TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kanibalizmas ir sveikata

2009 09 19 0:00
Kaukolė - dezinterijai gydyti, numirėlio ranka - skydliaukei, o smegenys - nuo akių ligų... Šitokius vaistus vartodavo dar XVIII amžiuje.
Užsienio spaudos nuotrauka

Iškart po nuteistojo egzekucijos minia rinkdavo kraują, plūstantį iš trūkčiojančio kūno, kad galėtų jį gerti dar šiltą. Galima pamanyti, kad čia aprašomos žiaurios actekų belaisvių egzekucijos, o iš tiesų tai kanibališkas danų ritualas XIX amžiaus pradžioje. Sustiprėja užkandęs savo artimo

Actekai tikėjo, kad misdami užmuštojo organais ir krauju stiprina savąją bendruomenę. Konkistadorai tuos papročius XVI amžiuje aprašinėjo kaip barbarybę, o juk nuo XIII iki XVIII amžiaus visoje Europoje buvo išplitęs vadinamasis medicininis kanibalizmas. Kai pirmieji europiečiai išsikėlė Amerikoje, turtingi, išsimokslinę ir privilegijuoti Paryžiaus, Londono ar Vitenbergo elito atstovai darė tą patį, ką Tenochtitlano meksikiečiai, tik be ritualinių šokių ir peilių smaigstymo į belaisvių sprandus.

1675 metais Masačusetse po vieno indėno egzekucijos jo bičiulis pervėrė nelaimėlio širdį peiliu ir iščiulpė kraują. Vėliau tardomas kraugerys įtikinėjo, jog tai suteikė jam dviejų vyrų jėgą.

Europos medikai taip pat buvo įsitikinę, kad kūno organų ar skysčių naudojimas stiprina jėgas. Richardas Suggas, anglų literatūros ir medicinos istorijos specialistas iš Darhemo universiteto, teigia, kad medikamentus gaminti iš žmonių palaikų plačiu mastu XVI amžiaus pirmoje pusėje pradėjo šveicaras medikas Philippas Aureolas Theophrastas Bombastas von Hohenheimas, geriau žinomas kaip Paracelsas. 1739 metais airis medikas Johnas Keoghas skirdavo pacientams aliejaus, destiliuoto iš žmogaus smegenų, sumaltos į miltelius širdies ar inkstų akmenų, šilto kraujo, moters pieno ir tulžies ekstrakto. Pastarojo skirdavo kurtumui gydyti. Medikai dažniausiai naudodavo šviežią kraują, riebalus, kaulus ir žmogaus mėsą. Šiltas kraujas buvo pripažintas puikiu vaistu epilepsijai gydyti. Kai XIX amžiuje Danijai priklausančiose Amako ir Moeno salose dažniausia nuteistojo egzekucija tapo galvos nukirtimas, buvo įprasta prie ešafoto matyti epileptikus, laukiančius su puodukais.

Sumaltos kaukolės pranašumai

Paracelsas mėnesinių kraują rekomenduodavo kaip vaistą nuo artrito. Daugelis medikų tikėjo atjauninančiomis kraujo savybėmis, ypač geriant tiesiog iš "nekaltų, laimingų ir dorovingų" vaikinų ir merginų gyslų. Taip manė ir Stepono Batoro dukterėčia Elžbieta, kuri ne tik gerdavo mergaičių kraują, bet jame ir maudydavosi, kad pratęstų jaunystę. Netgi ir ten, kur vykdavo nekruvinos egzekucijos (pavyzdžiui, kariant), įprastinis dėlių naudojimas parūpindavo vaistininkams šviežio žmonių kraujo.

