TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Klonas, vardu d'Artanjanas

2009 03 28 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Alexandre'as Dumas d'Artanjano nuotykius parašė įkvėptas Charleso de Batz-Castelmore d'Artagnano biografijos. Nesutampa tik kai kurie herojaus žygdarbiai ir mirties aplinkybės. D'Artagnano kapą pavyko surasti Šv. Petro ir Povilo bažnytėlėje Volderyje, Olandijoje.

De Batz-Castelmore nebuvo nužudytas 1667 metais, iškart po to, kai gavo laišką, kuriame pranešama, kad jis skiriamas Prancūzijos maršalu. Taip žuvo tik vieno skaitomiausių romanų pasaulyje pagrindinis herojus.

Romano herojaus prototipas žuvo 4 metais anksčiau, per Mastrichto apgultį. Kaip ir jo bendravardis, gerai daugeliui skaitytojų pažįstamas knygos herojus d'Artanjanas, Ch. de Batz-Castelmore d'Artagnanas stojo į muškietininkų gretas būdamas 20 metų. Tarp jo draugų buvo kareiviai Atosas, Portosas ir Aramisas. Liudvikas XIII ir Liudvikas XIV d'Artagnanui skirdavo specialias užduotis, o Karalius Saulė 1658 metais jį paskyrė muškietininkų kapitonu. D'Artagnanas garsėjo kaip moterų širdžių ėdikas ir puikus fechtuotojas.

Archeologai ir istorikai daug metų ieškojo jo kapo Prancūzijoje. Istorikė Odile Bordaz, keliolikos veikalų apie muškietininkus autorė, išsakė prielaidą, kad tuomet, kai buvo apsuptas Mastrichtas, tvyrojo drėgnas 1673-iųjų birželio karštis, dėl jo negalėta taip toli pervežti kūno. Mūšyje žuvę prancūzų karininkai dažnai būdavo laidojami artimiausiose bažnyčiose.

Garbės kaina - 200 parako statinių

Kurdami literatūrinius personažus rašytojai semdavosi įkvėpimo iš tikrų asmenų gyvenimo, dažnai net nesivargindavo sugalvoti herojui naujo vardo. Taip elgėsi ir Henrikas Senkevičius, savo trilogijoje "Ugnimi ir kalaviju", "Tvanas" ir "Ponas Volodijovskis" aprašydamas tikrus istorijos veikėjus ir nekeisdamas jų vardų.

Mažojo riterio arba Jurgio Mykolo Volodijovskio nuotykiai aprašyti remiantis pulkininko Jerzy Wolodyjowskio iš Podolės gyvenimu. Janas Sobieskis paskyrė jį rotmistru Kameneco Podolsko tvirtovėje. J.Wolodyjowskis žuvo taip kaip Mykolas, kai turkų apsuptai tvirtovei kapituliavus artilerijos majoras Heikingas susprogdino parako sandėlį.

Heikingas - tai romano Ketlingas, iš pradžių Volodijovskio varžovas dėl gražuolės Kšysios Drohojovskos rankos, o vėliau ištikimiausias Mažojo riterio draugas. Kaip ir Ketlingas, tas Kuršo bajoras vadovavo Kameneco Podolsko artilerijai. Nenorėdamas atiduoti tvirtovės priešui jis padegė apie 200 statinių parako. Sprogimas nusinešė 800 gyvybių. Istorikai ginčijasi, kodėl Kamenecas buvo susprogdintas. Neatmetama galimybė, kad Heikingas nenorėjo atiduoti tvirtovės į turkų rankas, bet Kameneco vyskupas Wespazjanas Lanckoronskis įtarė, kad jis rengėsi sunaikinti išeikvojimų arsenale pėdsakus. Įsiutintiems turkams buvo paaiškinta, kad sprogimą įvykdė girti kareiviai.

Mirtinos aistros

A.Dumas, panašiai kaip H.Senkevičius, tiksliai nukopijavo daugelio istorinių asmenybių, pavyzdžiui, Edmono Danteso, labiau žinomo kaip grafas Montekristas, biografijas. Tikrasis Danteso vardas buvo Pierre Picaudas, jis buvo siuvėjas. 1807 metais Dantesas susižadėjo su gražia mergina, primenančia romano Mersedesą. Trys pavyduoliai - Luopianas, Solaris ir Chaubartas - apkaltino jį šnipinėjant Anglijai. Nė nenujausdamas, kuo nusikalto, Picaudas buvo įkalintas Fenestrelio forte. Jam pavyko išsikasti į gretimą kamerą, kurioje kalėjo vienuolis italas tėvas Toris. Šis papasakojo Picaudui apie paslėptą lobį. Skirtingai nei aprašyta romane, pagal kurį lobis buvo paslėptas paslaptingoje saloje, tikrasis lobis slypėjo Milane.

