TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kaip plėšė bankus Amerikoje

2010 12 04 0:00
B.Cassidy, spėjama, žuvo Bolivijoje 1908 m.
Užsienio spaudos nuotrauka

Niekas neplėšė bankų taip efektingai, kaip amerikiečiai. Už įstatymo ribų atsidūrę plėšikai ir gangsteriai užvaldė masių vaizduotę.

Viskas prasidėjo tame pačiame mieste, iš kurio kildinamos Jungtinės Valstijos. Pirmasis banko užpuolimas JAV istorijoje įvyko 1798 metais Filadelfijoje. Konkrečiau - Stalių rūmuose (Carpenters Hall), iš kurių amerikiečiai prieš du šimtmečius siųsdavo peticijas ir skundus Didžiosios Britanijos karaliui Jurgiui III. Dabar šiose patalpose įsikūręs Pensilvanijos bankas.

Istorinės vagystės aplinkybės vertos Holivudo trilerio. Mieste siautė geltonasis drugys. Daugiau kaip tūkstantis miestiečių mirė, daugybė pabėgo iš miesto. Pasinaudodamas neramiais laikais kažkas "priglaudė" daugiau kaip 160 tūkst. dolerių, deponuotų Pensilvanijos banke. Naktį į rugsėjo 1-ąją pinigai išnyko iš saugyklos. Kadangi nebuvo įsilaužimo pėdsakų, valdžia įtarė, jog tai kažkieno iš vietos darbuotojų darbas. Bet kieno?

Iš pradžių įtarė kalvį Patą Lyoną, kuris taisė saugyklos vartus. Juolab kad jis pabėgo iš miesto. Niekas neklausė aimanų, kad jis bėgęs nuo epidemijos. Iš kalėjimo P.Lyonas buvo paleistas tik tada, kai valdžiai nurodė tikruosius plėšikus. Paaiškėjo, kad faktiškai tai saviškių darbas. Konkrečiai - stalių cecho nario Isaaco Daviso ir sargo Thomaso Cunninghamo, kuris budėjo banke vagystės naktį. I.Davisas, absoliutus diletantas, kitą dieną po apiplėšimo pradėjo deponuoti dideles sumas Filadelfijos bankuose. Suimtas jis išdavė savo bendrą ir mainais už pažadą dovanoti, sutiko grąžinti grobį. Jo neteisė ir nenubaudė. Bendras mirė nuo geltonojo drugio. Verta Holivudo laiminga pabaiga: neteisingai apkaltintas kalvis išsikovojo 9 tūkst. dolerių kompensaciją už tris mėnesius, praleistus kalėjime. Šitaip prasidėjo legendomis virtę didieji bankų apiplėšimai, kurie tapo neatskiriama amerikiečių mitologijos dalimi.

Šlykštukai, blogiukai...

Kitas istorinis banko užpuolimas įvyko 1831 metais, taip pat labai simbolinėje vietoje - Niujorko Volstrite. Kažkoks Edwardas Smitas iš vieno banko išnešė beveik ketvirtį milijono dolerių. Sučiuptas pateko į garsųjį Sing Singo kalėjimą. O bankai ėmė investuoti į seifus.

Niujorke gal tai ir galėjo padėti, bet Laukiniuose Vakaruose?.. Sunku būtų buvę surasti vietą, patogesnę savavaliavimui. Tuo labiau, kad XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje šalis pasinėrė į pilietinį karą.

Laukinių Vakarų metraštininkas Harry'is Sinclairas Drago knygoje "Banditai ant žirgų" teigia, esą didžiausią įtaką plėšikų ir galvažudžių miniai, terorizavusiai Laukinius Vakarus, padarė pietiečių partizanų kapitonas Williamas Klarke Quantrillas. "Vadovavo nedidelei armijai, puspenkto šimto nuskurusių, apžėlusių, įnirtingų fanatikų, su kuriais užgriuvo Kanzaso valstiją", - rašo Drago. Šiauriečiams jis buvo banditas, pietiečiams - kerštingas narsuolis, nestokojantis romantiškų bruožų. Nuo tada savotiškas dvilypumas taps būdingu daugeliui kitų, net žiauriausių Laukinių Vakarų banditų.

