TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Keistuolis K.Pranculis pametė baimę

2012 04 30 6:01

Kada nors, po keliasdešimties metų, Birštonas bus ne miestas, o egzotiškas parkas, ir kai kurie žmonės galbūt prisimins, kad jį įveisė menininkas Kęstutis Pranculis. 

Birštonas jau ir dabar vienas gražiausių Lietuvos kurortų, į kuriuos ilsėtis traukia šimtai žmonių, tačiau K.Pranculis nori, kad ši vieta taptų dar gražesnė. "Anglijos Kembridžas ir Oksfordas primena ne tiek miestus, kiek parkus, tad kodėl toks negalėtų būti ir Birštonas?" - svarsto jame jau tris dešimtmečius gyvenantis ir kuriantis tautodailininkas, medžių mėgėjas ir sveikuolis K.Pranculis. 

Kad taip atsitiktų, jo nuomone, tereikia nedaug - kad Birštono žmonės pamėgtų medžius kaip anglai.

"Stebėjausi, kaip gražiai ten nušienaujama žolė aplink medžius. Pas mus šienauja taip, kad neretai ir medelį su žole nurėžia. O ten rūpestingai apkarpomi net virš medžio šaknų esantys vejos nelygumai", - dėsto K.Pranculis. Tautodailininko buvusi žmona su dukra gyvena Anglijoje, lanko jas, tad žino, kaip ten yra.

K.Pranculis ne tik sodina medžius, bet ir drožia iš jų skulptūras, geni vietinių sodus, bėgioja basas per sniegą, maudosi žiemą eketėje, ligas nugina badavimu ir yra patyręs tiek nuotykių, kad sako nebijąs nė paties velnio. Vieni birštoniečiai jį laiko keistuoliu, kiti - sveikiausiu kurorto piliečiu. Nesiginčijama tik dėl vieno: K.Pranculis garsina Birštoną, o tai visiems naudinga.

Sodina ne sau 

Dažną dieną žmonės mato Kęstutį traukiantį su medeliu ir kastuvu į iš anksto nusižiūrėtą vietą. Toks vaizdas reiškia, jog netrukus kurorte sužaliuos dar vienas medelis. Egzotiški, dokoratyviniai medžiai ir krūmai - K.Pranculio silpnybė. Praėjusį rudenį ir žiemą jis pasodino Birštone 13 tulpmedžių: porą prie gimnazijos, keletą Nemuno terasoje ir, suprantama, prie "Tulpės" sanatorijos. 

Šie puošnūs medžiai, kurių gelsvi žiedai panašūs į tulpės, kadaise augo Europoje, o dabar savaime tarpsta tik Amerikos žemyne. Tačiau tokie medžių mėgėjai kaip K.Pranculis įveisė šiek tiek tulpmedžių ir mūsų parkuose, privačiuose sklypuose. Antai du įspūdingi šimtamečiai tulpmedžiai auga Veliuonos parke. Jų apimtis krūtinės aukštyje siekia beveik metrą, aukštis - apie 20 metrų. Iš šių tulpmedžių sėklų išaugintų įpėdinių yra Kauno botanikos sode, kitur.

K.Pranculis parsivežė sėklų iš Kauno botanikos sodo. "Įsikoriau į medį, prisiskyniau kankorėžių, kurių kiekviename - maždaug šimtas sėklų, sudaiginau jas, paauginau ir dabar perkeliu į tinkamas vietas", - lyg ir paprastą metodiką aiškina K.Pranculis.

Tačiau ne taip viskas lengva, mat šių sėklų daigumas - tik apie 5 proc., tad pasėjus saują išdygsta vos vienas kitas daigelis. Jį tenka puoselėti kelerius metus, kol tampa sodinuku.

