TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Keliese nakvojote šiąnakt?

2010 08 28 0:00
Užsienio spaudos iliustracija

Kiekvienas savo lovoje, kiekvienas savo kambaryje - tokie miegojimo įpročiai - ne kartų palikimas. Dar neseniai miegas buvo bendras.

Nuo senų laikų žemųjų klasių atstovai nesikankino dėl guolio pertekliaus, todėl visuotinai miegodavo po du, tris ant vieno čiužinio. Miegojimas ne tik vienoje troboje, bet tiesiog po vienu apklotu leisdavo sutaupyti kuro, be to, padėdavo sušilti žiemos naktimis. Italų patarlė pataria: "Siauroje lovoje gulkis į vidurį."

Tėtė iš krašto.

Pasak XIX amžiaus pradžios keliautojo užrašų, airių šeimose buvo nusistovėjusi gulimo į lovą tvarka: "Vyriausia duktė - prie sienos, toliausiai nuo durų, paskui seserys pagal amžių, paskui motina, tėvas ir sūnūs, paskiausiai pašaliniai asmenys: keliaujantis siuvėjas, keliaujantis amatininkas arba priglaustas vargšas." Vyrai guldavo arčiau durų, kad užpuolimo ar kitokio netikėtumo atveju galėtų reaguoti. Šeimos moterys būdavo izoliuotos ir nuo svečių, ir nuo įsibrovėlių. Keliaujantis prancūzų stiklius Jacques'as Louisas Menetra (1738-1812) savo dienoraštyje prisimena, kaip kartą buvo priverstas nakvoti pažįstamų namuose. Svečias miegojo iš krašto, šeimininkas lovos viduryje, o šeimininko žmona - prie sienos.

Valstiečių šeimose dažnai į trobą nakčiai pasiimdavo naminius gyvulius - ta tradicija kai kur išsilaikė iki šiol. Gyvuliai padėdavo apsisaugoti nuo plėšikų, be to, tapdavo papildomu šilumos šaltiniu, nors "jų ekskrementai būdavo šlykštūs". XVIII amžiuje kiekviena sodyba būdavo savotiška Nojaus arka - buvo manoma, kad karvės duos geresnio pieno, jeigu žiūrės į ugnį. Be to, jas patogiau melžti patalpoje. Raguočius namuose paprastai pririšdavo, o kiaulės vaikščiodavo laisvos. Škotijoje ir kai kuriuose Šiaurės Europos regionuose vietas miegoti darydavo sienoje, kad liktų daugiau ploto gyvuliams.

Net ir turtingiems žmonėms, kai būdavo ne namie, pasitaikydavo miegoti bendroje lovoje. Gero tono taisyklės reikalavo, kad miegantieji kartu, ypač svetimi, prisitaikytų prie pripažintų papročių. "Geras, rimtas kaimynas" privalo gulėti ramiai, savo vietoje, netraukti ant savęs apkloto, o prieš užsnūsdamas palinkėti bičiuliui labos nakties, "kai anas bus pasakęs jau viską, ką norėjo pasakyti". Prancūziškame žodynėlyje keliaujantiems anglams tarp leistinų gero tono pastabų nakvynės bendrui pasitaiko ir tokių: "Tamsta esate nepakenčiamas partneris", "Malonėkite netraukti apkloto į savo pusę", "Prašyčiau taip nesispardyti".

Hercogo lova

Retas žmogus taip saugojo savo privilegijas kaip Pilypas Orleanietis, Liudviko XIV vienintelis brolis. Jo hercogienė žmona skundėsi: "Kai Jo didenybė miegodavo mano lovoje, turėdavau gulti prie pat krašto, kartais, nugrimzdusi į sapną, nukrisdavau. O tai dėl to, kad Jo didenybė nemėgsta, kai kas nors jį paliečia, ir jeigu pasitaikydavo, kad atsitiktinai ištiesdavau koją ir atsiremdavau į jį, tai žadindavo mane ir pusę valandos iškalbinėdavo."

XVIII amžiuje tarp turtingųjų pasklido nuomonė, jog bendras miegojimas vertas paniekos. Nė vienoje ikiindustrinės epochos gyvenimo srityje didėjanti "vietos sau" vertė nepasireiškė taip stipriai kaip sprendžiant "nakties praleidimo tvarkos" klausimą. Be to, religiniai vadovai pradėjo skelbti, jog miegoti visai šeimai viename patale - tai tyčiotis iš padorumo.

