TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kilmingų damų gyvenimas Heiano imperatoriškuosiuose rūmuose

2014 10 29 15:37
Žymi Heiano laikų rašytoja Murasaki Šikibu.

Heianas (heian jidai 平安時代) – tai japoniškosios savimonės formavimosi laikotarpis, trukęs beveik keturis amžius – 794-1185 m. Nors tuo metu valstybei vadovavo išskirtinai vyrai, moterų vaidmuo visuomeniniame gyvenime bei savitos japoniškos kultūros bei tautinės savimonės formavimuisi Heiane buvo tikrai svarus. 

Jos nors ir nedalyvavo valstybės valdyme, bet flirtuodamos, konkuruodamos tarpusavyje dėl vyrų dėmesio, nešiodamos paskalas, demonstruodamos savo meninius sugebėjimus kūrė Heiano rūmų gyvenimą ir netgi netiesiogiai koregavo valdymo sistemą.

Nenuginčijamas faktas, jog vis tik moteris Heiano visuomenėje turėjo žemesnę padėtį nei vyras. Pirmiausia, moterys negalėjo rodyti savo veido jokiam vyrui, išskyrus tėvą bei sutuoktinį, tad jau vien šis paprotys įrodo, kad, kaip ir daugelyje kultūrų, visuomeninė sritis išskirtinai priklausė vyrams, o namų – moterims. Tačiau būtina pažymėti, kad šeimos sąranga Heiane nebuvo tipinė, o tai be abejo sąlygoja ir kitokį moters vaidmenį.

Tradicinė Heiano šeimos sąranga

Visuomenėje vyravo poligamija, kai vyras galėjo turėti oficialią žmoną, atvirai rodomas bei slaptas suguloves. Vyras turėjo teisę nuspręsti, kokio viešumo ryšius nori palaikyti su kitomis moterimis ir priklausomai nuo to bei nuo savo ekonominės padėties, galėjo apgyvendinti sugulovę arba, kitaip tariant, jaunesniąją žmoną savo namuose su oficialiąją žmona arba nupirkti jai atskirus namus, arba naktimis lankyti ją tiesiog tėvų namuose. Po vestuvių, kurios įprastai vadinamos ‘trečiosios nakties ceremonija’, nes įvykdavo po to, kai vyras tris kartus pernakvodavo pas moterį, vyras buvo laikomas pripažintu mylimuoju arba sutuoktiniu. Nors jis pats visiškai neprivalėjo būti ištikimas nė vienai žmonai ar meilužei, iš moterų to buvo tikimasi.

Pagal konfucionizmo tradiciją žmona turėjo būti paklusni, ištikima bei pagarbi savo vyrui ir jo šeimai, turėjo pagimdyti jam sūnų, kuris pratęstų šeimos liniją. Apskritai, kuo daugiau vaikų pagimdydavo moteris, tuo saugesnę vietą užsitarnaudavo šeimoje. Viena iš svarbiausių jos pareigų buvo auklėti dukras, mokyti jas dailiųjų amatų. Tačiau dauguma aukštesniųjų rangų moterų rūmuose buvo apsuptos tarnaičių, kurios rūpinosi vaikais, buitimi, tad jos tiesiog leisdavo laiką nuobodžiaudamos arba užsiimdavo menais. Kitais žodžiais tariant, moters – motinos vaidmuo, nors ir svarbus, nebuvo pririšantis ją prie namų, neleidžiantis užsiimti kita veikla veiksnys, todėl ir šeimos negalime vadinti vienintele moters specializacija. Šalia to, kaip matome, atsiranda meno, kultūros sritis, kuri visiškai netrukdo pirmajai.

Heiano laikų aristokračių apranga - džiūni-hitoe - dvylikos sluoksnių kimono.

Moterų padėtis Heiano visuomenėje

Moteriai buvo suteikiamas išsilavinimas įvairiose meno srityse, tikintis, jog ji dalyvaus bendroje moterų laisvalaikio leidimo veikloje, prisidės prie šalies kultūros puoselėjimo; o mažai suvaržytos meno formos suteikia puikią saviraiškos galimybę.

Heiano visuomenės gyvenimą griežtai reguliavo hierarchinė rangų sistema, taikoma tiek vyrams, tiek moterims. Nuo rango labai priklausė, kiek visuomenėje žmogus buvo gerbiamas, kokias teises ar privilegijas turėjo. Moterų padėtis šioje sistemoje buvo netgi geresnė, nes jų vieta hierarchijoje, priešingai nei vyrų, galėjo kilti po santuokos su aukštesnį rangą turinčiu vyru. Taigi iš vienos pusės, populiari vedybų politika užtikrindavo moteriai geresnį gyvenimą ir kartu netiesiogiai kėlė jos prestižą, iš kitos – tuo puikiai pasinaudodavo šeimos vyrai, sustiprindami savo pozicijas politikoje. Ir nors teigiama, kad moterims nebuvo leidžiama kištis į valstybės, politikos reikalus, ypač aukščiausio rango moterys turėjo didelę valdžią vedybų, įpėdinystės reikaluose, tad darė netiesioginę įtaką valstybės valdymui.

Muzikuojančios Heiano damos (paveikslėlis iš knygos "Gendži monogatari šidzenriu-čigiri e").

Heiano moterys ir kultūra

Moterų prestižą kėlė ir tai, kad visos jos buvo raštingos, studijavo kaligrafiją, puikiai grojo japoniška septinstyge citra koto (koto 琴), turėjo mintinai mokėti žymiausių poezijos rinktinių eilėraščius. Pasak Ivan Morris: “Kaligrafija, muzika ir poezija – tai buvo pagrindinės moterų išsilavinimo disciplinos; kartu tai buvo ir puikus kultūrinio gyvenimo pagrindas”. Moterų išsilavinimas labai skyrėsi nuo vyrų, kurie studijavo istoriją, teisę, filosofiją, kinų kalbą bei klasiką. Beje, ypatingas moters susidomėjimas kuria nors iš minėtų vyriškų disciplinų darė netgi blogą įspūdį.

Imperatoriškųjų rūmų moterys, norėdamos išvaikyti nuobodulį, mėgo rašyti laiškus, dienoraščius bei eilėraščius, kurių tikslas buvo išlieti savo jausmus apie pasaulio efemeriškumą, gamtos grožį, iki smulkmenų aprašyti intriguojančius santykius su vyrais, taip pat fiksuoti rūmų intrigas bei paskalas. Taip pat rengdavo įvarius poezijos ar literatūrinių palyginimų konkursus. Visos šios veiklos, vykdavusios būtent japonų, o ne kinų kalba, tapo tam tikrais rūmų ritualais, į kuriuos buvo aktyviai įtraukiami ir vyrai. Būtent taip rūmų damos prisidėjo prie japonų kalbos puoselėjimo ir populiarinimo visuomeninėje sferoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"