Vietas tulpmedžiams K.Pranculis parinko ypač atidžiai: pietinius ir pietvakarinius šlaitus, kad netrūktų užuovėjos ir saulės, o žemė būtų tinkama. Pasodintų medelių kamienus storai apvyniojo laikraščiais, juos apgaubė eglišakėmis ir dar apsuko plastiko tinklu. "Nenušals", - pareiškė. Ir tikrai, nors praėjusią žiemą spaudė 30 laipsnių speigas, tulpmedžiai neiššalo ir šį pavasarį jau sužaliavo. "Tai jau trečioji Veliuonos tulpmedžių karta, todėl bus prisitaikiusi prie mūsų klimato", - įsitikinęs K.Pranculis.

Per porą pastarųjų dešimtmečių tautodailininkas šiame kurorte ir aplink jį pasodino apie tūkstantį įvairių rūšių medžių. Kelių rūšių riešutmedžiai, amūriniai kamšteniai, magnolijos, katalpos, geltonžiedės sedulos, Zyboldo ir raudonieji klevai, aralijos, smailiaspygliai ir korėjiniai kėniai, japoniniai puošmedžiai, rausvažiedžiai kaštonai - tai toli gražu ne visas sąrašas egzotų, įveistų šio menininko Birštone.

Dauguma tų medžių auga parke, kurį K.Pranculis įkūrė Nemuno šlaite prie savo namo. Nemažai įdomių augalų, tarkime, valgomųjų sausmedžių, persikų, abrikosų, kelių rūšių vynuogių ir kitų, dera jo sode. "Nuo vieno persiko medžio šešis kibirus vaisių priskyniau. Tačiau daugelį jų nuraško kiti", - pasiguodžia pašnekovas.

Kaip šią aistrą medžiams vertina miesto valdžia? "Anksčiau vietos valdininkai laikė mane kenkėju, manė, jei sodinu medį, užimsiu ir valdišką žemę. Tačiau ilgainiui pamatė, kad man ne turtai rūpi ir kad sodinu ne sau, o visiems. Mano darbo rezultatai jau akivaizdūs, tad valdžia tampa tolerantiška. Be to, sodinimus stengiuosi su ja derinti", - sako K.Pranculis.

Seno namo paslaptys

Jis pats nežino, kada "susirgo" šia liga. Gamtą teigia mėgęs nuo vaikystės, mažas būdamas gaudęs ir tyrinėjęs vabzdžius, driežus, tritonus, auginęs gėles. Altajaus, kuriame gimė (K.Pranculio tėvai buvo ištremti į šį Sibiro kraštą - aut.), gamta paliko jam neišdildomą įspūdį. Kęstutis prisipažino iki šiol sapnuojantis Sibiro vaizdus ir dalį jų svajojantis atkurti savo parke. 

"Mane tebetraukia tas kraštas. Ne taip seniai vėl pusantrų metų buvau Sibire - dirbau statybose Jakutijoje. Nedaug trūko, kad būčiau ir likęs, - taip patinka tenykštė gamta ir to krašto žmonės. Ten labai sustiprėjo sveikata, lengvai nešiojau sunkius rąstus, nejaučiau jokio nuovargio. Ne veltui sakoma, kad žmogus geriausiai jaučiasi ten, kur gimė", - mano K.Pranculis.

O į Birštoną jis atklydo atsitiktinai. Iš tremties grįžusiam jo tėvui vargais negalais pavyko įsidarbinti Kauno hidroelektrinės statyboje ir įsikurti Kaune. Jaunystėje Kęstutis labai domėjosi muzika, išmoko puikiai skambinti klasikine gitara. Vėliau susižavėjo tautodaile, pradėjo drožti skulptūras iš medžio.

"Kaune tokių drožėjų kaip aš daug, jie konkuruoja ir pavydi vieni kitiems, tad pasireikšti sunku. O juk kiekvienas vyras nori būti nugalėtojas. Per vieną drožėjų išvyką patekau į Birštoną ir man čia taip patiko, kad nutariau įsikurti", - prisimena K.Pranculis.

Birštone jis pamilo dailininkę Nijolę. Jaunai menininkų šeimai savivaldybė skyrė kambarį sename apleistame, bet įdomios architektūros name. Naujieji įnamiai jautė, kad šis pastatas - išskirtinis. Nuojauta neapgavo: po ilgo tyrimo jiems pavyko išsiaiškinti, kad namą Vytauto kalno papėdėje pasistatė garsus lietuvių menininkas, Peterburgo dailės akademijos akademikas Nikodemas Silvanavičius, kurio nuomonė buvo svarbi Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kitiems to meto lietuvių dailininkams.

