TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kanados pilietis, Šiaurės ašigalio gyventojas, visų vaikų draugas – Kalėdų senis

2011 12 24 19:26

Didžiosios metų šventės neįsivaizduojamos be Kalėdų senelio, dar žinomo Santa Klauso, šventojo Mikalojaus, Senio Šalčio, Kris Kringle ir daugybe kitų vardų. Tai yra legendinė, mitinė, folklorinė ir tuo pačiu istorinė figūra, o gal visai tikras žilabarzdis diedukas, gyvenantis su savo elniais ir pagalbininkais nykštukais kažkur prie Šiaurės ašigalio ir Kūčių vakarą atnešantis dovanų geriems vaikams.

Moderniojo Kalėdų senelio prototipas buvo olandų Sinterklaas, kurį galima susieti su realiai gyvenusiu dosniuoju šv. Mikalojumi. Graikų krikščionių kunigas IV a. gyveno Myroje (dabar Demrėje), Likijos provincijoje Bizantijos Anatolijoje, dabartinėje Turkijoje. Jis pagarsėjo dosniomis dovanomis neturtingiesiems, ypač – kraičiais trims vieno krikščionio dukroms, kurios galėjo ištekėti, užuot tapusios prostitutėmis. Ilgainiui šv. Mikalojus imtas laikyti vaikų globėju. Panašios istorijos graikų ir Bizantijos foklore pasakojamos apie Vasilijų iš Cezarėjos. Būtent jo dieną – sausio 1-ąją graikai keičiasi dovanomis.

Dovanas nešdavo ir dievai, ir ožai, ir elfai

Esama nemažai paralelių tarp Kalėdų senelio ir germanų vyriausiojo dievo Odino. Tai rodo pagonišką kai kurių šios šventės elementų kilmę. Odinas per germanų šventę Yule (panašiai skandinavų kalbose vadinamos Kalėdos) danguje rengdavo medžioklę su didžiule puota. XIII a. sukurtos dvi islandų knygos, vadinamos "Poetine Edda" ir "Proziškąja Edda", pasakojo, esą Odinas jodavo ant aštuonkojo arklio, vardu Sleipniras, kuris galėdavo nušokti didžiulius atstumus. Vaikai senais laikais prie kaminų palikdavo savo batus, prikimštus morkų, šiaudų ir cukraus, kad Sleipniras galėtų užkąsti. Odinas šiuos geruolius apdovanodavo. Panašus paprotys iki šiol išlikęs Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, bet įsigalėjus krikščionybei pradėtas sieti su Kalėdų seneliu. Kitose šalyse gimė tradicija kabinti kojines netoli židinio.

Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge Sinterklaas, dar vadinamas Dievo šventuoju, dažnai pasirodo lydimas pagalbininko Zvarte Piet (Juodojo Petro). Pastarojo diena daugelyje šalių minima gruodžio 6-ąją, kai dalinamos dovanos vaikams. Sinterklaas kasmet lapkričio viduryje esą atvyksta garlaiviu iš Ispanijos, o su savimi gabenasi knygą su visų vaikų vardais ir prierašais, kaip šie tąmet elgėsi. Gerieji vaikai gauna įvairių dovanų, šokoladinių raidžių ir riešutų su prieskoniais. Per kitas tris savaites Sinterklaas naktimis keliauja su širmu žirgu stogais ir mėto dovanas geriems vaikams, o blogiesiems gresia būti pagautiems jo pagalbininkų. Priešingai nei Kalėdų senelis Sinterklaas piešiamas kaip liesas ir rimtas vyras žilais plaukais ir ilga vešlia barzda. Ant balto vyskupo aprėdo jis rengiasi ilgą raudoną apsiaustą, rankoje laiko auksinę apeiginę lazdą.

XIX a. viduryje Danijoje dovanas nešdavo ne Kalėdų senelis, o iš šiauriečių folkloro atkeliavęs elfas, vardu Tomte arba Nisse. Tai buvo žemo ūgio barzdotas vyras pilkais drabužiais ir raudona skrybėle. Akivaizdu, kad tokį tradicinio personažo įvaizdį įkvėpė Santa Klauso paveikslas. Iki amžiaus pabaigos modernusis dovanų nešėjas išpopuliarėjo Švedijoje ir Norvegijoje, pakeisdamas Kalėdų ožį. Nors dabar pastaroji tradicija išnykusi, šiaudinis ožys Skandinavijoje iki šiol yra populiari kalėdinė dekoracija.

