TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kas po Katynės?

2010 05 22 0:00
Smolensko miške aiškiai pasikeitė standartai, kuriais Rusijos valdžia naudojosi pastarąjį dešimtmetį. Nuotrauka, kurioje nufotografuotas premjeras V.Putinas, apkabinęs D.Tuską sudužusio lėktuvo fone, liks šitos permainos simbolis.

Svarsto Edwardas Lucasas, "The Economist" korespondentas Vidurio ir Rytų Europoje.

Istorija kaip alyva žarijas pakurstydavo konfliktus per šaltąjį karą ir vėlesniais laikais. Turėjo praeiti 50 metų, kad SSRS pagaliau pasitrauktų iš užimtos Vidurio ir Rytų Europos. Vėliau prireikė dar 20 metų, kad buvusių komunistinių valstybių kaimynai Rytuose ir Vakaruose suvoktų, kas iš tikrųjų atsitiko. Dabar ši ilgai trunkanti kova, atrodo, baigiasi.

Rusijos visuomeninė televizija parodė Andrzejaus Wajdos filmą apie Katynės žudynes ir vėlesnį melą. Parodė ne vieną, o du kartus. Antrą kartą jis buvo demonstruojamas kitą dieną po katastrofos, per kurią žuvo prezidentas Lechas Kaczynskis ir visa Lenkijos delegacija. Vladimiras Putinas viešai pareiškė apgailestaujantis dėl sovietų nusikaltimo prieš 70 metų. Tiesa, nepasmerkė budelių, be to, nusikaltimo archyvai tebėra įslaptinti. Tačiau Smolensko miške aiškiai pasikeitė standartai, kuriais Rusijos valdžia naudojosi pastarąjį dešimtmetį. Nuotrauka, kurioje nufotografuotas premjeras V.Putinas, apkabinęs Donaldą Tuską sudužusio lėktuvo fone, liks šitos permainos simbolis.

Jau iki balandžio 10-osios katastrofos Rusijos režimas, sukurtas buvusių KGB agentų, labai stengėsi pašalinti toksiškiausius istorijos, ypač santykių su kaimynais, likučius. 2006 metais Rusijos vadovas dalyvavo minint vengrų sukilimo Budapešte 50-ąsias metines, ten jis pasakė: "Dabartinė Rusija tikrai ne Sovietų Sąjunga, bet turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad širdyse jaučiame moralinę atsakomybę dėl šių įvykių." To paties vizito metu V.Putinas lankėsi ir Čekijoje, ten įvertino 1968 metų įsiveržimą: "Šiuo atveju, žinoma, nėra kalbos apie teisinę atsakomybę, tokios atsakomybės ir negali būti, tačiau, be abejonės, yra moralinė atsakomybė. Kitaip negali būti." 2009 metais V.Putinas pasmerkė Molotovo-Ribbentropo paktą, sakydamas lenkams, kad jis buvo "neleistinas moraliniu požiūriu, o praktiniu, politiniu požiūriu (...) beprasmis, kenksmingas ir pavojingas".

Kaip ir anksčiau, tai gerokai mažesnis nei vokiečių atsisveikinimas su praeitimi (Vergangensheitsbewaltigung), kuris taip garbingai ir sklandžiai vyksta Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Rusija nemokėjo jokių kompensaciją stalinizmo aukoms iš kitų valstybių, neką sumokėjo ir savo piliečiams. Net neketina grąžinti turto, susigrobto buvusios imperijos teritorijoje (tokių nelegalių "atminimo dovanų" dar daug yra rusų rankose, pavyzdžiui, Estijos prezidento antspaudas). Taip pat vis dar neleidžia tirti daugelio archyvų.

Bet argi verta dėl to sielvartauti, jeigu lengvos atgailos kruopelytė ir apeliavimas į pragmatizmą taip puikiai veikia? Atrodo, čekai, vengrai ir lenkai pasirengę kompromisui, kad tik normalizuotų santykius su Rusija, net ir tada, kai naudojama taip nedaug konkrečių formuluočių ir skelbiama pusiau tiesa. Ne jie vieni. Kai Ukrainoje paskutiniais prezidentavimo metais prezidentas Viktoras Juščenka stojo į radikalių nacionalistų poziciją (pavyzdžiui, paskelbė Stepaną Banderą tautos didvyriu), įvyko skilimas. Visuotinė korupcija ir jo administracijos nekompetentingumas dar labiau diskreditavo šią politinę programą. Tad prezidentui Viktorui Janukovičiui bus kur kas lengviau rasti bendrą kalbą su V.Putinu.

Šitokiame kontekste Baltijos šalys kaip ir iki šiol negali tikėtis doro atsisveikinimo su praeitimi. Rusija jau sėkmingai flirtuoja su Lietuva, kurios energinga ir nenuolaidi prezidentė Dalia Grybauskaitė įsitikinusi, kad pasieks persilaužimą santykiuose su galingu Rytų kaimynu. Lietuviai, kuriems nereikia būgštauti dėl rusų mažumos, nes Lietuvoje ji negausi, santykiuose su Rusija ryžtingesni negu jų Baltijos kaimynai. Negalima atmesti galimybės, jog tai klaidingas kelias. Visai įmanoma, kad Rusija ir Lietuva sudarys kažkokią sutartį. Rusija pareikš apgailestavimą (neatsiprašys) dėl "aneksijos" (ne okupacijos) 1940 metais ir pasiūlys palankią prekybos sutartį. Pavyzdžiui, Rusija galėtų dalyvauti Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos valdyme mainais už atnaujintą naftos tiekimą. O Lietuva liautųsi reikalavusi nuostolių atlyginimo. Latvijos politinė vadovybė silpna, jos ekonomikoje tvyro chaosas. Ji galėtų pasekti Lietuvos pavyzdžiu, o tai reikštų, kad Estija liktų vieniša. Geimas, setas, mačas Kremliaus naudai.

Europoje sunkių istorinių temų vengimas ir pasitenkinimas savimi yra kasdienis reiškinys. Mano tėvynėje taip pat sistemingai propaguojama nostalgiška ir klaidinanti mūsų istorijos versija. Tačiau dėl stalinizmo sistemos siaubingumo ir jos aukų likimo atminties nepakaks patogaus ir naudingo politinio sprendimo. Nepakaks jo ir dėl tų drąsių rusų, kurie vis dar reikalauja, kad jų valdžia sakytų tiesą apie jų tėvynės baisią praeitį. Apsikabinti malonu, bet nuoširdus, doras atsiprašymas galėtų būti dar malonesnis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"