Šiame name akademikas gyveno dešimtmetį. Vėliau čia buvo įsikūręs N.Silvanavičiaus sūnus, o jam žuvus pastatas liko beglobis. Ilgainiui ir užmiršta, kad tai - vienas kurorto istorijos ir kultūros paminklų. Beje, garsų dailininką primenančios atminimo lentos prie namo vis dar nėra, tik gatvelė pavadinta jo vardu.

Pranculiai dar spėjo užrašyti senųjų vietos žmonių prisiminimus apie buvusius šeimininkus ir įdėjo daug pastangų, kad apleistas pastatas būtų nenugriautas, kaip ketino padaryti miesto valdžia, o atitektų jiems. Čia užaugo trys Pranculių vaikai - du sūnūs ir dukra. Prie šio namo jo dabartinis savininkas pradėjo veisti parką. "Jaučiu dailininko N.Silvanavičiaus dvasią. Ji mane laiko Birštone", - prisipažįsta K.Pranculis.

Neiškentė tik žmona - kaip tūkstančiai kitų lietuvių, emigravo ieškoti geresnio gyvenimo į Angliją. "Ji ir mane kvietė važiuoti, tačiau nesiryžau", - prataria K.Pranculis. Su mama išvyko ir dabar Anglijoje studijuoja dukra, o abu sūnūs liko Lietuvoje.

Laikas padarė savo: Pranculiai oficialiai jau išsiskyrę, bet Kęstutis neslepia šiltų jausmų buvusiai sutuoktinei. "Nijolė - puiki dailininkė, man jos paveikslai labai patinka. Aš ką nors jai išdrošiu, o ji man ką nors nutapys", - planuoja vyras.

Pragyventi sunku

K.Pranculį, ko gero, Birštone sulaiko ne tik senovinio namo dvasia, medžiai, kuriuos pasodino ir viliasi pamatyti užaugusius, bet ir šiame kurorte bei jo apylinkėse esantys tautodailininko darbai: dekoratyvinis šulinys, suolas prie Birštono muziejaus, skulptūrinis Žvėrinčiaus miško pavadinimas ir kiti. Jų keliolika. 

Žvėrinčiuje tebestūkso ir viena pirmųjų Kęstučio Birštone išdrožtų skulptūrų, kurią jis vadina bulbanosiu. "Paprašė manęs padaryti miške poilsinę - stalą, trinkas aplink jį. "Paskolinsiu įrankių - patys pasidarysite, tokiam darbui mano kvalifikacija nebūtina", - pasakiau. "Tai ką siūlai?" - "Pasivaikščiokit po mišką 15 minučių - ką nors sugalvosiu." Ir sumaniau išdrožti bulbanosį. Užsakovai leido, tik ąžuolo medienos pagailėjo, davė gabalą tuopos, o ji neskali - sunku drožti. Bet vis tiek išdrožiau ir iki šiol stovi", - priduria pašnekovas.

Netoli namų K.Pranculis buvo įkūręs originalią vaikų žaidimo aikštelę. Joje stovėjo koplytstulpis-kareivis su užvožtu žalvariniu šalmu, čiuožynė-drakonas, laipynė-gyvatė, dengta smėlio dėžė, vaikų namelis ir kita - 12 darbų iš medžio. Kurį laiką tai buvo vienintelė tokia aikštelė Birštone. Vėliau valdžia viską išmontavo, nes sumanė toje vietoje įrengti slidinėjimo trasą.

Kai kurie K.Pranculio meno darbai iškeliavę į privačias kolekcijas. Pavyzdžiui, Marijos su Kristumi ant rankų skulptūra.

