Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Kiek ir kieno pėdsakų likę Pietų Ceklyje

 
2017 04 13 11:30
Skroblio piliakalnis - senojo Rietavo vieta./Junonos ir Vytenio Almonaičių nuotraukos

Kelionių vadovus rašančių ir leidžiančių Junonos ir Vytenio Almonaičių nauja knyga „Pietų Ceklis“, kaip ir ankstesnės, jau pavadinimu intriguoja ir priverčia leistis gilesnio pažinimo takais. Ceklis dabartinėje vartosenoje ne kiekvienam girdėtas. „Tai buvusi kuršių žemė, ilgainiui tapusi Žemaitijos dalimi. Kelionių vadovuose aprašomas teritorijas apibrėžiame orientuodamiesi į senas, XIII – XIV amžiuje dar egzistavusias istorines ir kultūrines ribas“, – sakė vienas autorių.

Plėsdami leidžiamų „Keliautojų žinynų“ geografiją šį kartą autoriai siūlo apsilankyti istorinio Ceklio regiono pietinėje dalyje – Rietavo ir Medingėnų apylinkėse. Pasak visas aprašytas vietoves pėsčiomis išvaikščiojusių Almonaičių, Ceklio žemės laikus menančių paminklų Rietavo apylinkėse išlikę nedaug, tačiau čia galima užkopti ant senųjų krašto gyventojų kuršių supiltų piliakalnių, pabūti jų šventvietėse, pačiupinėti jų apeigose naudotus dubenuotuosius šventakmenius. Pasak autorių, po kuršių, vėliau šimtmečius čia gyvenančių žemaičių dounininkų palikimas Ceklyje kur kas gausesnis, savitas, patrauklus.

Keliautojai šiame žinyne ras aprašytas visas vietas, susijusias su įėjusiais į istoriją šio krašto žmonėmis, keliaudami galės atsigaivinti Jūros, Minijos, Aitros vandenyse, akis paganyti nuo Vidurio Žemaičių aukštumos, o Rietavo apylinkių miškuose pasijus kaip XVIII amžiuje. Miškai čia tankūs, drėgni, dažniausiai eglynai – tikros gūdžios žemaitiškos girios, klaidinusios kryžiuočius, slėpusios partizanus.

Ne tik Oginskiai

Kelionę pradėjus nuo Rietavo, žinomo dėl daugelio naujovių (kunigaikščių Oginskių įvesto pirmojo telefono Lietuvoje, pirmosios elektrinės, pirmųjų žemės ūkio parodų, gyvūnų globos draugijos ištakų), autoriai kviečia pasižvalgyti po vietas, kurios susijusios su kitais žinomais žmonėmis. Rietave gimė ir čia palaidotas dramatiško likimo rašytojas Vytautas Norbutas, poetė Birutė Lengvenienė, iš Rietavo kilęs pasaulinio garso rašytojas Eduardas Cinzas, iš Giliogirio – aktorė Eugenija Pleškytė ir jos brolis Jonas Pleškys, 1961 metais SSRS karinį laivą nuplukdęs į Švediją. 1877 metais Medingėnuose gimęs Vytautas Lukauskas grojo Rietavo orkestro mokykloje, vėliau emigravo į JAV ir ten įkūrė orkestrą „Lithuanian band“. Muzikinę veiklą tęsė grįžęs į Lietuvą. Palaidotas Medingėnuose.

Ceklio žemės laikus menančių paminklų Rietavo apylinkėse išlikę nedaug, tačiau galima užkopti ant senųjų krašto gyventojų kuršių supiltų piliakalnių, pabūti jų šventvietėse, kur samanoja įspūdingi dubenuotieji šventakmeniai.

Šiame krašte įmintos ir Šatrijos Raganos pėdos. Deja, jos gimtoji dvaro sodyba Medingėnuose jau beveik sunykusi, bet išlikę nemažai senų medžių, skliautuoti rūsiai.

