Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Knyga – „Kodėl verta gyventi“

 
2017 02 10 20:30

Dinamiška, juokinga ir įkvepianti odė gyvenimui suteiks paskatą nepasiduoti. 

Šioje knygoje siekiama dviejų tikslų. Sumažinti depresijos keliamą kančią ir pamėginti įtikinti žmones, kad iš slėnio apačios niekada neatsiveria aiškus vaizdas. „Senosios klišės vis dar byloja daugiausia tiesos. Laikas užgydo žaizdas. Tunelio gale išties yra šviesa, net jei jos nematome. Be to, niekada nepamirškime, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Žodžiai retkarčiais gali išlaisvinti“, – tvirtina knygos autorius.

Populiarus šiuolaikinis britų rašytojas Mattas Haigas pasakoja asmeninę patirtį apie klastingą ligą ir išgijimą nuo jos. Būdamas vos 24 metų autorius pajuto pavojų gyvybei keliančius depresijos požymius. Jis susirgo sunkia liga, apie kurią iki tol beveik nieko nežinojo. Skausmingi ne tik dvasiniai, bet ir fiziniai pojūčiai vedė prie bedugnės krašto tikrąja prasme. Šioje knygoje M. Haigas aprašo, kaip pamažu išmoko kovoti su sekinančia liga ir tada vėl atrado priežastis, kodėl verta gyventi.

Matt Haig (g. 1975) yra vienas originaliausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos rašytojų. Jis kuria vaikams ir suaugusiesiems. Autoriaus kūriniai žavi meistrišku gebėjimu supinti vaizduotę ir tikrovę. Lietuvių kalba yra išleisti romanai „Mirusių tėvų klubas“ ir „Radliai“.

Knygos ištrauka

Šios knygos neturėjo būti

Prieš trylika metų žinojau, kad tai neįmanoma.

Suprantate, ketinau mirti. Arba išprotėti.

Kad išgyvensiu iki šios dienos, buvo tiesiog nerealu. Kartais abejodavau, ar išgyvensiu artimiausias dešimt minučių. O mintis, kad kada nors pasijusiu taip gerai ir imsiu taip savimi pasitikėti, kad galėsiu apie viską šitaip papasakoti, būtų buvusi tiesiog neįtikėtina.

Vienas iš pagrindinių depresijos požymių yra neviltis. Gyvenimas be ateities. Ne šiaip nutolsti nuo šviesos tunelio gale – atrodo, tarsi abu tunelio galai uždaryti ir esi įkalintas viduje. Jeigu būčiau žinojęs, kas manęs laukia, kad ateitis bus gerokai šviesesnė už dalykus, kuriuos patiriu, vienas iš tunelio galų būtų prasprogęs ir būčiau pastebėjęs šviesą. Taigi, pats faktas, kad ši knyga pasirodė, įrodo, kad depresija meluoja. Depresija verčia manyti, kad viskas blogai.

Tačiau pati depresija nėra melas. Tai vienas iš tikriausių dalykų, kuriuos esu patyręs. Žinoma, ji nematoma.

Kitiems ji nieko nereiškia. Vaikštai lyg degančia galva, bet niekas nemato liepsnos. Kadangi depresija dažniausiai nematoma ir paslaptinga, stigmoms, kuriomis ji apauginama, lengva išlikti. Sergantieji depresija nuo stigmų ypač kenčia, nes jos žaloja mintis, o depresija yra minčių liga.

Sirgdamas depresija jautiesi vienišas ir manai, kad niekam netenka kęsti tiek kiek tau. Taip bijai parodyti, kad kraustaisi iš proto, jog viską laikai paslaptyje, ir taip bijai, kad žmonės nuo tavęs nusigręš, kad dar labiau užsisklendi ir apie tai nekalbi, bet veltui, nes pokalbiai padeda. Tiek sakytinis, tiek rašytinis žodis susieja mus su pasauliu, tad apie tai kalbėdami ir apie tai rašydami galime sau padėti atrasti ryšį su kitais ir su tikruoju savimi.