"Man ją užsakė išdrožti tokia vokietė, bet pamatė, kad drožiu menišką, o ne griežtą, kaip ji Mariją įsivaizduoja, - ir atsisakė. Na, manau, jei taip, sukursiu Mariją tokią, kad man pačiam patiktų. Ir sukūriau. Visa skulptūra yra iš vientiso ąžuolo gabalo, net kūdikėlio pirštukai, kurių storis - tik milimetras. Tokius drožiant ranka neturi suvirpėti, kai kur tenka tik dildele darbuotis... Aukcione kaipmat nupirko, dabar stovi aviatoriaus Gintaro Šiurkaus viešbutyje", - pasakoja K.Pranculis.

Šakių rajono Kušlikių kaime stūkso Kęstučio išdrožtas koplytstulpis "Gyvybės medis". "Pastačiau jį plyname lauke, senų kapinaičių, kurias kadaise suarė kolūkis, vietoje. Šiuo kūriniu norėjau pasakyti, kad ir kaip kapines naikintum, jos vis tiek lieka ir kas nors iš jų išauga", - aiškina menininkas.

Tačiau prisipažįsta, jog sunku būtų išgyventi tik iš kūrybos. "Dauguma žmonių drožybos meno nesupranta ir nevertina. Jiems reikia paprastų, Kaziuko mugės lygio darbų, o aš taip nenoriu. Vienu metu neturėjau ko valgyti. Pamaniau, išdrošiu šaukštų ir nunešiu į turgų. Taip ir padariau. Šiek tiek nupirko, duonai tąkart užteko, bet mano profesionalumas taip krito, kad gerokai užtruko, kol atsigavau. Tada nutariau: geriau badausiu, tačiau iki turgaus nenusileisiu", - tikina K.Pranculis.

Pragyvenimui vyras užsidirba genėdamas birštoniškių sodus, skiepydamas jų vaismedžius. Tai, pasak Kęstučio, ugdo kantrybę, kuri drožėjui labai praverčia. Be to, gerai nugenėti ar paskiepyti medį - taip pat kūryba.

Gydosi badaudamas

Kalno, kuriame K.Pranculis sodina savo medžius, šlaitai tokie statūs, jog vietomis mudviem teko kone keturiomis ropoti, kad pralįstume pro susipynusių medžių ir krūmų raizgalynę. Vedlys sparčiai kepurnėjosi pirmasis, vos spėjau pridusęs paskui jį. Nežinodamas nepasakysi, kad šiam lieknam, jaunatviškos išvaizdos vyrui prieš kelis mėnesius sukako 55-eri. 

K.Pranculis daug metų praktikuoja jogą, vasarą ir žiemą kasdien basas bėgioja po keletą kilometrų, neria į Nemuno ar ežero vandenį. "Mėsos beveik nevartoju, apskritai nedaug valgau, alkoholis man nebūtinas, nerūkau. Porą metų buvau visiškas vegetaras, tačiau drožiant skulptūras tenka nemažai pamosuoti kirviu, todėl nutariau šiek tiek mėsos valgyti, kad būčiau ištvermingesnis", - atskleidžia menininkas.

K.Pranculis negeria jokių vaistų - ligas nugina badaudamas. "Neseniai viešėjau pas draugą, kuris, kaip paaiškėjo, tuo metu sirgo gripu. Pajutau, kad ir man galva sukasi, kyla temperatūra, tad grįžęs namo pabadavau 5 dienas ir pasveikau", - tvirtina pašnekovas.

Ne kartą jis badavo 25 dienas, o sykį - 45. "Buvo pristojusi mirtina liga. Pamaniau, jei pabadausiu, gal pasveiksiu. Nieko nevalgiau 40 dienų, kaip rekomenduoja badavimo specialistai, o kad būtų tikriau - dar penkias pridėjau. Ir pasveikau", - teigia K.Pranculis.

Mankštintis ir sportuoti jis skatino ir savo vaikus. "Išsirengdavome iki trumpikių ir leisdavomės per sniegą. Aišku, vaikai iš pradžių zirzdavo, kad šalta.