W.K.Quantrillas nusitaikė į Lorenco miestą, atvirai simpatizuojantį Unijai. Pakeliui degino sodybas, žudė žmones, savaime aišku, ir plėšikavo. Lorenco ataka 1863 metų rugpjūčio 21-ąją buvo gerai suplanuota didelio masto operacija. Kapitonas neslėpė savo ketinimų, troško ne tik pinigų, bet ir kraujo. "Gyventojai manė, kad apiplėš ir sudegins miestą, nužudys kareivių ir keletą žymių asmenų. Niekas nesitikėjo masinių žudynių!" - prisiminimuose rašė sukrėstas įvykių liudininkas pastorius Richardas Cordley.

Lorenco puolimas nebuvo dar vienas plėšikų reidas. Žinoma, plėšė namus, įstaigas, bankus. Užėmus miestą buvo šaltakraujiškai nužudyti daugiau kaip 150 Lorenco gyventojų. Žudynės neliko nenubaustos. Po dvejų metų W.K.Quantrillą pakirto šiauriečių kulka. Jis žuvo 27 metų. Jaunasis banditas tapo pasekėjų įkvėpėju; jie neturėjo armijų ir tik naudojosi W.K.Quantrillo patirtimi.

Beje, pirmasis ginkluotas banko užpuolimas taikos metu įvyko 1866 metų sausio 13 dieną Libertoje, Misūrio valstijoje. Banką užpuolė buvusių konfederatų (pietiečių) gauja, kuriai vadovavo kažkoks Jesse'as Jamesas.

Laukinių Vakarų legendos

Gauja nebaudžiama puldinėjo ir žudė 16 metų. Garsiausia J.Jameso operacija - Pirmojo nacionalinio banko Nortfilde, Minesotos valstijoje, užpuolimas 1876 metų rugpjūčio 7 dieną. Williamas A.Settle knygoje "Jis vadinosi Jesse Jamesas" rašo: "Trys vyrai įėjo į banką, du budėjo lauke, dar trys laukė miestelio pakraštyje. Nors jam grasino, banko kasininkas Josephas Heywoodas nesutiko atidaryti seifo. Tada jį nužudė. Labai žiauriai, net ir tai gaujai. Banditas perpjovė J.Heywoodui gerklę, po to nušovė."

Nortfildo gyventojai susivokė, kas dedasi, ir tartum klasikiniame vesterne patys davė atkirtį banditams. Per susišaudymą šeši gaujos nariai žuvo, dalis paspruko. Pats J.Jamesas spėjo pabėgti.

1882 metų balandžio 3 dieną jis su sėbrais rengėsi dar vienam banko užpuolimui kitame mieste. Papusryčiavęs J.Jamesas nusijuosė revolverius ir padėjo ant lovos. Pasilypėjo ant kėdės, norėdamas nuvalyti nuo paveikslo dulkes. Jo bendras Robertas Fordas, susigundęs pažadėta premija, išsitraukė ginklą ir šovė jam į pakaušį. Taip baigė gyvenimą pseudoromantinis banditas, lygintas net su Robinu Hudu.

Tačiau plėšimams buvo lemta virsti tikra Laukinių Vakarų nelaime. Plėšimo karaliumi tapo Butchas Cassidy ir jo laukinė gauja. Jis, skirtingai nuo J.Jameso, mėgo švariai darbuotis. Tiksliai suplanuodavo operacijas, vengdavo nereikalingų aukų. Liudininkams darydavo inteligentiško ir net simpatiško žmogaus įspūdį. Kas kita banditų gauja. Jie buvo skerdikai.

Mėgėjiška Daltonų gauja

Į istoriją pateko dėl vienu metu pultų dviejų bankų Kofivilyje, Kanzaso valstijoje, 1892 metų spalio 5 dieną. Svajojo greitai išgarsėti ir užtemdyti J.Jamesą. Tačiau, kaip rašo Drago, "banditų versle Daltonai buvo veikiau mėgėjai nei profesionalai." Kofivilyje prisiklijavo dirbtinius ūsus ir barzdas, bet... liko atpažįstami. Kai plėšė Condono banką, pro langą buvo matyti, kaip terorizuoja darbuotojus. Kad paimtų iš seifo 18 tūkst. dolerių, turėjo laukti, kol pradės veikti speciali spyna su laiko reguliatoriumi.