Taip keitėsi tik aukštuomenės papročiai, nes vidurinė klasė bendrą miegojimą laikė deramu ir net maloniu. Sapnas prie savo artimo - šeimos nario, tarno ar bičiulio - šono buvo savaime malonus dalykas. Tad jau ne viską lemdavo šiluma ir išlaidos atskirai lovai pastatyti. Toks pat svarbus, gal net ir pats svarbiausias, buvo saugumo jausmas.

Škotų rašytojas Jamesas Boswellas, paniškai bijodamas tamsos, įkalbinėdavo kurį iš draugų pernakvoti kartu su juo. ("Bijojau, kad šmėklos sugrįš į žemę.") Panašiai bijodavo velnio Isaacas Heleris iš Pensilvanijos - dažnai, kad netektų miegoti vienam savo plantacijoje, jis atsikeldavo ir eidavo pas juodaodžius.

Gal pašnekėsime?

Lovoje paprastai gulėdavo artimi žmonės, o tarpusavio ryšį sustiprindavo pokalbiai prieš užmingant. Kai ką tie pokalbiai vargindavo. XVII amžiaus puritoniškas pamokslininkas Richardas Baxteris vakarais matydavo, kad klausytojai "taip išvarginti sunkaus darbo, jog jiems net merkiasi akys", o vienas alaus išnešiotojas Londone 1758 metais prisiminimuose rašė: " Mūsų darbas toks alinantis, kad vos spėję atsigulti užmiegame."

Tačiau dauguma ikiindustrinės epochos šeimynykščių turbūt nenorėdavo užmigti vos padėję galvą ant pagalvės. Mes užmiegame vidutiniškai per 15-20 minučių, prieš tris šimtus metų tas laikas tikrai buvo ilgesnis. Neseniai daryti tyrimai atkuriant nakties miego sąlygas tais laikais, kai nebuvo dirbtinio apšvietimo, parodė, kad eksperimento dalyviai, atsigulę į lovą, neužmigdavo apie dvi valandas.

Nesvarbu, kiek truko paskutinė aktyvumo fazė prieš užmiegant, miegas bendrame guolyje suartindavo žmones, jie galėdavo geriau pasikliauti vieni kitais. Tuos artimumo ryšius dažnai trikdo dienos reikalai. "Daugelis žmonių, - rašė vienas eseistas, - natūraliai elgiasi tik tada, kai eina nakties poilsio. Tuo tarpu dieną visi vaidina kokius nors vaidmenis."

Kaip jau buvo minėta, ne visi mėgdavo pasikalbėti prieš sumigdami. Vienas medžiotojas iš Dorsetšyro aiškino savo nenorą šnekėtis prieš miegą pomėgiu naktimis skaityti. Kartais bedfellow, kaip angliškai vadinamas kas nors, su kuo miegama vienoje lovoje, atlikdavo labai praktišką vaidmenį. XVI amžiaus anglas pameistrys naktimis gaudavo pamokas iš lovos draugo, kuris dienos metu lankė mokyklą.

Gulėdami tamsoje, partneriai dažnai jausdavo nenugalimą norą laužyti visuotinai priimtas bendruomenės gyvenimo taisykles. Tarnai, miegantys vienoje lovoje su šeimininku, galėdavo būti seksualiai išnaudojami. O kai vienoje lovoje miegodavo skirtingų lyčių atstovai - siejami arba ne giminystės ryšių - kartais pasaulį išvysdavo nelaukiami vaikai. Hierarchija, kuri šeimoje būdavo privaloma dienos metu, naktį galėdavo keistis: namiškiai, dieną užimantys priklausomą padėtį, bendrame guolyje įgydavo dominuojančią poziciją.

1665 metais pasirodžiusioje Richardo Heado avantiūristinėje apysakoje "Nenaudėlis anglas" aprašoma dama, kuri buvo pratusi miegoti vienoje lovoje su tarnaite. Dama, kaip galima spręsti iš pasakojimo, ničnieko nesivaržė ir su didžiausiu malonumu atskleisdavo tarnaitei paslaptis "kaip saldžiausiai gundyti vyrus". Visai negalantiškai skamba pasakojimas apie kitą damą, kuri mėgdavo kartu su tarnaite "išleisti dujas" lovoje. Daugelis tarnaičių mielai naudodavosi svetingomis savo ponių lovomis - tai leisdavo išvengti artimo bendravimo su jų vyrais, kurie dažnai nedorai elgdavosi.

Vienos knygos apie elgesio bendroje lovoje principus autoriai manė esant būtina priminti partneriams, miegantiems vienoje lovoje, jog reikia nusileisti tam, kuris kuo nors pranašesnis: "Kiekvieną kartą, kai guliesi į vieną lovą su aukštesnio už tave rango žmogumi, visų pirma įsitikink, iš kurios lovos pusės jis nori miegoti."