Prieš pusę tūkstantmečio Didžiojoje Britanijoje gyvavo pasakojimai apie Tėvą Kalėdą – linksmą storulį ilgu žaliu, kailiais papuoštu apsiaustu. Jis įkūnijo linksmos šventės dvasią ir buvo tarytum Kalėdų dovanos dvasia. Vėliau jo įvaizdis sumišo su šv. Mikalojaus bei Sinterklaas paveikslu ir taip gimė Santa Klausas, geriausiai pažįstamas anglakalbių šalių vaikams. Šis vardas pirmą kartą amerikiečių spaudoje pasirodė 1773 m. Tai buvo jau nebe dosnus dvasininkas, o storulis olandų jūreivis, įsikandęs pypkę ir įsisupęs į žalią žieminį apsiaustą.

Suteikė Kanados pilietybę

Metams bėgant Kalėdų senelis iš vaikus pamaloninančio personažo pavirto į populiariosios kultūros veikėją. Santa Klausas tradiciškai vaizduojamas kaip gerai įmitęs, linksmas, žilabarzdis vyras, vilkintis raudoną apsiaustą su baltais apsiuvais, sujuostą juodu diržu, raudonas kelnes, avintis juodus batus. Būtent tokį jo įvaizdį XIX amžiuje JAV ir Kanadoje išpopuliarino Clemento Clarke'o Moore'o poema "Šventojo Mikalojaus vizitas" bei karikatūristas Thomasas Nastas. Jis buvo aktyviai eksploatuojamas dainose, televizijoje, radijuje, vaikų knygose ir filmuose.

XX a. pradžioje buvo bendrovė "Coca Cola" pasitelkti Santa Klausą savo reklamai. Jam, nešančiam maišą su dovanomis vaikams, į rankas buvo įspraustas butelaitis su šiuo gėrimu. Tai raudona galutinai tapo ne tik "Coca Colos", bet ir Santa Klauso spalva.

Taigi jau beveik porą šimtų metų manoma, kad Kalėdų senelis gyvena Šiaurės ašigalyje, apsuptas būrio magiškų elfų, kurie gamina dovanėles, ir devynių skraidančių elnių. 1934 m. išleidus dainą "Santa Claus Is Coming to Town" ("Kalėdų senelis atvyksta į miestą"), išpopuliarėjo legenda, kad jis sudaro viso pasaulio vaikų sąrašą ir Kūčių naktį geriesiems atneša dovanų (saldainių, žaislų), o bjauriesiems – anglių.

Kalėdų senelis turi savo dirbtuvę, kur gamina, dažnai padedamas elfų ar kitų fantastinių būtybių, dovanas vaikams. Kai kuriose legendose esama viso tokių pagalbininkų kaimo. Šiaurės Amerikoje manoma, kad senukas gyvena Šiaurės ašigalyje, kuris, Kanados pašto manymu, priklauso jo teritorijai ir turi kodą H0H 0H0 (ši raidžių kombinacija primena Kalėdų senelio mėgiamą šūksnį "ho ho ho"), nors paprastai kodai, prasidedantys raide H, yra rezervuoti Monrealio salai Kvebeke. Lygiai prieš trejus metus Kanados pilietybės, imigracijos ir daugiakultūriškumo ministras Jasonas Kenney'is net suteikė Kalėdų seneliui šios šalies pilietybę. Aliaskoje yra miestelis pavadinimu Šiaurės ašigalis, kur turistams pritraukti buvo įrengtas Kalėdų senelio namas. Jo adrese nurodomas būtent šio miestelio pašto kodas.

Kiekviena iš Šiaurės šalių – ir Suomija, ir Švedija, ir Norvegija, ir Danija – taip pat tvirtina, kad Kalėdų senelis gyvena būtent jos teritorijoje.

Laiškų ateina milijonas

JAV ir Kanadoje vaikai Kalėdų seneliui palieka stiklinę pieno ir lėkštę sausainių, o Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje jis kartais vaišinamas šeriu ir mėsos pyragu. Jaunieji švedai ir norvegai už dovanas atsidėkoja ryžių koše, Airijoje – ne tik pienu ir mėsos pyragėliais, bet ir "Guinness" alumi bei Kalėdų pudingu. Olandai, britai, australai, kanadiečiai, airiai ir amerikiečiai taip pat palieka morkų elniams.

Vengrijoje vaikai dovanų iš savojo Mikulás sulaukia naktį iš gruodžio 5-osios į 6-ąją: saldainių, jei buvo geri, ir auksu nuspalvintą beržo rykštelę, jei elgėsi netinkamai. Slovėnijoje vietinis Miklavž lankosi tą pačią dieną, Kalėdų išvakarėse dovanų atneša Božiček, o per Naujuosius – Dedek Mraz (Senis šaltis).