Kuršių palikimas

„Yra įvairių būdų perteikti istoriją, vienas jų – kelionių vadovai, – teigė istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. V. Almonaitis, kartu su žmona psichologe, Kauno technologijos universiteto docente dr. J. Almonaitiene išleidęs jau 17 kelionių po Lietuvą vadovų. – Kad Ceklio žemės, Rietavo krašto praeitis būtų suprantamesnė, artimesnė ir kitiems, savo kelionių tyrimus surašėme į šią knygą.“

Apie čia gyvenusius kuršius faktą patvirtina ir šios žemės pavadinimas. Ceklis kildinamas iš latviško žodžio seklis – sekluma (seklių upių, jų ištakų, aukštupių kraštas). Pasak V. Almonaičio, kuršių genties teritorijoje buvo devyni dideli valdymo vienetai – žemės. Trys jų plytėjo pietų Kurše. Tai Klaipėdos apylinkes apėmusi Pilsota, Kretingos ir Palangos apylinkėse buvusi Mėguva ir į rytus nuo šių žemių nusidriekęs Ceklis. Kalbininkai čia aptikę daug kuršiškų vietovardžių, hidronimų.

„Kodėl rašėme ir jums siūlome keliauti po Rietavo apylinkes? Nes tai – Tėvynė, tokia pat svarbi žemė, kaip ir Kudirkos Naumiestis, Šilavotas, Jurbarkas ar galų gale Tilžės bažnytkaimis už Drūkšių ežero“, – pabrėžė V. Almonaitis. Autoriai skaitytojus „pavedžioja“, kartu ir intriguoja patiems išsiruošti pasidairyti po tas vietas, kurios neabejotinai įeitų į Tėvynės dėlionę, jei tokia būtų sukurta.

Be to, Rietavo apylinkės įdomios dar ir tuo, kad tai senas etninis paribys. O istorikai ir kultūrologai yra pastebėję, kad tokiuose paribiuose atsiveria be galo įdomios kultūrinės erdvės, nuvedančios į labai senus laikus. Pavyzdžiui, 5 km nuo Tverų galima išvysti kuršiams būdingą šventakmenį. Šį Pupžiubių dubenuotąjį akmenį nesunku aptikti pagal knygoje pateiktas koordinates. Jos pateiktos visiems siūlomiems aplankyti objektams, nes kelio ženklų, nuorodų aprašomame krašte dar mažai.

Ceklio žemės laikus menančių paminklų Rietavo apylinkėse išlikę nedaug, tačiau galima užkopti ant senųjų krašto gyventojų kuršių supiltų piliakalnių, pabūti jų šventvietėse, kur samanoja įspūdingi dubenuotieji šventakmeniai.

„Į pietus nuo čia daugiau niekur tokio akmens nepamatysite, senieji žemaičių šventakmeniai visai kitokie nei kuršių, dažniausiai neapdirbti. Rietaviškiai etnografiškai irgi yra žemaičiai, tačiau daug ką paveldėję iš senųjų krašto gyventojų kuršių, – sakė V. Almonaitis. – Tokie dubenuotieji akmenys buvo tarsi senųjų šventyklų altoriai.

Autoriai atkreipia dėmesį ir į unikalią neoromantinio stiliaus Rietavo bažnyčią, kurios statybos darbus 1853 metais pradėjo kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis, o kertinį pamatų akmenį pašventino žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

Visą aprašytą kraštą Almonaičiai išvaikščiojo pėsčiomis. Pasižvalgymas nuo Alko kalno.

Prie pradžios versmių

Pro autorių akį neprasprūdo nė viena dėmesio vertesnė vietovė, kalvelė ar giria. Pavyzdžiui, šalia bene seniausios Rietavo apylinkėse Skroblio gyvenvietės buvo Papilio kaimas. Vietovardis atsirado neatsitiktinai. Jūros dešiniajame krante, prie Rietavo-Kulių vieškelio iškilęs Skroblio piliakalnis, tebevadinamas Pilale. Žmonės apie jį daug kalba – ir milžinkapius pamini, ir čia stovėjusią bažnyčią. „Dauguma Rietavo praeitį tyrinėjusių mokslininkų mano, kad 1253 metų šaltinyje minima Ceklio žemės vietovė – Rietavas – buvo čia, – aiškino V. Almonaitis. – Jeigu tiksliau – ant piliakalnio stovėjo medinė kuršių pilis, o jos papėdėje buvo gyvenvietė. Nenustatytu laiku, galbūt XV amžiuje, rietaviškiai, pasiimdami ir senąjį gyvenvietės pavadinimą, iš papilio persikraustė į dabartinę vietą.“

