TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Knygnešystės atbalsiai

2006 05 06 0:00
Prie Ustronės muziejaus lankytojus pasitinka iš medžio išdrožtas knygnešys.
Autorės nuotrauka

Vyresnės kartos lietuviai, išleidę savo vaikus uždarbiauti į amerikas, anglijas ar ispanijas, neatsistebi, kad drauge su lietuviškai kalbančiais tėvais išvažiavę ir kartu su jais gyvenantys vaikaičiai, po kelerių metų iš svetur parvežti pasisvečiuoti, nebemoka gimtosios kalbos ir sunkiai susišneka su Lietuvoje likusiais seneliais. Pasirodo, taip atsitinka, kai tvirtų kalbos įgūdžių neturinčius žmones užplūsta ne gimtąja kalba pateikiama informacija. Pastebėta, jog vaikaičiai sunkiai surezga žodį tėvų kalba jau po dvejų trejų gyvenimo metų svečioje šalyje.

Tai išgirdusi pradėjau mąstyti, kaip čia atsitiko, kad vis dar šneku lietuviškai? Kaip mano protėviai, kuriems 40 metų buvo draudžiama melstis, skaityti lietuviškai, kurie, būdami priversti tvarkyti kokius nors reikalus valdžios institucijose, į valdininkus ir visokius pareigūnus galėjo kreiptis tik rusiškai? Taip buvo per lietuviškos spaudos draudimą, prasidėjusį lygiai prieš šimtą metų iki

man gimstant - 1865-aisiais, ir trukusį iki pat 1904-ųjų. Per tą laiką gimė ir užaugo dvi lietuvių kartos. Laimė, jos vis dar galėjo susišnekėti lietuviškai. Negana to, ištyrus ano meto žmonių raštingumą ir išsilavinimą paaiškėjo, kad lietuviai šiuo požiūriu nedaug ką atsiliko nuo Maskvos ir Petrapilio gyventojų. Kur kas blogesnė padėtis buvo Rusijos gilumoje - ten retas kuris mokėjo rašto.

Rusais ar bent besąlygiškai jiems tarnaujančiais žmonėmis lietuvius norėjęs paversti caras, okupavęs ir valdęs mūsų šalį, vis dėlto suprato, kad rusiškų žodžių Lietuvos gyventojai taip greitai neišmoks ir ta kalba neprabils, todėl leido mokytis bei susirašinėti lietuviškus žodžius rašant rusiškomis raidėmis. Tačiau daugeliui tai buvo pernelyg svetima ir juokinga, o katalikų kunigai šioje situacijoje net įžvelgė pasikėsinimą į tautos tikėjimą ir jos sielovadą. Todėl jie, iš pradžių paraginti mužikų vyskupu praminto itin išsilavinusio, plačių pažiūrų Motiejaus Valančiaus, paskui - ir kitų kunigų, suskatino Karaliaučiaus žemėje leisti ir po Lietuvą platinti lietuviškas knygas, daugiausia maldaknyges bei įvairius kalendorius. Buvo įkurti leidybos centrai, platinimo tinklas.

Suskaičiuota, kad per draudimo metus mūsų šalį pasiekė net penki milijonai lietuviškų leidinių. Jų platintojai praminti knygnešiais. Pabrėžiama, jog knygnešystė būdinga tik Lietuvai. Kitų tautų okupantai nedrįso imtis tokio drastiško žingsnio - uždrausti okupuotiesiems melstis ar skaityti gimtąja kalba.

Su unikaliu pasaulio reiškiniu - knygnešyste - susijusį muziejų turintis Panevėžys labai didžiuojasi: netoliese yra Ustronės svirnas, vadinamasis Garšvių knygnešių muziejus. Šis svirnas kadaise priklausė garsiam lietuviškų leidinių platintojui Kazimierui Ūdrai. Po dvigubomis statinio grindimis knygnešiai slėpė draudžiamą literatūrą, o jos keliai iš šio vidurio Lietuvos kaimo driekėsi po visą šalį.

Įdomu tai, kad žodį "knygnešys" turi tik lietuvių kalba. Kai jį reikėdavo išversti į kitas kalbas, iš pradžių vertėjai griebdavosi už galvų, bet ilgainiui buvo rastas atitikmuo - kontrabandininkas. Juk tie žmonės nešė per kelių valstybių sienas draudžiamas prekes! Istorikai pritaria - toks apibūdinimas knygnešiams irgi tinka. Tikėtina, jog nešdami knygas ir rizikuodami areštu, kalėjimu, piniginėmis baudomis, tremtimi į Rusijos gilumą, jie siekė ir pasipelnyti. Šie žmonės buvo užsitraukę aplinkinių nepasitenkinimą dėl to, kad ne vienas ėmė geriau gyventi. Kai kurie jų, be žandarų, turėjo priešų net tarp kaimynų. Šiaip ar taip, lietuviškų spaudinių platintojai, nepaisant visų pragmatinių tikslų, neretai vyrus viliojančių stiprių pojūčių, pelnytos kontrabandininkų etiketės, tapo didžiavyriais. Jų dėka ir aš, ir jūs šiandien minime knygnešių mums pelnytą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. O svarbiausia - gyvendami čia, Lietuvoje, kalbame lietuviškai. Gaila, tačiau to nepasakysi apie svetur išsivežtus mūsų draugų, giminaičių ir kaimynų vaikus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"