Daugybę metų gyvuoja ir laiškų Kalėdų seneliui rašymo tradicija. Juose papaprastai pateikiamas pageidaujamų gauti dovanų sąrašas ir išvardijami geri darbai. Sociologai išsiaiškino, kad berniukai ir mergaitės rašo skirtingus laiškus. Mergaičių laiškai paprastai būna ilgesni, bet mandagesni, labiau perteikia Kalėdų dvasią. Be to, jos dažniau prašo dovanų kitiems žmonėms.

2006 m. Prancūzijos paštas sulaukė daugiausiai Kalėdų seneliui adresuotų laiškų – maždaug 1,2 mln. iš 126 šalių. Kitąmet ši tarnyba papildomai pasitelkė savanorių, kad pajėgtų atsakyti į visus laiškus, visų pirma – didžiulį kiekį laiškų iš Rusijos. O Suomija 2006 m. sulaukė laiškų net iš 150 valstybių. Iš viso suomių Joulupukki yra gavęs per 8 mln. laiškų. Kasmet jį pasiekia 600 tūkst. laiškų iš 198 šalių. Naujausia valstybė šiame sąraše – Togas, o aktyviausi – jaunieji britai, lenkai ir japonai. Jei dar nesate vienas iš tų 8 mln. rašytojų, galite prisijungti. Adresas skamba taip: Santa Claus’ Main Post Office, Santa's Workshop Village, FIN-96930 Arctic Circle.

Kai kuriose šalyse šiuos laiškus galima siųsti elektroniniu paštu ir gauti popierinį atsakymą. Tiesa, net XXI a. dauguma Kalėdų senelį pasiekiančių laiškų yra tradiciniai, parašyti ant popieriaus ir įkišti į voką. Vadinasi, vaikai vis dar rašo laiškus ranka.

Mūsų Kalėda ne dovanas dovanodavo, o Saulę vaduodavo

Lietuviškas Kalėda, autentiškas folklorinis veikėjas, nesusijęs nei su šv. Mikalojumi, nei su Santa Klausu. Etnografiniai duomenys rodo, kad seniau būta viso būrio kalėdinių persirengėlių, dažniausiai besislėpusių po įvairių gyvūnų kaukėmis. Jie tampydavo iš kaimo į kaimą kelmą ar kaladę, o galiausiai sudegindavo kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą, kad naujus metus būtų galima pradėti su džiaugsmu ir šviesa. Taip buvo perteikiamas Saulės vadavimo mitas. Kalėda greičiausiai yra mitinių Saulės vaduotojų būrio svarbiausio veikėjo atitikmuo. Jis laimindavo namus, bet nedalino dovanų.

Nepaisant krikščioniškų šaknų, Kalėdų senelis tapo sekuliariu Kalėdų simboliu. Dar daugiau, šiais laikais jis virto komercine figūra, padedančia prekybininkams ir įvairių niekų (nedidelių Kalėdų senelio, jo elnių ir pagalbininkų figūrėlių, raudonų drabužių ir pan.) gamintojams krautis turtą.

Kartu jis perteikia kai kuriuos mūsų idealus – vaikišką nekaltumą, nesavanaudiškumą, teisingumą ir pasigailėjimą. Juk niekas nėra girdėjęs, kad vaikas per Kalėdas gautų anglių maišelį, kad ir kaip blogai jis elgėsi. Tik bėda, kad moderni visuomenė užkrovė Kalėdų seneliui materializmo ir vartotojiško godumo naštą. Grupė Čekijos reklamos profesionalų net įkūrė tinklalapį prieš Kalėdų senelį. Anot jų, čekų Kalėdos yra intymi ir magiška šventė, o Santa Klausas tesąs pigus šou verslas.

Internete seniai klajoja juokas: žmogaus gyvenime yra trys stadijos – jis tiki Kalėdų seneliu, jis netiki Kalėdų seneliu, jis yra Kalėdų senelis. Pirmiausiai apie Kalėdų senelį vaikams papasakoja tėvai, tuomet seka daugybė knygų, televizijos laidų, filmų. Jei kas dar abejoja jo egzistavimu, yra neatremiamų įrodymų: nugerta pieno stiklinė, sugraužti sausainiai. Tokiu būdu vaikai moksliškai patvirtina šį faktą, o tėvams lieka tik pritarti. Kai kurių psichologų teigimu, ši legenda, suverta iš daugybės mažesnių mitų, nedaro žalos, nes ji yra ne asmeninė, o kultūrinė. Galų gale, kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad bent Kalėdų dvasia yra pati tikriausia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"