Picaudas iš kalėjimo nepabėgo, bet buvo paleistas 1814 metais. Suradęs lobį, dešimtį metų jis praleido Paryžiuje megzdamas intrigas prieš buvusius draugus. Pirmas žuvo Chaubertas, greičiausiai nužudytas Picaudui užsakius arba žuvęs nuo jo rankos. Baisaus likimo sulaukė ir Loupianas, kuris, panašiai kaip knygos herojus Fernandas Mondego, vedė buvusią Picaudo sužadėtinę. Picaudas suorganizavo Loupiano dukters santuoką su besislapstančiu nusikaltėliu. Kai jį suėmė, mergina, ištikta šoko, mirė. Loupiano sūnų apkaltino juvelyrinių dirbinių vagyste ir nuteisė. Picaudas nudūrė Loupianą, o pats žuvo nuo kito jaunystės metų draugo - Alluto - rankos. Pastarasis žinojo apie išdavikišką sąmokslą, bet jame nedalyvavo. A.Dumas aptiko nepaprastą istoriją skaitydamas policijos archyvus, tarp kurių buvo Alluto prisipažinimas, padarytas prieš mirtį.

Romano herojaus vardo sala

2008 metų vasarą archeologai Aguas Buenos saloje aptiko Aleksandro Selkirko, išsigelbėjusio iš paskendusio laivo, pėdsakus. Jo istorija padėjo Danieliui Defoe sukurti Robinzono Kruzo personažą. Knygos Robinzonas išplaukė į jūrą prieš tėvų valią. Selkirkas, siuvėjo ir odadirbio iš Škotijos sūnus, pasirinko darbą laive. 1703 metais dalyvavo keliautojo, gamtininko ir korsaro Williamo Dampiero ekspedicijoje. Kai 1704 metų spalį ekspedicija suskilo susivaidijus kapitonams, "Cinque Points" laivas, kuriuo plaukė A.Selkirkas, nuleido inkarą prie vienos salos negyvenamame Chuano Fernandeso salyne pasipildyti maisto ir vandens atsargų.

A.Selkirkas, kaip vėliau paaiškėjo, pagrįstai būgštaudamas dėl laivo techninės būklės, dezertyravo ir vienas išgyveno Aguas Buenose 4 metus ir 4 mėnesius. Kaip ir Robinzonas, iš pradžių jis bijojo leistis į salos gilumą, gyveno pakrantėje, nedidelėje oloje misdamas vėžiagyviais. Kai A.Selkirkas pagaliau ryžosi persikelti į sausumos gilumą, jo gyvenimo kokybė žymiai pagerėjo: jis ėmė rinkti ropes, kopūstus ir uogas, mito laukinių ožkų mėsa ir pienu. A.Selkirkas susirentė dvi stogines prie gėlo vandens upokšnio toje vietoje, iš kur buvo gerai matyti uostas. Ožkas jis medžiodavo muškieta, o pasibaigus parakui - peiliu. Bandydamas apsiginti nuo žiurkių, vienišius sugebėjo net prisijaukinti laukinius katinus. Odadirbio tėvo namuose įgyta patirtis padėjo jam nudėvėtus rūbus pakeisti naujais, kuriuos pasisiuvo vinimi iš ožkų kailių. Peilį A.Selkirkas pasidarė iš bangų išmestos statinės lanko. Vėliau svarbiausiu radiniu saloje buvo pripažinti pora navigacinių skriestuvų, greičiausiai A.Selkirko atsineštų iš laivo. Juos laivo dienyne buvo minėjęs kapitonas Vudsas Rodžeris, kuris 1709 metų vasario 2-ąją jį išgelbėjo. Grįžęs į tėvynę A.Selkirkas išgarsėjo po Richardo Stylo straipsnio laikraštyje "The Englishman". 1966 metais Aguas Buenos buvo pervardyta Robinzono Kruzo sala.

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"