Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Kelionė į apelsinų žemę. Kitoks Tunisas

 
2017 02 09 11:30
Al Džemo amfiteatras buvo statytas III amžiuje, tuo metu tai buvo trečias pagal dydį pasaulyje amfiteatras, jame tilpo apie 35 tūkst. žiūrovų. Beveik nepakitęs jis išliko iki pat XVII amžiaus. Vaido Mikaičio nuotraukos

Keliaukime į Tunisą – Šiaurės Afrikos musulmonų valstybę – ne tik pasimėgauti pigiais apelsinais, bet ir pasižiūrėti, ką savarankiškai keliaujančiam gali pasiūlyti vasaros ieškančiųjų atostogų kryptis, kuri anksčiau buvo labai populiari. Vykime ten ne ilsėtis prie jūros, o pakeliauti po šalį, pabendrauti su vietiniais ir pažvelgti į kitokį – nekurortinį – Tunisą.

Paklausite, kuo čia dėti apelsinai, juk dauguma mūsų apelsinų žemę tapatina su visai kitomis šalimis. Tai nėra klaida, tačiau šiemet situacija smarkiai pakito – Tunisas pasiskelbė „kenčiantis“ nuo apelsinų pertekliaus. Šį sezoną jų derlius rekordinis. Kad ir keista, šalis tuo ne tik nesidžiaugia, bet net ir nuogąstauja, nes tokio derliaus neturi kur dėti, pusė jo gali būti tiesiog sunaikinta, mat Tunisas eksportuoja tik 10 proc. viso apelsinų derliaus.

Istorijos vingiuos

Tunisas nėra ta šalis, kurioje būtų patrauklu tik gulėti paplūdimyje: krašte ganėtinai daug istorijos ir kultūros traukos objektų. Kadangi dabartinė šalies teritorija buvo viena derlingiausių Šiaurės Afrikos dalių, nuo pat senų laikų čia traukė kurtis įvairios tautos. Žinomiausia jų buvo finikiečiai, palikę bene žymiausią Tuniso architektūrinį paminklą – senovinį Kartaginos miestą, traukiantį minias turistų.

Kartagina buvo vienas stipriausių to laikotarpio regiono miestų ir jūrų uostų. Tačiau taip jau būna – ir stipriausieji galiausiai parklumpa. Kartagina buvo nukariauta Romos imperijos, bet ji irgi žlugo, o Tuniso teritorija nuolat keliavo iš rankų į rankas vis naujiems užkariautojams. Galiausiai laimėjo arabai, jie regiono gyventojus visiškai islamizavo. Islamas liko duominuojančia religija iki šių dienų, nors šalies valdytojai ir toliau keitėsi. Po ilgo prancūzų valdymo Tunisas tik 1956 metais tapo nepriklausoma valstybe.

Vietinių netrikdo kitatikiai

Kalbant apie islamą, manau, kad Tunisas yra viena liberaliausių islamiškų šalių pasaulyje. Kiek esu viešėjęs musulmoniškose šalyse, Tunisas pasirodė kaip tolerancijos viršūnė. Čia be išlygų toleruojamos kitos religijos, jų atstovai, nors ir yra nedaug, nepatiria jokios diskriminacijos. Net ir bendraujant su vietiniais jaučiama, kad jų visiškai netrikdo kitatikiai. Net priešingai – radikalesnėse islamo šalyse pripažįstamos tradicijos tunisiečiams atrodo gerokai per stiprios.

Moterys Tunise taip pat turi daugiau laisvės nei kitur. Jos neprivalo slėpti nei veido, nei plaukų, gali pačios rinktis, kaip apsirengus vaikščioti. Beje, moterys puikiai geba tai išnaudoti. Nors manoma, kad musulmoniški kraštai ne ta vieta, kur galima paganyti akis į vietines, Tunisui ir ypač jo sostinei tai neaktualu. Čia jaunos moterys eidamos į miestą nepriekaištingai paryškina savo grožį, tad natūraliai susvyruoja ilgus metus tvyrojęs tikėjimas, kad lietuvaitės pačios gražiausios moterys pasaulyje.