Suprantu, suprantu, kad esame žmonės. Esame slapstytis linkusios būtybės. Priešingai nei kiti gyvūnai dėvime drabužius ir dauginamės už uždarų durų. Be to, gėdijamės, kai mums nutinka kas negera. Tačiau galime iš to išsivaduoti apie tai kalbėdami. O gal netgi apie tai skaitydami ir rašydami.

Tikiu tuo. Nes iš dalies pats išsivadavau iš tamsos skaitydamas ir rašydamas. Vos suvokęs, kad depresija meluoja apie ateitį, panorau apie savo patyrimą parašyti knygą, susiremti su depresija ir nerimu. Dėl to šioje knygoje siekiama dviejų tikslų. Sumažinti depresijos stigmą ir, ko gero, kiek donkichotiškiau, pamėginti įtikinti žmones, kad iš slėnio apačios niekada neatsiveria aiškus vaizdas. Parašiau šią knygą, nes senosios klišės vis dar byloja daugiausia tiesos. Laikas užgydo žaizdas. Tunelio gale išties yra šviesa, net jei jos nematome. Be to, niekada nepamirškime, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Žodžiai retkarčiais gali išlaisvinti.

Pastaba prieš pereinant prie reikalo

Kiek vieno protas yra unikalus. Visiems pasimaišo skirtingai. Mano protas pakriko kiek kitaip nei kitų. Visų mūsų patirtis panaši, bet ji niekad nėra lygiai tokia pati. Tokios bendros etiketės kaip „depresija“ (ir „nerimas“, ir „panikos sutrikimas“, ir „obsesinis kompulsinis sutrikimas“) praverčia, tik jei pripažįstame, kad šiuos dalykus visi išgyvena skirtingai.

Depresija kiekvienam atrodo savaip. Skausmas jaučiamas skirtingai ir sukelia skirtingas reakcijas. Tačiau, jeigu būtų vertinamos tik už tiksliai atkartojamą mūsų patirtį, vienintelės skaityti vertos knygos būtų parašytos mūsų pačių.

Nėra teisingo ar neteisingo būdo sirgti depresija arba patirti panikos priepuolį, arba norėti nusižudyti. Taip tiesiog būna. Dvasinės kančios yra kaip joga – tai ne sporto varžybos. Tačiau bėgant metams supratau, kad skaitydamas apie kitus kančią patyrusius, išgyvenusius ir neviltį įveikusius žmones jaučiu paguodą. Tai suteikė vilties. Viliuosi, kad ši knyga taip pat tuo pasitarnaus.

Krytis

Bet kartais reikia daugiau drąsos gyventi negu nusižudyti.*– Albert Camus. Laiminga mirtis

* A lbert Camus. Laiminga mirtis; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2007, p. 55.

Mano mirties diena

Pamenu dieną, kai mirė mano senasis aš. Prasidėjo nuo minties. Vyko kažkas negera. Tai buvo pradžia. Tik vėliau supratau, kas atsitiko. Tada, maždaug po sekundės, galvoje pajutau keistą dalyką. Kažkokį biologinį procesą pakaušio apačioje, virš sprando. Smegenėlėse. Pulsavimą arba stiprų virpėjimą, tarsi į vidų būtų patekęs drugelis, ir tvilkčiojimą. Tada dar nežinojau, kokius keistus fizinius pojūčius sukelia depresija ir nerimas. Tiesiog pamaniau, kad mirštu. Paskui sutriko širdis. Tada sutrikau ir pats. Ėmiau grimzti, greitai kristi į klaustrofobinę ir troškią tikrovę. Bent pusėtinai normaliau pasijutau tik po gerų metų.

Iki tol kaip reikiant nesuvokiau, kas yra depresija, tik žinojau, kad, mane pagimdžiusi, ja kurį laiką sirgo mama ir kad mano tėvo senelė nusižudė. Taigi, ko gero, mano šeima buvo su ja susidūrusi, tik aš niekad pernelyg tuo nesidomėjau.

Man tada buvo dvidešimt ketveri.Gyvenau Ispanijoje, viename iš tykesnių ir gražesnių Ibisos salos kampelių. Buvo rugsėjis. Po poros savaičių turėjau grįžti į Londoną ir į realybę. Po šešerių metų studentiško gyvenimo ir sezoninių vasaros darbų. Kiek įmanoma ilgiau vengiau suaugti, ir ši pareiga pakibo virš manęs tarsi audros debesis. Debesis, kuris tada pratrūko ir ėmė ant manęs lyti.

