TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kiek šventumo šventojo gabalėliuose

2010 10 16 0:00
Pasirodė, kad Žanos d'Ark relikvijos - nežinomo egiptiečio kaulų fragmentai. Tarp palaikų rasta ir katino kaulų.
UŽsienio spaudos nuotrauka

Paprastais tyrimais galima sugriauti daugelio relikvijų autentiškumą. Bet kas iš to? Tikintiesiems analizių duomenys neturi reikšmės.

Balandžio pradžioje Lenkijoje ekshumuoti kunigo Jerzy Popieluszkos palaikai. Paimti jo pirštų kaulų fragmentai. Jie atsidurs bažnyčiose ir bus garbinami tikinčiųjų kaip relikvijos.

Šventųjų palaikai visada sutraukia minias, nors kai kurių iš jų, garbinamų jau šimtus metų, autentiškumas kelia abejonių. Šiais metais daug rašyta apie tariamas Orleano Mergelės relikvijas. Apdegę kaulai ir audinio rėželiai, gulėję dėžėje, ant kurios buvo užrašyta: "Palaikai, rasti po Žanos d'Ark laužu", pavasarėjant pateko į mokslininkų rankas iš Raymondo Poincare ligoninės Garše, netoli Paryžiaus. Dėžė aptikta tarp šimtų buteliukų nedidelėje Prancūzijos vaistinėje XIX amžiaus pabaigoje. Nuo tada ji rūpestingai saugota Turo arkivyskupijoje kaip relikvija.

Žana d'Ark ir katinas

Tariamų Orleano Mergelės palaikų tyrimas naujausia datavimo ir DNR analizės technika atskleidė stulbinamų dalykų. Paaiškėjo, kad 10 centimetrų kaulas - ne 600, o maždaug dviejų tūkstančių metų senumo. Audinio rėželis, kuriuo jis apvyniotas, yra medžiaga, kurią egiptiečiai naudodavo mumijai suvynioti. Dar labiau netikėta buvo tariamos relikvijos kaulų smulkių fragmentų analizė - mokslininkai nustatė, jog tai... katės kaulai.

Istorija neatrodys stulbinama, jei prisiminsime, kokia milžiniška šimtmečius klestinčio relikvijų falsifikavimo skalė. Žanos d'Ark palaikams, kaip spėjama, preparuotiems prancūzų vaistininko XIX amžiuje, toli iki, pavyzdžiui, tokios Tiano vienuolyno netoli Neapolio vyresniosios, kuri 1352 metais dovanojo Florencijos diplomatams šv. Reparatos ranką. Jos savininkai tik po ketverių metų susivokė, kad šventosios palaikai pagaminti iš medžio ir gipso.

Dar įdomesnė šventojo kryžiaus falsifikatų istorija. Iš visame pasaulyje pasklidusių gabaliukų, eksponuojamų kaip autentiškų, jau būtų galima sukrauti keturis kubinius metrus medienos. Gerokai daugiau, negu sunaudota Kristaus kryžiui!

Tokių pavyzdžių begalė. Jie skatina daugumą relikvijų traktuoti kaip triuką, kadaise taikytą religijai propaguoti, o šiandien - pasipelnyti. To reiškinio fenomenas stebina, kaip ir šių dienų mokslininkų užsispyrimas persekioti netikras relikvijas. Mėgindami demaskuoti apgaulę jie nė nepajunta, kad nueina klystkeliais.

Dingęs šventojo Augustino pirštas

Kol mokslas nebuvo užvaldęs žmonių vaizduotės, jie viską sprendė paprastai. Pagrindinis kriterijus atpažinti relikvijos autentiškumą buvo jos gebėjimas daryti stebuklus. Jeigu kūno fragmentas ar daiktas galėdavo sugrąžinti sveikatą arba daryti kitus neįprastus dalykus, niekas neabejodavo jų autentiškumu. Jei relikvija nerodydavo veiklos, tada žmonės atsiklausdavo Dievo nuomonės.

Pavyzdžiui, taip buvo išspręstas šv. Elenos (Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motinos) kaulo autentiškumas. Jis IX amžiaus viduryje pateko į Otvijė vienuolyną. Kadangi relikviją Bizantijos teritorijoje pavogė dvasininkas, kilo abejonių, ar ji tikra, ar buvo apvogtas būtent tas kapas. Reimso arkivyskupo Hinkmaro sukviestas vyskupų sinodas nusprendė, jog lengviausia tai patikrinti Dievo teismu. Kaip parašyta kronikoje, nusikaltėlis turėjo panardinti ranką į puodą verdančio vandens, kad išimtų daiktą. Kadangi jis visiškai nenusidegino, visi iškart patikėjo aiškiu Dievo komunikatu, kuris patvirtino kaulo autentiškumą.

Tikėjimas - raktas suprasti relikvijos fenomeną. XIII amžiuje Jakubas de Voragine papasakojo vieno šv. Augustino gerbėjo istoriją. Žmogus nuvyko aplankyti šventojo, palaidoto Pavijoje. Ten papirko sargą, kad nupjautų jam vieną numirėlio pirštą. Sukčius nurėžė pirštą kažin kokiam anoniminiam lavonui. Tačiau pirkėjas, brangiai sumokėjęs už relikviją, reiškė jai tokią pagarbą, kad pačiam Dievui jo pagailo. Staiga nupjautas pirštas pradėjo daryti stebuklus. Bet tai dar ne viskas. Pasklidus žiniai, kad Italijoje atsirado šv. Augustino pirštas, Pavijos vienuolyno prioras įsakė atidaryti karstą. Ir tada pasirodė, jog mirusiojo plaštakai iš tikrųjų trūksta vieno piršto.