Laisvę dar labiau sustiprino prieš šešerius metus įvykusi revoliucija, pavadinta Arabų pavasariu, po kurio Tunisas pasuko demokratijos keliu.

Arabų pavasario viltys

Keliaujant po Tunisą teko bendrauti su studentais, kurie ir papasakojo apie šių dienų aktualijas šalyje. Anot jų, iki Arabų pavasario žmonės patyrė skurdą ir korupciją. Sako, kad visus šalies gamtos išteklius valdė kelios grupuotės, žemės turtus, pavyzdžiui, ištisas alyvmedžių giraites, pigiai pardavinėjo užsieniečiams ir patys iš to lobo. Suprantama, kad vieną kartą tas ilgalaikis nepasitenkinimas baigėsi perversmu.

Tačiau studentai tikino, esą kol kas situacija pernelyg nepasikeitė. Pasak jų, po perversmo gyvenimas net pablogėjo, nes išsigandę neramumų turistai vengė kelionių į jų šalį. Šalies ekonomika, kurios milžiniškas ramstis buvo pajamos iš turizmo, pradėjo trauktis, dėl to daugybė žmonių prarado darbą. Štai mus po šalį vežiojęs taksistas anksčiau dirbo viešbutyje. Bet studentai nesigaili dėl revoliucijos. Jie teigia, jog dabar tikrai daugiau laisvės, ir tiki, kad gyvenimas ateityje bus geresnis.

Tunisiečių viltis apsunkino 2015 metais Susos ir Tuniso miestuose įvykdyti teroro išpuoliai prieš užsienio turistus, žuvo keliasdešimt žmonių. Nuo tada užsienio valstybės rekomenduoja savo piliečiams susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į Tunisą. Šie įvykiai skaudžiai smogė visai Tuniso ekonomikai. Nors potencialūs poilsiautojai vėl dairosi į šią pusę, regis, šaliai dar prireiks laiko, kad vėl atgautų užsieniečių pasitikėjimą. Su viltimi dairomasi rusų turistų, kurie ne tokie jautrūs galimiems pavojams.

Paisydami požiūrio, jog šalis, nukentėjusi nuo dviejų teroro išpuolių, darys viską, kad atkurtų saugumą keliautojams, ryžomės nukakti į Tunisą. Juolab kad šalyje po neramumų gerokai kritusios prekių ir paslaugų kainos, dėl to kelionė tapo visiškai nebrangi.

Mūsų skrydis iš Paryžiaus

Tiesiogiai į Tunisą savarankiškai skristi iš Lietuvos vargu ar pavyks, tačiau variantų persėdant Europos miestuose yra nemažai. Mūsų kompanija susitiko Paryžiuje, iš jo skridome į Tunisą. Paryžius yra miestas, iš kurio galima bene pigiausiai nusigauti į Šiaurės Afriką. Rekomenduoju „Transavios“ oro linijas, jų paslaugomis mes ir naudojomės, nes iš Paryžiaus nebrangiai skraidina į sostinę Tunisą ir žymiausią šalies kurortą – Monastyrą.

Šalyje galima keliauti traukiniais ir autobusais, bet populiariausia transporto priemonė – mikroautobusai. Jie stovi autobusų stotyse ir pajuda, kai prisirenka keleivių. Mikroautobusai yra greiti ir važinėja populiariausiais šalies maršrutais, tačiau ne visais. Bandydami nuvykti iš Monastyro į Al Džemą buvome pasodinti į mikroautobusą ir prisakyta laukti, nors daugiau potencialių keleivių nebuvo. Po pusvalandžio, ėmę nekantrauti dėl gaištamo laiko, nusprendėme nebelaukti ir važiuoti taksi. Tai dar vienas neblogas būdas keliauti po šalį, ypač jei esate didesnė žmonių grupė. Taksi kainos nesikandžioja, keturiese apsiėjome tikrai pigiai. Taip keliauti yra patogu, sutaupoma laiko. Ypač kai norima per trumpesnį laiką aplankyti vietoves, į kurias sunku nusigauti viešuoju transportu.

Mano brolis keliaudamas mikroautobusu iš Tuniso į Susos miestą pateko į netikėtą situaciją. Mikroautobusas vidury kelio sugedo, o privažiavusi policija labai greitai išsprendė problemą: stabdė pravažiuojančius automobilius ir į juos sodino keleivius, nurodydami pristatyti į kelionės tikslą.