Būdavo, bėgdami sutikdavome į sanatoriją atvažiavusių paliegėlių, iš lėto slenkančių paskui savo vaikštynes. Pamatę pusplikius vaikus, jie staiga įgaudavo jėgų ir nuskubėdavo į savivaldybę: "Jūsų mieste yra sadistas, kuris kankina vaikus!" Savivaldybė tikrindavo mano atžalų korteles poliklinikoje - ogi jos tuščios, niekada neserga... Tuo ir baigdavosi pretenzijos", - prisimindamas senus laikus linksminasi menininkas.

Vaikai užaugo sveiki ir tėvo pamokų nepamiršta nė dabar. O pats K.Pranculis šiuo metu - vienas aktyviausių Birštono sveikos gyvensenos klubo "Šilagėlė" narių. Jis dažnai laimi įvairias sveikuolių varžybas, tačiau sportavimui pernelyg daug reikšmės neteikia. Paklaustas, ką patartų norintiesiems gyventi sveikai, atsako filosofiškai: "Svarbiausia - nevengti darbo, net jei už jį ir nesumoka. Daug žmonių baiminasi ką nors daryti dykai, užtat pakloja didžiulius pinigus už treniruotes sporto salėse."

Nebijoti nėra gerai

Genėti medį K.Pranculiui kartais tenka labai aukštai, kur nepasiekia kopėčios. Ar nebaisu? "Nebijau ne tik aukščio. Dabar apskritai nebejaučiu baimės", - tikina pašnekovas. 

Pasak jo, žūti galėjęs dar vaikystėje. "Buvau gal antrokas, kai pasižiūrėjęs į čiurlius, kurie smėlio karjere išsirausė urvelius, sumaniau ir pats pasidaryti tokį. Dirbau ilgai ir tik baigdamas pagalvojau: pavojinga, smėlis gali užgriūti. Vos taip pamaniau - ir užvirto...

Bandžiau pajudėti - negaliu, net kvėpuoti nėra kuo. Apėmė panika, tada akyse tapo žalia ir - "atsijungiau". O paskui pamačiau, kad mane gaivina tėvas, aplink - būrys žmonių... Pasirodo, apie 15 minučių buvau po smėliu. Taigi, jeigu būtų buvę lemta, tada ir būčiau miręs", - svarsto K.Pranculis.

Jaunystėje jis ne kartą naktį, Kauno stotyje užsikoręs ant traukinių, yra nemokamai pasiekęs pajūrį. O visiškai baimės atsikratė tada, kai perplaukė Kauno marias plačiausioje jų vietoje.

"Su draugu mėgdavome maudytis mariose prie Pažaislio. Kitoje jų pusėje - tėvo sodas, tad nuplaukdavome ten obuolių, o paskui grįždavome. Toje vietoje nėra labai platu, bet mane vis tiek apimdavo baimė, tad nusprendžiau šį jausmą išvaryti: perplaukti marias ten, kur jų plotis maždaug 6 kilometrai. Plaukiau gal 4 valandas, maniau, jau nuburbuliuosiu, bet šiaip taip įveikiau. Nuo tada praradau baimės jausmą.

Kad nustebinčiau savo panelę, Sibire perplaukiau Lenos upę, kuri yra daugiau kaip kilometro pločio, tačiau svarbiausia - srauni ir šalta. Paskui ropojau trupančiomis uolomis virš bedugnės, o toji panelė klykė iš baimės matydama... Jau ne kartą galėjau žūti. Visiškai nebijoti nėra gerai, baimė žmogui ir duota, kad jį apsaugotų", - pripažįsta Kęstutis.

Pasak jo, žmogų labiausiai taurina kūryba. "Pastebėjau: kartais būnu piktas, susivėlęs viduje, nekantrus, negeras, o kai paimu įrankius ir pradedu drožti - blogos emocijos atitolsta, pradeda tirpti ir skulptūra ar kitas drožinys išeina labai švarus, švelnus, šiltas. Kartais būna priešingai: pradedi darbą viduje švarus, tačiau padarai ne tai ir ne taip. Galbūt žmogui būtini konfliktai, prieštaravimai, gal iš to ir atsiranda menas", - svarsto tautodailininkas K.Pranculis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"