Kas iš to, kad kitoje gatvės pusėje, Pirmajame nacionaliniame banke, viskas gerai klostėsi ir gaujos nariai išsinešė 20 tūkst. dolerių? Užvirė pragaras.

Kofivilio miestiečių kulkos ištaškė Condono banko langus. Kiti užspendė plėšikus nacionaliniame banke. Keturi gaujos nariai žuvo. Paskutinis iš užpuolikų, Emmetas Daltonas, buvo daug kartų sužeistas. Per stebuklą liko gyvas, dar stebuklingiau išvengė linčo teismo, juk būtų nuteistas 25 metus kalėti.

Įstatymų saugotojai ir bankai pagaliau pradėjo tramdyti plėšikus. Tačiau neilgam.

Džentelmenai ir meilužiai

Plėšikai pradėjo atakuoti naktimis. Nitroglicerino bombelėmis susprogdindavo saugyklų įėjimus ir dingdavo su grobiu anksčiau nei atvykdavo policija. Skrupulingai suplanuodavo pabėgimo trasą, naudojosi jau ne arkliais, o automobiliais. Didžiosios improvizacijos - a la Jessie James - laikai negrįžtamai praėjo. Naujoji plėšikų karta gebėjo ne tik paspausti gaiduką, bet ir pajudinti smegeninę. Itin pagarbiai prisimenamas niujorkietis Willie Sultonas, aktyviai veikęs XX amžiaus 3-6 dešimtmečiais. Jis apiplėšė beveik 100 bankų ir niekada nieko nenušovė. Buvo tikras įsilaužėlis-džentelmenas. Be galo mėgo persirenginėti. Todėl jam sekdavosi tuštinti bankus ir naktį, ir dieną. "Vienas iš nukentėjusių pasakė, kad stebėdamas W.Sultoną apiplėšimo metu jautėsi lyg žiūrėtų filmą kino teatre", - galima perskaityti plėšiko byloje, kurią pateikia FTB. W.Sultonas sugebėdavo susitapatinti su laiškanešiu, policininku, kurjeriu... O kai atsėdėjęs bausmės laiką išėjo iš kalėjimo, pasirodydavo banko reklamoje!

Ramios senatvės nesulaukė visa jo profesijos žmonių karta. Didžiosios krizės metais revolverius jie pakeitė "Thompson" automatais. Ir priminė, kaip senu stiliumi būdavo plėšiama Laukiniuose Vakaruose.

Beprotiška meilužių pora - Bonnie ir Clyde'as - susilaukė daugybės knygų ir filmų. O senutė Kate Barker "Ma" net grupės "Boney M" sukurto diskotekų šedevro.

Tačiau didžiausia žvaigždė XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio tarp bankų plėšikų buvo Johnas Dillingeris. Bryanas Burroughas jį aprašė knygoje "Visuomenės priešai" (pagal ją sukurtas filmas su Johny Deppu) kaip nusikaltėlį, kuris labai rūpinasi savo įvaizdžiu. Buvo elegantiškas ir nepaprastai mandagus įkaitėms, o savo bendrus subardavo dėl nepadorių išsireiškimų. Tačiau ir per jo gaujos užpuolimus liedavosi kraujas. Nieko keista. J.Dillingerio "berniukai" mėgo ginklus ir rūpinosi, kad jų nepritrūktų. Kaip? Pavyzdžiui, 1933 metų spalio 20-ąją įsilaužė į policijos arsenalą netoli Indianapolio. Terorizavo pareigūnus, išsinešė neperšaunamas liemenes, šautuvus ir pistoletus. Su šitais ginklais netrukus užpuolė Centrinį banką Grinkastle ir pagrobė nemenką sumą - 76 tūkst. dolerių. J.Dillingeris žuvo 1934 metų liepos 22 dieną per FTB pasalą, išduotas pažįstamos prostitutės. Likimo ironija - išeidamas iš kino teatro pažiūrėjęs filmą "Manhateno melodrama".

Nuo tada efektingi bankų užpuolimai, pagražinti kurtinančiais susišaudymais, beveik išimtinai tapo Holivudo duona. Ilgainiui plėšikų su koltais ir tompsonais vaidmenį perėmė godūs finansininkai, įžūlūs makleriai ir maištingi programišiai.

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"