Keisčiausia, kad sąmonėje gali vykti sudėtingiausi dalykai, bet niekas kitas jų nemato. Pasaulis susigūžia. Gãli išsiplėsti vyzdžiai. Gali` pradėti nerišliai kalbėti. Oda gali žvilgėti nuo prakaito. Tačiau niekas viloje negalėjo nutuokti, ką išgyvenu, niekas negalėjo suprasti, kokį keistą pragarą man tenka kęsti arba kodėl mirtis man ėmė rodytis kaip nuostabiai puiki išeitis.

Tris dienas praleidau lovoje. Tačiau nemiegojau. Mano mergina Andrea reguliariai atnešdavo vandens arba vaisių, bet vos galėjau nuryti kąsnį.

Langas buvo praviras, kad įeitų gaivaus oro, bet kambaryje vis tiek buvo trošku ir karšta. Pamenu, nustebau, kad vis dar esu gyvas. Suprantu, skamba melodramatiškai, bet depresija ir panika sukelia tik melodramatiškas mintis. Šiaip ar taip, nebuvo jokio palengvėjimo. Norėjau mirti. Ne. Ne visai. Nenorėjau mirti, tiesiog nebenorėjau gyventi. Mirtis mane baugino. Be to, miršta tik gyvi žmonės. Gerokai daugiau žmonių niekada negyveno. Norėjau būti vienas iš jų. Klasikinis noras. Kad nebūčiau gimęs. Būti vienas iš trijų šimtų milijonų spermatozoidų, kuriems nepasisekė.

(Kaip nuostabu būti normaliam! Visi vaikštome nematomais lynais, nors bet kurią akimirką galime paslysti ir akis į akį susidurti su sąmonėje tūnančiu egzistenciniu siaubu.)

Kambaryje beveik daugiau nieko nebuvo. Lova su balta vienspalve antklode ir baltos sienos. Galbūt ant sienos kabėjo koks paveikslas, bet abejoju. Nepamenu jokio paveikslo. Prie lovos gulėjo knyga. Paėmiau ją vieną kartą ir vėl padėjau atgal. Negalėjau susikaupti nė sekundei.

Negalėjau perteikti savo potyrių žodžiais, nes jie netilpo į žodžius. Tiesiog negebėjau tinkamai to išsakyti. Palyginti su skausmu, žodžiai atrodė bereikšmiai.

Pamenu, jaudinausi dėl savo jaunesniosios sesers Phoebe. Ji buvo Australijoje. Nerimavau, kad ji, genetiškai man artimiausias žmogus, jaučiasi taip pat. Norėjau su ja pasikalbėti, bet žinojau, kad negaliu. Kai buvome vaikai, namie Notingamšyre buvome išmokę vakarais sugulę susikalbėti belsdami į mūsų kambarius skiriančią sieną. Tada pabeldžiau į čiužinį įsivaizduodamas, kad ji išgirs mane kitame pasaulio gale.

Tuk. Tuk. Tuk.

Man nė nedingtelėjo mintis apie depresiją arba panikos priepuolį. Per savo kvailą naivumą nesuvokiau, kad išgyvenu tai, ką patiria ir kiti. Kadangi tai buvo svetima man, maniau, kad svetima visiems žmonėms.

„Andrea, man baisu.“

„Viskas gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai.“

„Kas man darosi?“

„Nežinau. Bet viskas bus gerai.“

„Nesuprantu, kaip taip gali būti.“

Trečią dieną išėjau iš kambario, išėjau iš vilos ir patraukiau nusižudyti.

Kodėl depresiją sunku suprasti

Ji nematoma.

Jautiesi ne „šiek tiek nuliūdęs“.

