TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Karaliaus Saliamono kasyklos

2009 05 16 0:00
Saliamonas laikomas Patarlių knygos, Koheleto knygos ir "Giesmių giesmės" autoriumi (G.A.Mossa "Saliamonas").

Ne viskas, kas Biblijoje rašoma apie galingiausią Izraelio valdovą, tėra legendos.

Ar biblinio karaliaus Saliamono karalystė tikrai egzistavo? Vieni karščiausių archeologinių debatų įsiplieskė pernai po atradimų, kuriuos padarė Thomaso Levy iš San Diego universiteto komanda. Ji nuo 2002 metų atlieka tyrimus Khirbat en-Nahase, esančiame už 50 kilometrų nuo Negyvosios jūros ir tokiu pat atstumu nuo Petros griuvėsių. Tik dabar mokslininkai ten aptiko didžiausią Artimuosiuose Rytuose vario kasyklą iš ankstyvosios geležies epochos.

Khirbat en-Nahase varis buvo lydomas nuo 940 metų prieš Kristų. Darbai vyko per keturias dešimtis metų ir tokiu dideliu mastu, kad lydymo krosnys paliko pustrečio metro storio gargažės, vario lydymo atliekų sluoksnį.

Viename atkastame name archeologai surado skarabėjų iš Egipto Taniso miesto ir egiptiečių deivės Mut amuletą. T.Levy mano, kad tos senienos galėjo pasiekti Khirbat en-Nahasą, kai faraonas Sesakas jį užpuolė X amžiaus prieš Kristų pabaigoje. Šaltiniai patvirtina, jog Sesakas buvo užėmęs Hazevahą, esantį už dešimties kilometrų. Galbūt faraonas siekė kontroliuoti vario gavybą. Apie 910 metus Khirbat en-Nahase nustota kasti metalą. Darbai buvo atnaujinti IX amžiuje prieš Kristų.

Auksinės sienos

Pasak Biblijos, Saliamonas buvo sūnus Dovydo - karaliaus, kuris jaunystėje nugalėjo filistiną Galijotą, ir Batšebos, kurią Dovydas pagrobė iš jos buvusio vyro.

Saliamono, didžiausio valdovo Izraelio istorijoje, karalystė driekėsi nuo Eufrato iki Akabos įlankos šiaurinio kranto. Jis turėjo 700 žmonų, tarp jų net faraono dukterį, ir 1300 sugulovių. Pagal arabų tradiciją buvo magas, savo skraidančiu kilimu per vieną dieną galėjo nuskraidinti 40 tūkst. žmonių iš Damasko į Mediną. Saliamonas pastatė pirmąją šventovę Jeruzalėje ir susikrovė milžiniškus turtus. Jis laikomas Patarlių knygos, Koheleto knygos ir "Giesmių giesmės" autoriumi.

Pasak Biblijos, Saliamonas gerdavo iš auksinių taurių, o jo apsauga turėjo 300 auksinių skydų. Ant laiptų, vedančių prie paauksuoto dramblio kaulo sosto, ilsėjosi dvylika auksinių liūtų ir tiek pat auksinių angelų. Virš sosto kabėjo dvylikos šakų sietynas. Auksu buvo išdabintos ir šventovės Jeruzalėje sienos. Iš Biblijos sužinome, kad Saliamonas gabendavo taurųjį metalą iš Ofiro. Jei Biblijos pasakojimus traktuotume pažodžiui, valdymo pabaigoje, istorikų skaičiavimu, Saliamonas turėjo 500 tonų aukso. Tai leidžia įrašyti jį į antrąją vietą po Aleksandro Makedoniečio turtingiausių valdovų sąraše. Belieka sužinoti, kur buvo paslaptingasis Ofiras.

