TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kaip švęsti Gegužės 1-ąją

2006 04 28 0:00
Šio rašinio autorius gegužės pirmosios rytą jau daug metų sutinka prie Ūlos, o pirmąją sugautą žuvį visada paleidžia. "Tai auka dievams. Kad kitos žūklės sektųsi", - sako meškeriotojas. Redakcijos archyvo nuotr.

Pasakojimo apie nepaprastą gegužės 1-ąją autorius - devintąją dešimtį metų baigiantis mokslų daktaras, buvęs liaudies ansamblio šokėjas ir dainininkas, biochemikas Juozas Savickas. Žvejams jis žinomas kaip žūklės mokytojas ir varžybų teisėjas, gamtininkams - klajonių po gamtą įkvėpėjas. Tuos žygius ir pokalbius su gamta Savickas fiksuoja savo dienoraščiuose, kurių jo bute Vilniuje prisikaupė jau bene 50 tomų. Dalis šių savitų rašinių jau spausdinti periodikoje, kiti dar laukia savo eilės.

Gražiausia Lietuvos upe nuo pašešupių kilęs Savickas laiko per Dzūkiją almančią Ūlą. "Ūla šventa, o paūliai - stebuklingi", - mūsų išvykose į gamtą ne kartą yra tvirtinęs Savickas ir pasakojęs mistinius dalykus, beveik stebuklus, kurių jis yra patyręs prie šios upės.

Skaitytojams pateikiame Savicko pasakojimą apie jo gegužinę išvyką užpernai prie Ūlos pasveikinti ir pagerbti šios upės. Šį ritualą autorius atlikdavo su savo draugu inžinieriumi ir žveju dzūku Edvardu Kurilavičiumi kiekvieną pavasarį gegužės 1-ąją. Sovietiniais laikais daugelis traukdavo į gegužinį paradą, o Savickas su draugu - prie Ūlos. Ilgainiui juos ir čia susekė KGB agentai, bet tai - kita kalba.

Tebesilaiko Savickas šio įpročio ir dabar, nors vaikšto jau sunkokai, o ištikimasis draugas Edvardas seniai žvejoja Anapus. Jei sveikata leis, sveikins Savickas savo šventąją upę ir pirmadienį.

 

- Feliksas Žemulis, "Lietuvos žinių" žurnalistas

Kai ėmė aiškėti, jog dangus nusprendė man leisti dar kartą - keturiasdešimt trečiąjį - sutikti gegužę prie Ūlos, pradėjau galvoti, ką pasirinkti mano pagrindinio žygio prie šios upės draugo Edvardo įpėdiniu, nes jau seniai su Edvardu atsisveikinau.

Daugiau kaip trisdešimt metų, gal net trisdešimt penkerius, žygiuodavome su juo į tradicinį susitikimą su Ūla gegužės 1-osios išvakarėse. O šventės dieną imituodavome prie Dvasių šaltinio (dabar vadinasi Ūlos akis) "darbo žmonių paradą". Vienas mūsų iškilmingai žygiuodavo pro šaltinį visa gerkle šaukdamas "Šlovė tarybiniam kilbukui!", kitas kaip partijos vadovas tribūnoje atlaidžiai mojuodavo ranka - sveikindavo šį paradą. Paskui pasikeisdavome vaidmenimis. Po "parado" būdavo "vyriausybinis priėmimas" pievelėje prie šaltinio, kur iškasdavome pernai žemėje užkastą dzūkiškos samanės butelaitį.

Prisiminiau Petrą Tamulaitį, dabar pensininką, nesuvaržytą žmogų, lakios fantazijos vyrą. Iškart sutiko būti bendru. Tad nusileidęs nuo Viršuliškių šlaito sėduosi į nekantriai laukiančio Petro automobilį ir spaudžiame Varėnos link.

Štai ir Ūla. Petras išsitraukė muselinę meškerę, o aš apie pusvalandį pamėčiau blizgutę su gero meistro Stančiko atnaujintu kotu. Žvejojau be įkvėpimo, nesitikėjau ko nors pagauti, nors pirmojo šių metų upėtakio labai reikėtų. O Petrui keletą kartų kibo.

Susigundęs ir aš nuėjau į lanką, kur arti kito kranto galima rasti kiršlių. Porą kartų ten jų esu pagavęs. Bet tuoj paaiškėjo, kad netinkamą valą pasiėmiau: pernelyg lengvas, negalėjau sklandžiai mėtyti.

Petras vieną kiršlį spėjo ištraukti. Buvome susitarę, kad namo vešimės tik leistino dydžio žuvis, o vakaro žuvienei imsime ir mažesnius. Tada dar nenujautėme, kad šis kiršliokas bus vienintelis mūsų laimikis per dvi dienas.

Pažįstamas iš Mančiagirės nuvežė į vietą, kur po sena dreve sunkiasi iš po šaknų šaltinis, duodantis pradžią kairiajam Ūlos intakėliui. Versmėje, be abejonės, dar laikosi jos dvasia - nėrovė, viena iš nedaugelio šiandien dar išlikusių, neišguitų nė melioratorių, nė turistų. O senoje vienišoje drevėje galima tikėtis esant prisiglaudus kitą dvasią - šaltinio nėrovės draugę.