Žmogaus riebalus rekomenduodavo kaip tepalą reumatikams, į miltelius sutrintą kaukolę naudodavo dizenterijai, epilepsijai ir kitokioms konvulsijoms gydyti. 1721 metų oficialiame Anglijos medikamentų sąraše randame ir tokių rekomendacijų: epilepsijai gydyti reikia trijų drachmų (truputį daugiau kaip 10 gramų) žmogaus kaukolės, išvaržai - dviejų uncijų mumijos miltelių. Sumalta kaukolė su imbieru laikyta vaistu naujagimiams nuo skausmų, o numirėlio ranka - skydliaukei gydyti. Sėdimojo nervo skausmams malšinti naudodavo naujagimio (būtinai tos pačios lyties) šlapimą. XVI ir XVII amžiais kraujavimui stabdyti populiarios buvo samanos, išaugusios iš įkastų į žemę žmonių kaukolių. Žmogaus seilės laikytos puikia priemone prieš nuodus, nuo žalčių ir laukinių šunų įkandimo bei karpoms naikinti.

Vaistai iš žmonių lavonų buvo naudojami jau senovėje. Egiptietiško papiruso (XVI amžiaus pr. m. e.) autorius akių ligas pataria gydyti smegenimis: pusę organo, su medumi sutrinto į tepalą, reikėję įtrinti kas rytą, o kitą pusę, sudžiovintą ir sumaltą į miltelius, vakare. Romėnai, kenčiantys nuo epilepsijos arba raupsų, valgydavo kepenis ir gerdavo kraują, dažniausiai gladiatorių. Hipokrato tekstuose galima aptikti informacijos, kad užteršti organiniai skysčiai, tokie kaip mėnesinių kraujas, smurtą patyrusio žmogaus kraujas, taip pat ir numirėlių kūnai gelbsti nuo ligų ir apsinuodijimo.

Vokietis chemikas Johanas Schrioderis XVII amžiuje rašė, kad ypatingą gydomąją vertę turi kūnas žmogaus, kuriam maždaug 24 metai, jis rudaplaukis, miręs smurtine mirtimi ir jei tas kūnas vieną naktį buvo mėnulio apšviestas. Lavoną medikas turi gauti kuo greičiau: jis neturi būti kabėjęs kartuvėse ilgiau kaip tris dienas. Ruošiant panacėją reikia nupjauti raumenis, apibarstyti miros ir alavijo mišiniu, mirkyti, kad suminkštėtų, o po to pakabinti džiūti. Galutinis produktas turi panašėti į rūkytą mėsą, be puvimo kvapo.

XVIII amžiaus Europoje tikėta, kad prisilietimas prie šviežių nuteistojo palaikų gydo karpas bei odos ligas. Nesant galimybės prieiti prie palaikų, galima paliesti ir budelį.

Tikra mumija neturi smirdėti

Medicininis kanibalizmas neapsiribodavo vaistų gaminimu iš šviežių lavonų. XVI amžiuje viena mėgstamiausių panacėjų tapo mumija. Sumaltas į miltelius egiptietiškas mumijas į Europą atveždavo pirkliai ir keliautojai. Jau XI amžiuje arabas medikas Avicena aprašė mumiją kaip sėkmingą vaistą nuo paralyžiaus, piktžaizdžių, vočių, blužnies ir kepenų ligų. XVI ir XVII amžiuje mumija laikyta efektinga priemone gydant epilepsiją, sutrenkimus ir kraujoplūdį. To medikamento entuziastas buvo Prancūzijos karalius Pranciškus I; jis niekada neišsirengdavo į kelionę be didelės mumijos miltelių atsargos. Mumijas naudodavo ir Elžbietos I medikas Johnas Banisteris. Mumijų gabenimas į Europą buvo pelningas verslas: istorikai apskaičiavo, kad vien tik 1586 metais nelegaliai pervežta 300 kilogramų senovinių palaikų.

