Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Kita keliavimo pusė, arba, mama, pasiilgau tavo „kugelio“!

 
Asmeninio albumo nuotraukos

Baganas. Žymusis Mianmaro šventyklų miestas, kuriame nuo aušros iki sutemų netyla fotoaparatų spragsėjimai ir sužavėjimo šūksniai, bei kasdien plūsta naujos turistų minios. Ir vis dėlto Baganas man liko nebylus. Žiūrėjau į unikalų peizažą ir nejutau nieko. Gal dėl to, kad Azijoje jau mačiau per daug šventyklų, gal tiesiog persisotinau keliavimo, o gal tą dieną išlipau ne ta koja iš lovos.

Keliavimą paprastai apibrėžia iš nuotraukų žvelgiantys besišypsantys veidai, egzaltuoti pasakojimai asmeniniuose tinklaraščiuose ir tvirtinimai, kaip smagu yra keliauti.

Juk smagu, ar ne? Tačiau niekas nepasakoja apie dienas, kai norėjosi tiesiog gulėti nakvynės namų lovoje, valgyti traškučius ir žiūrėti filmus.

Vėliau keliavimas tampa egzotiška kasdienybe, kurioje būna nuotaikų svyravimų, dienų, kai visi aplink užknisa ir, kai už viską pasaulyje labiau norėtųsi mamos kugelio, o ne Azijoje paplitusių ryžių.

Tiesa, reikėtų pridurti, kad šiame tekste kalbu apie ilgai trunkantį keliavimą, kuris tęsiasi bent keletą savaičių.

Vos pradėjus keliauti, išgyveni medaus mėnesio fazę, kai žavi kiekvienas naujas sutiktas žmogus ir visi išgyvenimai įsirašo į atmintį itin ryškiai.

Vėliau keliavimas tampa egzotiška kasdienybe, kurioje būna nuotaikų svyravimų, dienų, kai visi aplink užknisa ir, kai už viską pasaulyje labiau norėtųsi mamos kugelio, o ne Azijoje paplitusių ryžių.

Bagane mane užplūdo keistas kaltės jausmas, tartum kažką praleidžiu neprisidėdamas prie kolektyvinių ditirambų šiai vietai.

Socialiniai tinklai mus išmokė transliuoti tik pozityvią informaciją ir nuolatos pabrėžti, kokie tobuli mūsų gyvenimai.

Tačiau ten nėra vietos kasdienybei, su jos nuopoliais ir pakilimais, neplauta galva bei rūškanu veidu.

O ypač, kai kalba eina keliavimą, kuris daugumai žmonių asocijuojasi su gražiomis vietomis, laisve ir poilsiu.

Neretai vietiniai Azijoje, neturėdami kitų koncepcijų, vakariečių keliavimą po jų šalį vadina atostogomis.

Tačiau, kai savaitė po savaitės turi planuoti savo maršrutą, ieškoti, ką nuveikti atvykus į naują vietą, dėliotis autobusų grafikus, kratytis ilgas valandas nekondicionuojamais traukiniais, bandyti perkąsti taksistų melą, kai tave nori apmokestinti dvigubai, ieškoti, kur pavalgyti, išskalbti rūbus, pasidaryti naują vizą ir sutvarkyti dar tūkstantį reikalų – supranti, kad toks keliavimas jau nebetelpa į atostogų kategoriją.

Kartais aš tiesiog pavargstu nuo keliavimo ir noriu apstaugti kiekvieną man ką nors parduoti bandantį vietinį. Kartais skaičiuoju mintyse iki dešimt, kad nepradėčiau rėkti tiesiog gatvėje, kaip viskas užknisa. Tačiau tokios dienos praeina, vidinis balansas sugrįžta ir vėl prisimenu visas priežastis, kodėl nusidanginau už jūrų, marių.

Yra miestų, kur turistai pabūna porą dienų ir traukia toliau. Jei jaučiu, kad atėjo laikas, pasilieku ten savaitei, nes norisi pailsėti nuo keliautojiškos rutinos, paskaityti knygą ar tiesiog nieko neveikti. Būna dienų, kai nepatiriu jokių nuotykių ir į lauką net nosies neiškišu, nors nemažai žmonių galvoja, kad, jei jau išvažiavai į užsienį, tai kiekvieną dieną tu kopi į kalnus, atrandi laukinius paplūdimius ar mažų mažiausiai paragauji gyvatės mėsos.

Tiesa, kartais žvelgdamas į nakvynės namuose išmaniuosius telefonus ir kompiuterius užgulusius vakariečius, susimąstau, ar jiems dabar viena iš tų dienų, kai niekur nesinori eiti, ar jie tiesiog priklausomi nuo interneto. Nesiimu spręsti.

Esu sutikę ne vieną keliautoją, kuris savo kasdienybę paįvairina kino seansu, viešnage į vakarietiškas greito maisto užkandines ar viešbučiu su baseinu. Kartais net ir „McDonald’s“ kvepia namais. Keliaujant Azijoje lengva pasiilgti gimtosios žemės, kur nereikia ant kiekvieno kampo derėtis, kur nepažįstami žmonės tavęs nefotografuoja gatvėse, nes tu baltas, ir kur turi savo lovą ar bent jau pažįstamą pardavėją prekybos centre, kuriai gali slapta mirktelėti.

Kai prieš porą metų gyvenau Indijoje, vos ne kiekvieną trečiadienį eidavau į „KFC“, kurį Lietuvoje šiaip jau aplenkiu. Pavargus nuo vietinių karių ir įvairiausių skonių bei prieskonių, norėdavosi kažko, kas pažįstama ir neatneš jokių netikėtumų.

Tačiau „Facebook“, ko gero, galima atrasti galybę Indijoje keliaujančių vakariečių nuotraukų, kuriose jie valgo rankomis, ragauja egzotiškus patiekalus ir šypsosi, šypsosi, šypsosi. Įrašų apie „KFC“ dažnai neišvysi. Reikėtų pridurti, kad esu vienas iš tų, kurie mėgsta indišką maistą, tačiau į gimtinės patiekalus irgi nespjaunu. Net ir Europoje, kuri artima ir pažįstama, esu išgyvenęs ne vieną maisto krizę. Per pusmetį praleistą Kroatijoje, kurios virtuvė nėra kardinaliai skirtinga nuo lietuviškos, spėjau tūkstantį kartų pasiilgti paprastų bulvinių blynų.

Visi jausmai yra teisingi. Jei išaušo diena, kai nesinori niekur eiti – ir nereikia. Svarbiausia, išmokti nustoti sprausti save į mažą dėžutę, kurios sienos sukaltos iš mums svetimų suvokimų. Kartais vietoje dirbtinai išspaustos šypsenos socialiniams tinklams nuo Eifelio bokšto, geriau tiesiog prisiminti, kad gyvenimo kokybė nuo „Patinka“ skaičiaus nepadidėja.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"