys, kurių dauguma žmonių neįtartų įsijautimu į kieno nors būseną.

"Žąsų būryje visi paukščiai pažįsta vienas kitą ir jie labai susiję tarpusavyje, - pasakoja dr. A.Kruszewiczius. - Tą prieraišumą brutaliai išnaudoja medžiotojai. Jie nušauna laukines žąsis, o paskui jas išmėto matomoje vietoje, kad priviliotų kitus būrio paukščius."

Ištikimybė "už grabo lentos"

Kai kurie gyvūnai ceremonijomis atsisveikina su šį pasaulį paliekančiu grupės nariu. Tokį visai "nežvėrišką" elgesį užfiksavo dr. J.Andersono ekspedicija, stebėdama šimpanzes prie merdinčios patelės. Kaimenė jau kelios dienos prieš tos šimpanzės mirtį nujautė, kad artinasi pabaiga. Visos pritilo. Matyt, jautė, kad jai reikia ramybės. Tik prieš pat mirtį gyvūnai masiškai lankė, glostė ir valė jos kailį, kartu subtiliai patikrindami, ar patelė dar rodo gyvybės ženklų. Kai ši nudvėsė, visos šimpanzės pasitraukė nuo jos kūno. Su viena išimtimi - suaugusi jos duktė pasiliko ir budėjo prie palaikų visą naktį. Kai rytojaus dieną parko sargai išgabeno kūną, šimpanzės vis dar netriukšmavo. Po kelių dienų kaimenė susitaikė su mirtimi ir elgėsi kaip anksčiau.

Daug sunkiau gyvūnams susitaikyti su viso gyvenimo partnerio mirtimi. "Jeigu kregždės patelę užmuša automobilis, partneris tupi prie jos, kepščioja snapeliu, sakytum, neleidžia sau patikėti, kad patelė nebegyva", - pasakoja dr. A.Kruszewiczius. Panašiai elgiasi gulbės, kurios jungiasi visam gyvenimui. Gulbinas gali budėti prie negyvos partnerės ištisus mėnesius, saugodamas jos kūną. Tada beveik nesimaitina, visą energiją skiria varnoms ir kitiems grobuonims nuvyti, kol kūnas visai supūva. Kai kuriuos gyvūnus partnerio mirtis sukrečia taip smarkiai, jog jie netenka valios daugintis ir jau niekada nesukurs naujos poros. Celibatui po mylimojo mirties, tarp kitų, pasmerkia save gulbės ir vilkai.

Tačiau didžiausia trauma gyvūnams yra vaiko mirtis. "Kai šimpanzių kaimenėje, gyvenančioje Bisau miškuose Gvinėjoje, nudvėsė du jaunikliai, motinos nepaliko negyvų vaikų ir nešiojo juos ištisas savaites ir mėnesius, kol kūneliai tapo mumijomis", - pasakoja dr. Dora Biro iš Oksfordo universiteto, kuri jas stebėjo. 2008 metais Europoje pagarsėjo gorilės Ganos Miuncheno zoologijos sode atvejis; ji daug dienų nenorėjo skirtis su negyvu kūdikiu.

Drambliai lanko saviškių kapus

Netekusios jauniklių taip pat skaudžiai kenčia dramblės. Biologė dr. Joyce Poole iš Kembridžo universiteto stebėjo patelę, kuri, atsivedusi negyvą drambliuką, garsiai trimitavo ir purtė kūnelį, mėgindama sugrąžinti jam gyvybę. Daug valandų budėjo prie jo kūnelio. Net ir nelaisvėje, zoologijos sode, drambliai taip stipriai jaučia poreikį rūpintis vaiko ar suaugusio gyvūno palaikais, kad glaudžiu ratu juos apsupa ir neleidžia darbuotojams paimti.

Mirties suvokimas tarp dramblių toks stiprus, kad jie galbūt savotiškai pagerbia mirusių gentainių palaikus. Dramblių kaulai paprastai randami savotiškose kapinėse. Ten dažnai ateina gyvi drambliai, o kai kurie tyrėjai mano, jog apsilankymai - tai ritualas, primenantis žmonių paprotį lankyti artimųjų kapus. Tiesioginių įrodymų nėra, bet, kaip tvirtina dr. Karen McComb iš Sasekso universiteto, vykdanti tyrimus Amboselio parke Kenijoje, drambliai sugebėtų šitaip elgtis. Juk sugeba atpažinti kitų dramblių kaulus tarp daugelio panašiai atrodančių daiktų.

Šiandien niekas negalėtų šimtu procentų tvirtinti, ką mirties tema jaučia ir galvoja šimpanzės arba žiurkės. Juk nesugebame su jais susikalbėti. "Gyvūnai gali jausti kančią ir mirtį visiškai kitaip negu žmonės", - teigia dr. Maciejus Trojanas iš Varšuvos universiteto Gyvūnų psichologijos skyriaus. Tačiau gyvūnų stebėjimas rodo, kad jų elgesys mirties akivaizdoje būna stebinančiai artimas žmonėms. Dr. A.Kruszewicziaus nuomone, čia nieko nuostabaus. "Jeigu gyvūnai nejaustų nevilties ir skausmo mirdami, neturėtume tų emocijų ir mes. Juk mūsų rūšis kilusi iš gyvūnų, ir žmogaus pojūčių biochemija ta pati, kaip ir jų."

Vertėtų tai prisiminti, ypač kai statome spąstus žiurkėms ar einame į medžioklę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"