XV ir XVI amžiaus farmakopėjose (valstybiniai vaistų, leistų naudoti konkrečioje šalyje, sąrašai) galima rasti mumijų perdirbimo į medikamentus aprašymų. Iš jų leista gaminti eliksyrus, balzamus ir sirupus. Darant balzamą reikėjo panaudoti pusę svaro antpilo iš mumijos, pridėti keturias uncijas "Venecijos sirupo", keturias drachmas "perlinės druskos", dvi drachmas koralo, dvi uncijas "terra sigillata" ir drachmą ūksmino. Sumaišyti komponentai turėjo per dvi savaites nusistoti.

Medikai ir žiniuoniai Aleksandrijoje brangias mumijas falsifikuodavo, naudodami tų laikų nusikaltėlių, elgetų ir epidemijos aukų palaikus. Lavonus išmėsinėdavo, pripildydavo bitumo, sutvarstydavo ir džiovindavo saulėje taip ilgai, kad šie supanašėdavo su originalais. XVII amžiaus keliautojai patarinėdavo vieni kitiems kaip atskirti tikrą mumiją nuo padirbtos. Tikrosios turi blizgėti, būti juodos ir nesmirdėti deginamos. Padirbinėdavo ir medikamentus, pagamintus neva iš žmonių palaikų, o iš tiesų iš gyvulių maitos. Būtent todėl daugelis pasiturinčiųjų pirkdavo lavonų dalis tiesiai iš budelio, nepasitikėdami vaistininkais.

R.Suggas žurnalo "Lancet" puslapiuose tvirtina, kad actekų ir XVI amžiaus europiečių kanibalizmo ideologiniai pagrindai buvo labai artimi. Visose kultūrose žmogaus kūną laikė dvasinio ir materialaus pasaulio kontakto vieta. Kūne glūdėjo slėpiningiausia iš visų jėgų - gyvybė. Medicinai kūnas buvo ir rūpinimosi objektas, ir galios šaltinis, kurį galima panaudoti kitiems kūnams gydyti.

Kinais prekiaujama ir po mirties

Anglijos karalius Karolis II pats destiliuodavo ekstraktą iš žmogaus kaukolės nuosavoje laboratorijoje Vaithole. Už receptūrą medikui Williamui Goddardui sumokėjo tiems laikams milžinišką sumą - 6 tūkst. svarų. Kai 1685 metais karalius gulėjo mirties patale, medikai jam sugirdė dideles dozes to preparato, būdami įsitikinę, kad sugrąžins gyvybę. Vaistus iš mirusiųjų kūnų skirdavo ir vartodavo patys anatomai, pavyzdžiui, italas Berengario da Carpis, anglas filosofas Francisas Baconas, taip pat ir Shakespeare'o žentas, medikas Johnas Hallas.

Gydymas žmonių palaikais turėjo ir priešininkų. Prancūzijos karaliaus rūmų medikas Ambrose Parė tvirtino, kad vaistų iš lavonų vartojimas neduoda jokios naudos. Mąstytojas švietėjas Michelis de Montaigne atakavo europiečių veidmainiškumą, nes jie smerkė kanibalizmą patys valgydami mumijas. Franciskas Baconas, iš pradžių pritaręs medicininiam kanibalizmui, gyvenimo pabaigoje propagavo tezę, kad tas paprotys Europoje sukėlė sifilio bangą (iš tikrųjų šią ligą iš Naujojo pasaulio atvežė Kolumbo jūrininkai).

Gatavi vaistai iš žmonių kūnų dar XVIII amžiuje buvo naudojami medicinoje, o paskutinis mumijos pardavimas vaistinėje užregistruotas 1909 metais Vokietijos mieste Darmštate. Kai kuriose pasaulio dalyse ši praktika išsilaikė net iki mūsų dienų. 2005 metais kilo skandalas, kai paaiškėjo, jog kinų kosmetikos bendrovė Britanijos rinkoje pristatė produktus su kolagenu, išgautu iš nužudytų nuteistųjų odos. Bendrovės prekybos agentas pareiškė, kad Kinijoje toks vaistinių produktų išgavimo būdas laikomas tradiciniu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"