Tai ne tas žodis. Žodis „depresija“ man siejasi su tuščia padanga, kuo nors prakiurusiu arba nejudančiu. Galbūt taip atrodo depresija be nerimo, bet depresija lydima siaubo nėra nei tuščia, nei nejudanti. (Poetė Melissa Broder savo „Twitter“ paskyroje kartą klausė: „Koks idiotas ją pavadino „depresija“, o ne „mano krūtinėje apsigyveno šikšnosparniai ir jie užima labai daug vietos. P. S. Aš matau šešėlį“?“) Blogiausiu atveju pradedi desperatiškai geisti bet kokios kitos negandos, bet kokio fizinio skausmo, nes sąmonė beribė, tad ją užpuolusios kančios irgi būna begalinės.

Sirgdami depresija galite būti laimingi, kaip ir alkoholikas gali prasiblaivyti.

Jos priežastis ne visada aiški.

Ja gali susirgti visi: milijonieriai, žmonės su sveikais plaukais, laimingai susituokę žmonės, ką tik paaukštinimo sulaukę žmonės, žmonės, mokantys šokti stepą, rodyti fokusus su kortomis ir brazdinti gitara, žmonės, kurių neužsikimšusios poros, žmonės, kurių internetiniai būsenos aprašymai spinduliuoja laimę. Taigi tie, kurie iš pažiūros neturi priežasčių liūdėti.

Tai paslaptis netgi nuo jos kenčiantiems.

Gražus vaizdas

Saulė stipriai pliekė. Oras kvepėjo pušimis ir jūra. Jūra buvo čia pat, uolos apačioje. O uolos kraštas buvo vos už kelių žingsnių. Sakyčiau, ne daugiau kaip už dvidešimties. Vienintelis mano planas buvo žengti dvidešimt vieną žingsnį ta kryptimi.

„Noriu mirti.“

Man prie kojų tysojo driežas. Tikras driežas. Pajutau tarsi smerkimą. Driežai nesižudo. Driežai stengiasi išgyventi. Nutrauki jiems uodegą, ir ji atauga. Jie ne paniurėliai. Jų neima depresija. Jie viską pakelia net atšiauriausiomis ir nykiausiomis sąlygomis. Užvis labiausiai norėjau būti tuo driežu.

Vila stūksojo už nugaros. Šauniausia vieta, kurioje man buvo tekę gyventi. Priekyje – didingiausias kada nors regėtas vaizdas. Žvilganti Viduržemio jūra – tarsi žydra staltiesė, nubarstyta mažyčiais deimantais, apjuosta dramatiška klintinių uolų ir mažyčių beveik baltų, uždarų paplūdimių pakrante. Šis vaizdas tiktų beveik kiekvieno grožio sampratai. Tačiau pats gražiausias vaizdas pasaulyje negalėjo numaldyti mano noro nusižudyti.

Šiek tiek daugiau kaip prieš metus magistro studijoms skaičiau daug Michelio Foucault. Perskaičiau didžiąją dalį „Beprotybės ir civilizacijos“. Pagrindinė šio teksto mintis ta, kad beprotybei reikėtų leisti būti beprotybe. Kad įbauginta, represuota visuomenė kiekvieną išsiskiriantį individą laiko ligoniu. Bet tai ir buvo liga. Tai nebuvo tik beprotiška mintis. Tai nebuvo šiaip kvanktelėjimas. Tai nebuvo tiesiog polinkis skaityti Borgesą, klausytis Captain Beefhearto, rūkyti pypkę ar regėti milžiniško „Mars“ batonėlio haliucinaciją. Tai buvo skausmas. Buvau sveikas ir ūmai susirgau. Man buvo negera. Taigi, sirgau. Man nerūpėjo, ar dėl to kalta visuomenė, ar mokslas. Aš tiesiog nebenorėjau – nebegalėjau – daugiau taip jaustis nė akimirkos. Privalėjau pasidaryti galą.

Buvau pasiryžęs tai padaryti. Kol mano mergina buvo viloje ir nieko nenutuokdama manė, kad išėjau įkvėpti gryno oro.

Ėjau skaičiuodamas žingsnius, bet pamečiau skaičių,

nes mintys blaškėsi kaip patrakusios.