Į nuošalų Jankaičių kaimą autorius žygeivius atvedė smalsumas – čia prasideda Jūros upės ištakos. „Tai buvo žinoma dar nuo XV amžiaus pradžios. Vokiečių ordino pareigūnų sudarytame Nemuno intakų sąraše pabrėžta, kad Jūra prasideda Rietavo krašte“, – pasakojo V. Almonaitis. Beje, Jūros pavadinimas seniau buvo bendrinis žodis ir reiškė tiesiog vandenį arba didelį vandens telkinį.

Partizanų takais

Autoriai keliautojo žinyne sužymėjo ir daug su partizanais susijusių vietų. Daugelyje jų pastatyti atminimo kryžiai. Lankymui buvo pritaikyta Šilų miške, tarp Aitros, jos intako Ližės ir naujojo Žemaičių plento esanti atstatyta partizanų žeminė, kurioje buvo įsikūrę Kęstučio apygardos Šalnos tėvūnijos Lukšto būrio partizanai. Deja, neseniai Almonaičiai sužinojo, kad vasario mėnesį žeminė mįslingai sudegė. „Karas miškuose dar tebevyksta? Juk šlapiame miške ir labai nuošalioje vietoje pati žeminė negalėjo užsidegti, ji buvo padegta“, – svarstė jie.

6,15 metro apimties Lėgų ąžuolas. "Pasakojama, kad jis mena pagonybės laikus, prie ąžuolo buvusi šventykla, garbintas Perkūnas. Tikėtina, kad šiame padavime nemažai tiesos, nes vos už 400 metrų yra alkakalnis, vadinamas Alkos kakta", - sakė Junona Almonaitienė.

Lėgų miške, kur stovi įspūdingas Lėgų ąžuolas, veikė Butigeidžio rinktinės štabas. Apžiūrėjus Spraudžio bažnyčią, kurios šventoriuje ošia du galingi ąžuolai, netoliese, vakariniame bažnytkaimio pakraštyje, Pilies būrio partizanų žūties vietą žymi du paminklai.

Autoriai džiaugėsi, kad leisti pažintines knygas jiems padeda bendraminčiai (šiemet jų turėjo apie 200), leidybos reikalams pervesdami 2 proc. pajamų mokesčio ar prisidėdami kitokiais būdais. „Su šios knygos išleidimu buvo kaip su žygeivių laužu – norėdami jį po žygio užkurti, visi stengiasi atnešti kokių nors sausesnių, geresnių malkų, kad jis užsidegtų. Kai mus parėmė Rietavo savivaldybė, paramą gavome ir iš Kultūros tarybos, prisidėjo kiti rėmėjai“, – patenkinti autoriai, pažintinio turizmo mėgėjams išleidę dar vieną išsamų kelionių vadovą. Daugelio jų siūlomų aplankyti objektų nerasite iki šiol išleistoje kelionių literatūroje.

Rašant knygą Almonaičiams talkino ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus. „Šiame krašte tai svarbiausia ir labai patraukli turizmui kultūros įstaiga“, – pridūrė V. Almonaitis.

Tyrimai tęsiasi

Šį pavasarį autoriai vėl buvo nuvykę į jau gerai pažįstamą, ne vieną paslaptį jiems užminusį Rietavo kraštą. „Ceklio žemės teritorijoje, netoli nuo Medingėnų, radome iki šiol mokslui nežinomą piliakalnį, – sakė istorikas V. Almonaitis. – Tad Ceklis dar neatvėrė visų savo paslapčių, jo pažinimas tęsiasi. Jeigu nuvykę į Rietavo kraštą nerasite ko nors naujo mokslui, atradimai sau patiems – garantuoti.“

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"