Dingusio lobio ieškotojai

Saliamono lobio ieškojo ir senovės graikai, ir Renesanso laikų keliautojai. Graikų astronomas ir geografas Klaudijus Prometėjas apskaičiavo, kad Ofiras buvo dabartinio Pakistano teritorijoje, prie Indo upės žiočių, arba Malakos sąsiauryje, tarp Indonezijos ir Malaizijos. Vienas portugalų keliautojas XV amžiuje sužinojo, jog Ofiras yra Zimbabvėje. Kristupas Kolumbas tikėjo, kad suras Ofirą Haityje, o seras Walteris Raley'us - Surinamo džiunglėse. 1568 metais ispanas kapitonas Alvaro Mendana de Neyra atrado Ramiajame vandenyne salyną ir pavadino jį Saliamono salomis, nes manė, jog ten - Ofiras.

Labiau už visus legendą išpopuliarino rašytojas Henry Rideris Haggardas. Jo bestseleris "Karaliaus Saliamono kasyklos", išleistas 1885 metais, tapo keturių to paties pavadinimo filmų scenarijaus pagrindu. H.R.Haggardas žavėjosi Sesilio Rodeso, Deivido Livingstono ar Henrio Stenlio nuotykiais Afrikoje, todėl karaliaus Saliamono kasyklas įkurdino tame žemyne.

Daugelis lobių ieškotojų patikėjo H.R.Haggardo vizijomis. Vienas garsiausių iš jų - Frankas Heideris - praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį ieškojo Saliamono kasyklų Etiopijoje. Jo pėdomis ėjo rašytojas ir dokumentinių filmų autorius Tahiras Shahas. Šio senelis surengė ekspediciją į dabartinį Jemeną, o tėvas - į Sudaną. Pats T.Shahas parašė knygą "In Search of King Solomon's Mines" ("Ieškant karaliaus Saliamono kasyklų"), bet kasyklų nerado.

Varis vertintas labiau už auksą

H.R.Haggardo apysakoje didžiausias Saliamono turtas yra ne auksas, o deimantai. X amžiuje prieš Kristų Khirbat en-Nahase išgaunamas varis tuo laikotarpiu buvo daug plačiau pritaikomas negu deimantai ir auksas drauge paėmus. Biblijoje aprašomas 60 litrų vandens rezervuaras, padarytas šventyklai Jeruzalėje. Jis rėmėsi į 12 bronzinių jaučių nugarų. Jeruzalės šventyklos stogą laikė masyvios žalvarinės kolonos. Šių abiejų lydinių pagrindinė medžiaga - varis.

Nors laikotarpį, kai veikė Khirbat en-Nahaso kasyklos, archeologai vadina ankstyvuoju geležies amžiumi, iš to metalo padarytus daiktus tuomet dar tik pradėta vartoti. Geležis daug tvirtesnė, patvaresnė ir atsparesnė negu varis, bet jos apdirbimo procesas komplikuotesnis. Vario produkcijos technologija tobulinta du tūkstantmečius. X

amžiuje prieš Kristų tai tebebuvo labiausiai paplitęs metalas. Iš vario buvo gaminami ginklai, papuošalai, įrankiai.

Pasikasta po Biblija

Khirbat en-Nahaso kasyklos X amžiuje prieš Kristų priklausė Edomo karalystei. Jos žemės, pasak Biblijos, driekėsi nuo Sinajaus iki Wadi Zeredo dabartinėje Vakarų Jordanijoje. Edomitai, kildinantys save iš Ezavo, buvo bene daugiausia rūpesčių keliantys kaimynai. Iš Egipto bėgantiems žydams jie uždraudė eiti per savo žemes. Vėliau edomitus nugalėjo karalius Saulius, paskui dar kartą - Dovydas. Po Dovydo mirties Edomo kunigaikštis Hadadas, pabėgęs į Egiptą, sukėlė maištą, tačiau jam nepavyko išsivaduoti iš Izraelio karalių valdžios. Kraštą valdę gubernatoriai prižiūrėjo ir vario gavybą. Edomitai atkeršijo izraeliečiams 587 metais prieš Kristų - padėjo karaliui Nabuchodonosarui apiplėšti šventyklą Jeruzalėje.