Kraujas skystėja rugsėjo 10-ąją

Ta legenda turbūt geriausiai atskleidžia, kad relikvijos tikrumas yra antraeilis klausimas. Į pasaulį, pastatytą ant tikėjimo Kūrėjo visagalybe, jau pusantro šimtmečio stengiasi įsibrauti mokslas, kuris iracionaliems dalykams nori suteikti empirinį mastą. Pastaraisiais metais šios pastangos kelia žiniasklaidos reginių vėliavas. Vienam to judėjimo lyderių profesoriui Luigi Garlaschelli iš Padujos universiteto šv. Lauryno kraujo tyrimai lėmė šlovę... Šis labai populiarus Italijoje šventasis mirė kepamas ant grotelių Romoje 258 metų rugsėjo 10-ąją. Kaip teigiama šv. Ambraziejus pasakojime, kankinamas Laurynas iki galo laikėsi tvirtai, juokavo ir net instruktavo budelį, kada turės apversti jį ant kito šono, nes vienas jau esąs gerai apkepęs.

Po pokštais garsėjančio studentų ir virėjų patrono mirties liko kraujo. Jis saugomas Amaseno miestelyje, Šv. Marijos bažnyčioje. Kasmet Šventojo Lauryno dieną kraujas, uždarytas stikliniame inde, išimamas iš tabernakulio ir statomas į vitriną šalia altoriaus. Kai indas papurtomas, kraujas iš sukrešėjusio virsta skystu.

1996 metų rugsėjo 10-ąją profesorius L.Garlaschelli, gavęs Bažnyčios leidimą, nusprendė ištirti paslaptingąją substanciją. Filmuojant televizijos "RAI Due" kameroms jis bažnyčioje įsirengė tikrą laboratoriją - prisivežė mėgintuvėlių, centrifugų ir matavimo aparatūrą. Tiesą sakant, tyrimui atlikti būtų pakakę paprasto mikroskopo ir poros reagentų, bet juk reikėjo surengti spektaklį. Padaręs seriją testų mokslininkas pranešė žurnalistams, kad tariamas kraujas - tai vaško, riebalų ir raudono pigmento, ištirpdyto aliejuje, mišinys. Jis taip pat patvirtino, jog krestelėjus indą įvyksta tiksotropijos reiškinys, arba gelis dėl mechaninio poveikio suskystėja.

Profesoriaus L.Garlascelli teiginiai nepaprastai sujaudino tikinčiuosius, labai prisirišusius prie religijos ir prie šventojo. Netrukus atsirado nauja legenda. Esą šv. Lauryno kraują kas nors XVII amžiuje preparavo, kad juo pakeistų anksčiau tabernakulyje laikytus taukus, ištirpdytus iš šventojo kūno. Tiesiog nekrešantis kraujas geriau atrodė viešumoje. Be to, prisiminta, jog XIII amžiuje, kai atidarytas šventojo karstas, palaikų būklė buvo puiki - Laurynas atrodė kaip gyvas. Tada jam buvo nukirsta galva ir išsiųsta į Vatikaną. Ten ji iki šiol puikiai atrodo, visiškai nepasiduoda laiko tėkmei.

Drobulė - mįslė kelioms kartoms

Profesoriaus L.Garlaschelli šlovė plito. Jis atskleisdavo ir paskelbdavo žiniasklaidoje vis naujų relikvijų falsifikavimo atvejų. Praėjusiais metais mokslininkas, naudodamas viduramžių medžiagas, pats sukūrė Turino drobulės kopiją. Jo nuomone, tai geriausias įrodymas, kad drobulė - geniali 600 metų senumo apgaulė.

Tačiau netrukus paaiškėjo, jog ta išvada prieštarauja profesorių Marko Spigelmano ir Charleso Greenblato iš Hebrajų universiteto Jeruzalėje gautiems rezultatams. Jie ištyrė, kad medžiagai, iš kurios austa drobulė, gali būti du tūkstančiai metų, bet jos pynimas visiškai kitoks negu tuo laikotarpiu Jeruzalėje austų audinių. Mokslininkų nuomone, tai įrodo, jog ja negalėjo būti uždengtas Jėzus.

"Bet šis atradimas nepaneigia drobulės autentiškumo, - sako daktaras Wojciechas Kucharskis iš Vroclavo universiteto Istorijos instituto. - Jėzų palaidojo Juozapas iš Arimatėjos. Jis buvo turtingas žmogus, tad galėjo pirkti audeklą iš tolimos šalies pirklių."

Drobulė aprūpins darbu bent jau kitą mokslininkų kartą, o vis naujų tyrimų rezultatai vieni kitus paneigia. Tačiau tikintiesiems nuo to nei šilta, nei šalta, jie kaip senų laikų piligrimai miniomis traukia pamatyti tos bene garsiausios krikščioniškojo pasaulio relikvijos.

Panašiai yra ir dėl kitų relikvijų. Nors šiandien mokslininkai taiko daug naujoviškų metodų (su DNR lyginamaisiais testais priešakyje) kaulų ar palaikų autentiškumui patvirtinti, vienareikšmių nustatymų - kaip katino ašarų. Kas iš to, kad Žanos d'Ark kaulai pasirodė esą egiptiečio kačių mylėtojo palaikai. Juk pamiklinus vaizduotę galima, pavyzdžiui, nuspręsti, jog tai - koptų bažnyčios įkūrėjo, šventojo Morkaus Evangelisto kaulų fragmentas. Tegul mokslininkai pasistengia įrodyti, kad tai netiesa!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"