Kaip kankinti sutuoktinį

Kartu praleisti naktį būdavo ypač svarbu sutuoktiniams. Naktį - taip pat kaip ir dieną - kai kurie vyrai būdavo nejautrūs, nemalonūs, kartais brutalūs, kurti žmonų prašymams. 1684 metais parašytoje Thomaso Otway komedijoje "Ateistas" Sylvia kalba apie savo vyrą, jog yra "bukaprotis, niekam tikęs, drimba į lovą ir riogso it koks rąstagalys, nieko jis nenori, vartosi, dūsauja ir knarkia." Dar mažiau laimės patyrė Mary Arthur iš Masačusetso, kurią 1754 metais vyras išmetė iš lovos su tokia jėga, kad kaimynas, esantis kitoje namo pusėje, persigando tariamo žemės drebėjimo. Bet apskritai sutuoktiniai, didžiąją dienos dalį praleidžiantys atskirai, vakare, gulėdami lovoje, suartėdavo: aptardavo svarbiausius reikalus, užsiimdavo meilės žaidimais.

Artumas ir tamsa leisdavo žmonoms pareikšti pageidavimus, kurių tikriausiai nepasakytų kitu laiku. Kartais, siekdamos numatyto tikslo, tuose intymiuose pokalbiuose su savo vyrais jos griebdavosi gudrybių, kartais lošdavo "sekso korta" - jeigu vyras nenorėdavo vykdyti jų prašymų ar užgaidų, atsisakydavo mylėtis arba lovoje būdavo "šaltos kaip ledas". "Bet kokia kaina venkite nesusipratimų miegamajame, - patarinėjo vienas specialistas tos epochos vyrams, - būtent dėl to, kad malonumo suteikiantis įvykis netaptų dar vienu nemalonumu."

"Penkiolika santuokos džiaugsmų", antifeministinis vėlyvųjų viduramžių kūrinys, detaliai aprašo taktiką, kuria turėtų naudotis žmonos, kad galėtų manipuliuoti vyrais siekdamos savo tikslų. Sunkiausias vyrišku požiūriu esąs moteriškas bambėjimas.

Naktis visada valdė ir tebevaldo savo teisėmis.


Skęstantys tamsoje

Iki XVII amžiaus pabaigos šviesa, patenkanti per langus, ir kilnojamos žvakidės buvo vienintelis apšvietimas. Lauke viešpatavo tamsa, žmonės krisdavo nuo tiltų į upę, dažnai skęsdavo. Praeiviai gatvėse turėdavo saugotis pravažiuojančių vežimų, kurie viską triuškindavo pakeliui. O jeigu žmogus, norėdamas išvengti susidūrimo su lekiančia karieta, slinkdavo palei namų sienas, galėjo įkristi į rūsį ar būti apipiltas pamazgomis, pilamomis per langus.

Smarvė gatvėse

Naktinių puodų išpylimas ant praeivių galvų buvo visuotinė praktika. Paryžiaus gatvės neįsivaizduojamai dvokė. XVII amžiaus Madrido gyventojas skundėsi: "Kasdien miesto gatvėmis sklido daugiau negu dešimties tūkstančių išmatų krūvų "aromatas." Prastos garbės viršūnių šitoje srityje pasiekė edinburgiečiai: Edinburgo gatvėmis plaukė ekskrementų upės.

Naktiniai gaisrai

Tai buvo tikra Dievo rykštė. "Jeigu liga ar kokia kita priežastis privers jus palikti degančią žvakę visai nakčiai, - patarė "The Old Farmer's Almanac", - suraskite jai vietą, kurios nepasiektų žiurkės." Dažnai gaisrus sukeldavo skaitytojai, užmigę prie knygos, - neužpūsta žvakė uždegdavo šiaudų ar šieno prikimštus jų čiužinius.

Policijos valanda

Viduramžiais daugelio miestų valdžia apribodavo miestiečių judėjimą sutemus. Uždarius miesto vartus vakarinis varpas kviesdavo žmones grįžti namo. Nepaisančiųjų signalo laukdavo piniginės baudos.

Nakties teisė

Kai kuriuose miestuose sutemus buvo draudžiama sudaryti įvairius sandorius. Sutartys, sudarytos ne dienos šviesoje, buvo laikomos negaliojančiomis. Testamentus buvo galima perskaityti tik "prie trijų ugnių".

Ten, kur būdavo kankinimų apribojimai, galiodavo teisė naudoti brutalias prievartos priemones tiriant nusikaltimus, padarytus naktį. Vėlyvaisiais viduramžiais griežčiau bausdavo už naktinius nusikaltimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"