Kiek žemiau radome vietą, kur būta ugniakuro, esama stalelio, suoliukų, netgi laiptelio prieiti prie upeliuko. Apsidžiaugiau, kad nereikės kankinti samanų kuriant laužiuką.

Prasideda pagoniškų gegužinių pamaldų išvakarės. Aš einu prie šaltinio, pašnibždomis kalbu maldelę: "Miškinėli, geradėjau, priimk mus, kaip savus! Ačiū, kad dar esi ir galime ateiti tave pagerbti. Ir tave, nėrove, vandenų undine, kuri tamsiame šaltinyje prisidengus nuo pašalinių akių maurais gyveni. Leisk apsiprausti, pasišventinti tavo versmės vandenuku. Gal mums padėsi pagauti vieną kitą žuvelę. Ačiū jums, Lietuvos dievai, kad priimate mus".

Pradedame ugnies auką. Atkemšamas Petro atvežtas butelis. Pirmąją taurelę kliustelime į ugnį. Šioji džiugiai pašoka. Vieną taurelę išgeriu ir aš.

Rytą atsikėlęs einu prie šaltinio pasisveikinti. Apsikabinu senovės laikų medį su dreve, šnabždu jo dvasiai skirtus žodžius. Paskui atsisėdu ant storulės šakos, kuri guli nulūžus šalia savo motinos. Smalingos būta pušies, smalinga ir jos šaka, niekaip nenori pūti. Netoli versmės garbės sargyboje sustojusios kelios didžiulės eglės.

Nėra jokio vėjelio, tad visas tarpeklis užpildytas mūsų laužo dūmeliu. Uodai, kurie iš vakaro buvo mus apspitę, dabar vėl atkuto. Mane kiek gelbsti juodos kelnės. Kaip bulių raudona spalva, taip uodus juoda masina. Taigi pas mane jie atskridę pirmiausia aplimpa kelnes.

Kol šnekėjausi su dvasiomis, Petras virė žuvienę. Buvau prie Ūlos parinkęs rūgštynių ir dilgėlių, taigi sriuba išėjo skani, net tris puodelius išvalgiau. Lyg ir sotus, bet dar liko bulvių. Išsiritinome jas iš pelenų. Koks skanumas su sviestu!

Einu atsisveikinti su ilgais žiemos mėnesiais išsiilgta stebuklingiausia vieta - dvasios dreve ir jos papėdėje almančia versme.

Devinta valanda. Nereikia gaišti. Kol susiruošime, kol nueisime prie Ūlos - pradės plaukti baidarininkai. Anksčiau Dzūkijos nacionalinio parko administracija drausdavo plaukioti Ūla, dabar pati ėmė nuomoti baidares, pelnauti.

Atsisveikindamas apsidairiau - gal matau paskutinį kartą... Stoviu nustėręs, eglių ramybės užburtas. Kaip įsiminti, kaip į save įtraukti tą viską, ką matai, ką jauti?

Pamažu kėblinu į paskutinį maršrutą. Užkilęs į pušyną pagalvoju - reikia išnaudoti progą pavaikščioti nuogam saulutėje tarp įkaitusių pušų. Jau susidarė tradicija atlikti šitą procedūrą brandžiame pušyne. Bet pernai, nors buvo tokia karšta vasara, tūpčiojau, tūpčiojau ir neprisirengiau. Ir dabar einu tik nusiavęs, vienomis vilnonėmis kojinėmis, kad šilčiau kojoms būtų.

Knieti nufotografuoti atmintin įstrigusį vaizdą: vienišas, nubyrėjusiomis šakomis bežievio medžio kamienas, saulės apšviestas ryškiai žalios spalvos berželių fone...

Einu visai pamažu, tyčia lėtindamas žingsnius, dar net pastoviniuodamas. Gegutė, smarkiai kukavusi iki pietų, dabar tyli. Ir jai nuo kaitros slopu.

Džiugu, kad viskas išėjo taip, kaip ir dera didelei šventei. Turi būti kada nors paskutinis kartas. Jeigu šitas - tai gražus, galiu juo pasidžiaugti. Kokie berželiai, kokia lapija ir eglių žiedadulkių dulksna, koks miškinio bėgiojimas medžių viršūnėmis!

Ir pakeleivis neeilinis - pažįstamas iš Marcinkonių laikų, mano senas žūklės draugystes žinantis.

Tiesa, gegužinio "darbo žmonių parado" Ūlos akies lankoje nebuvo. Nebe tarybiniai laikai - nėra iš ko šaipytis. Per mažai buvo ir meditacijos akis į akį su gamta.

O ji, Gamta, šį, keturiasdešimt trečią kartą, Ūlos gegužinį žygį papuošė atsiskleisdama, kiek tik įmanoma, visu savo grožiu, visais žalumos atspalviais, visais turimais pavasariniais žiedais.

Ačiū Dievams nemirtingiesiems - svarbiausias šių metų žygis įvykdytas!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"