Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ĮDOMYBĖS

Kelkraštis (1): tarp realybės ir TV

Žydintis kaštonas Šiltadaržio gatvėje. Vilnius. Gegužės 15 diena.

Kaip upės, ežerai ir jūros turi krantus, taip vieškeliai, plentai ir magistralės - kelkraščius. Kiekvienas jūreivis viliasi pasiekti savo krantą, tačiau nė vienas vairuotojas nenori atsidurti kelkraštyje. Svarstau, o kas yra televizijos žiūrovas - jūreivis ar vairuotojas? Galbūt, kai ekrane laksto vilkolakiai, fotelyje įsitaisęs pasaulio keliautojas - laimingas įmirkęs lyg burlaivis ramiame uoste, tačiau stebėdamas ekrane politikų diskusijas dažnai pasijunta taip, tarsi būtų su savo žiguliais atsidūręs kelkraštyje, kai pro šalį, nepaisydami jokių eismo taisyklių, lekia "mersai", "volvai" ir kiti greitavežiai.

Žodį "krantas" mėgsta poetai, filosofai, regis, tokį ar panašų pavadinimą turėjo TV laida, ir dabar leidžiamas meno kultūros žurnalas "Krantai". Jei kelkraštis būtų žodžių "kelių kraštas" junginys, jis irgi tiktų žurnalams, pavyzdžiui, apie Lietuvą ar automobilizmą, pavadinti, o jei būtų žodžių "kelkis rašyti" trumpinys - tiktų dienoraščiui arba dienraščiui.

Tačiau ir dabartine reikšme šis, atrodo, paprastas žodis, turi didelę prasmę. "Kelkraštis" - taip galėtų vadintis egzistencines problemas gvildenantis romanas arba humoristinių esė, tiriančių mūsų būtį, rinkinys. Štai trumpiausia tokio rinkinio esė: "Tik sugedus televizoriui pamatai, kad jau nužydėjo alyvos..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"