Traukinių tinklas šalyje gana retas, bet pagrindinius miestus jis jungia. Norėdami pasivažinėti traukiniu juo vykome iš Susos į Tunisą. Bilietai nebrangūs, dviejų su puse valandos kelionė antrąja klase kainuoja apie 3 eurus, o pirmąja – 4 eurus. Kelionės patirtis įdomi, mat Tuniso traukiniai seni, aplūžę, neatnaujinti, ko gero, nuo pat jų pagaminimo dienos. Dauguma pirmos klasės sėdynių sulūžusios ir labai nešvarios. Kelionė gal ir nebus estetiška, bet vieną kartą pakeliauti tikrai įdomu.

Amfiteatrą išsaugojo

Dauguma populiariausių Tuniso objektų ir kurortų yra prie jūros. Tačiau yra ir tokių perliukų, kurie gerokai nutolę nuo pakrantės, bet verti ne mažiau dėmesio. Vienas tokių yra Al Džemo miestelis, žinomas savo romėniškuoju amfiteatru.

Al Džemo amfiteatras buvo statytas III amžiuje. Tuo metu tai buvo trečias pagal dydį pasaulyje amfiteatras, jame tilpo apie 35 tūkst. žiūrovų. Beveik nepakitęs jis išliko iki pat XVII amžiaus, o tada miestiečiai pradėjo jį ardyti ir plytas naudoti miestelio statybai. Amfiteatrui labai pakenkė ir turkų patrankos, kurios buvo naudojamos siekiant iš čia iškrapštyti sukilėlius. Galiausiai 1979 metais visi atsitokėjo ir paskelbė Al Džemo amfiteatrą pasaulio paveldo objektu.

Kadangi Al Džemas dažniausiai įtraukiamas į viešbučiuose siūlomų ekskursijų sąrašą, paprastai turistų čia netrūksta. Bent jau taip buvo anksčiau. Dabar kaip ir visas Tunisas, taip ir Al Džemas kenčia dėl turistų trūkumo. Vis dėlto rekomenduoju vykti į Al Džemą po pietų, nes ir tų kad ir negausių turistų autobusai ten važiuoja ryte. Po pietų viskas aprimsta, po gražųjį amfiteatrą galite vaikščioti visiškai vieni. Įėjimas kainuoja 4 eurus. Amfiteatro prieigose galite raiti pajoti ant nuobodžiaujančio kupranugario. Na, o pats Al Džemas yra pernelyg neišsiskiriantis arabų miestukas, kuris ilgisi laikų, kai turistų autobusai čia traukdavo voromis.

Šventas musulmonų miestas

Kairuano miestas vadinamas Tuniso kilimų sostine: jų čia galima įsigyti geriausių, gražiausių ir mažiausiomis kainomis. Mieste turistų dabar visai nėra, todėl galima geriau pajusti vietinių gyvenimo ritmą. Kairuanas laikomas šventu miestu, jis yra ketvirtas musulmonų piligrimų miestas po Mekos, Medinos ir Jeruzalės. Pirmas įspūdis, kurį susidarėme išlipę iš taksi prie pat Kairuano senamiesčio sienos, – vietinių dėmesys. Kitapus gatvės esančioje lauko kavinėje su daugybe staliukų visi žmonės sužiuro į mus. Apsidairę pamatėme, kad sėdi vien vyrai, nė vienos moters.

Miesto senamiestis nedidelis, bet labai jaukus. Klaidžių gatvelių labirintą pabaigia Didžioji mečetė. Ji, kaip ir visas senamiestis, nėra tokia didelė, kaip sako jos pavadinimas. Deja, ne musulmonai į ją neleidžiami. Tad geriausiu atveju galima paspoksoti pro durų plyšį.

Kairuane galima nuvažiuoti apžiūrėti senovinių vandens saugyklų, iš kurių iki šiol miestui tiekiamas vanduo. Keliauti po Tunisą buvo paprasčiau ir saugiau, nei tikėjausi. Jokio fizinio pavojaus ar priešiškumo neteko pajusti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"