Iki šiol tyrinėtojai manė, kad Edomas nesiplėtojo kaip karalystė iki VII amžiaus prieš Kristų. Kasyklos Khirbat en-Nahase datavimas daro prielaidą, jog pažengusi valstybės organizacija galėjo ten gyvuoti jau dviem šimtais metų anksčiau.

Problema ta, kad daugelis archeologų netiki, jog Biblijoje aprašyta Saliamono valstybė išvis egzistavo. Iki praėjusio šimtmečio paskutinės dekados Biblijos pateikiama įvykių seka nuo Dovydo laikų buvo laikoma istoriniu dokumentu. Tada pradėjo kilti abejonės. X amžiuje, tariamos Saliamono karalystės galybės laikotarpiu, Judėja buvo retai gyvenama. Archeologai atrado tik šiek tiek daugiau kaip dvi dešimtis mažų gyvenviečių, o visa regiono populiacija neviršijo penkių tūkstančių asmenų, ir jų dauguma - klajokliai. Taip pat nėra duomenų, kad X amžiuje prieš Kristų būtų buvusi visuotinai paplitusi raštija, nes be administracijos negalėjo egzistuoti suvienyta, centralizuotai valdoma valstybė.

Tyrinėtojai, atkasinėjantys tariamai Saliamono laikų rūmus ir įtvirtinimus Megide, Hazore bei Gezeryje, nustatė, jog dauguma tų statinių datuotini IX amžiumi, t. y. keliais dešimtmečiais vėliau, kad būtų galėję būti valdomi to karaliaus. Daugelis archeologų spėja, jog X amžiuje prieš Kristų dar nebuvo rūmų ir šventovės Jeruzalėje.

Istorinė legenda

Izraelio archeologas Israelis Finkelsteinas teigia, kad biblinis Dovydo ir Saliamono galybės aprašymas sukurtas VII amžiuje prieš Kristų to meto propagandos poreikiams. Valdantis karalius Jozuė pradėjo religines reformas norėdamas atkurti žydų valstybę. Greičiausiai tada parašytos Jozuės, Teisėjų knygos, taip pat dvi Samuelio ir dvi Karalių knygos. Jų kūrėjai, remdamiesi senesniais dokumentais ir pasakojimais, aprašė valstybę, kurią patys žinojo. VII amžiuje prieš Kristų Jeruzalė buvo klestinti monarchijos sostinė, turėjo profesionalią armiją ir stiprią administraciją. Aprašymą, kaip Sabos karalienė atvyksta į Jeruzalę su puikia palyda ir

kupranugariais, nešančiais maišus kvapiųjų medžiagų ir daug aukso bei brangakmenių, greičiausiai įkvėpė pelninga VII amžiaus prekyba su Arabija.

I.Finkelsteinas ir kiti tyrinėtojai mano, kad pagrindiniai Khirbat en-Nahaso kasyklų klientai buvo Saliamono valdiniai, bet klajokliai. Jų pėdsakų archeologai aptiko apylinkėse. Piotras Bienkowskis iš Mančesterio universiteto mano, kad apie kasyklas rasti statiniai ir fortai priskirtini vėlesniam laikotarpiui. Gali būti, nes kasyklos buvo eksploatuojamos sezoniškai daugelį metų. Jų istoriją sunku nustatyti, mat gamybos atliekų klodai gulė vieni ant kitų. Šie argumentai neįtikina T.Levy. Mokslininkas įsitikinęs, kad varis iš Khirbat en-Nahaso kasyklų kūrė Izraelio valstybės galybę X amžiuje prieš Kristų.

Vienas pažodinio Biblijos traktavimo priešininkų argumentų iki šiol buvo duomenų, iš kur galėjo atsirasti Saliamono turtas, stoka. Atradimai Khirbat en-Nahase galbūt pirmas įrodymas, kad ne visos istorijos apie Saliamoną yra pasakėlės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"