„Nesuskysk, – sakiau sau. Ar bent maniau, kad sau sakau. – Nesuskysk.“

Priėjau uolos kraštą. Galėjau taip nebesijausti vos žengęs dar vieną žingsnį. Buvo absurdiškai lengva, vos vienas žingsnelis galėjo numalšinti gyvenimo skausmą.

Dabar paklausykite. Jei manote, kad depresija sergantys žmonės nori būti laimingais – klystate. Jiems nė kiek nerūpi prabanga būti laimingi. Jie tenori nejusti skausmo. Išsivaduoti iš degančio proto, kuriame mintys pleška ir rūksta tarsi padegtos senienos. Vėl būti normalūs. Ar kiek įmanoma normalesni, būti tušti. O vienintelis būdas ištuštėti – nustoti gyventi. Iš vieno atėmus vieną, lieka nulis. Bet iš tikrųjų nėra taip lengva. Keisčiausia sergant depresija tai, kad, nors minčių apie savižudybę pagausėja, mirties baimė lieka tokia pati. Vienintelis skirtumas tas, kad gyvenimo skausmas sparčiai paūmėja. Taigi, sužinojus, kad kažkas nusižudė, svarbu nepamiršti, kad jam buvo lygiai taip pat baisu. Tai nebuvo „pasirinkimas“ moraline prasme. Moralės paieškos šiuo atveju vestų į nesusipratimą.

Stovėjau ten kurį laiką. Kaupiau drąsą numirti, o paskui – drąsą gyventi. Būti. Ar nebūti. Mirtis buvo taip arti. Dar truputėlis baimės būtų nusvėręs svarstykles. Galbūt kažkurioje visatoje aš žengiau tą žingsnį, bet ne šioje.

Turėjau motiną ir tėvą, ir seserį, ir merginą. Keturi žmonės mane mylėjo. Tą akimirką beprotiškai troškau neturėti nė vieno artimo. Nė vieno. Meilė man neleido išeiti. O jie nežinojo, ką tai reiškia, kas dedasi mano galvoje. Galbūt pabuvę mano galvoje bent dešimt minučių jie būtų tarę: „Na taip, tikrai. Geriau šokti. Tau nė už ką nereikėtų kęsti tokio skausmo. Įsibėgėk ir nušok, užsimerk ir tiesiog tai padaryk. Jei tu iš tikrųjų liepsnotum, apgaubčiau tave antklode, bet šitos liepsnos nematomos. Niekuo negaliu padėti. Tad šok. Arba duokš man pistoletą ir aš tave nušausiu. Eutanazija.“

Tačiau taip nebūna. Jei tave slegia depresija, tavo skausmas nematomas.

Be to, atvirai kalbant, bijojau. Kas, jei nemirsiu? Kas, jei visam laikui liksiu paralyžiuotas ir įkalintas nejudančiame kūne?

Manau, gyvenimas pateikia priežasčių, kodėl neverta mirti, jei labai įsiklausome. Šios priežastys gali kilti iš praeities (mus užauginę žmonės, galbūt draugai ar mylimieji) arba iš ateities (kokių galimybių neteksime).

Todėl likau gyventi. Atsigręžiau į vilą ir apsivėmiau nuo patirto streso.

Pokalbis įveikiant laiką. Pirma dalis

Tuometinis a š: Noriu mirti.

Dabartinis a š: Na, nemirsi.

Tuometinis a š: Tai siaubinga.

Dabartinis a š: Ne. Tai nuostabu. Patikėk.

Tuometinis a š: Nebegaliu pakelti skausmo.

Dabartinis a š: Bet turėsi jį iškęsti. Tai padaryti verta.

Tuometinis a š: Kodėl? Ar ateityje viskas bus tobula?

Dabartinis a š: Ne. Žinoma, ne. Gyvenimas niekad nebūna tobulas. Ir mane vis dar retkarčiais prislegia depresija. Bet man geriau. Skausmas nebebūna toks nepakeliamas. Suvokiau, kas esu. Esu laimingas. Dabar esu laimingas. Audra nurims. Patikėk.

Tuometinis a š: Negaliu tavimi patikėti.

Dabartinis a š: Kodėl?

Tuometinis a š: Tu – iš ateities, o aš neturiu ateities.

Dabartinis a š: Aš jau tau sakiau…

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"