TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kodėl vasaris trumpiausias mėnuo

2007 02 02 0:00
Gintaro Mačiulio nuotrauka

Žiema šiemet smarkiai pavėlavo. Šalčio nesulaukusios net žibutės sausį pražydo. Tik dabar jis suskato savo galią rodyti. Bet šit kalendoriaus lapelyje - vasaris, o jo pavadinimas primena žiemos pabaigą. Senoliai kadaise bus pastebėję, kad antram metų mėnesiui stojus, pasikeičia vyraujančio vėjo kryptis. Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, lygiai taip kaip vasarą. Tačiau kartais aštrokai, blokšdamas į akis sniego tumulus, net ašaras išspaudžia. Sakoma, vasaris - ašaris. Kadangi šis mėnuo trumputis, jam tinka ir kitokie pavadinimai, vartoti skirtinguose regionuose ar tarmėse: pridėtinis, pusinis, mažasis rago, ragutis.

Atsakymas - istorijos gelmėse

Tačiau kodėl vasaris, antras metų mėnuo, yra pats trumpiausias kalendoriuje? Atsakymas slypi istorijos gelmėse, bet ne mūsų krašto, o senųjų Romos laikų. Pasak legendos, garsusis miestas buvo įkurtas 753 metais prieš Kristaus gimimą. Kai dar tik kūrėsi būsima antikos laikų galybė, kilo Romos sienos, laikas ten buvo skaičiuojamas žemdirbiškai. Kalendorius turėjo dešimt labai nevienodo ilgumo mėnesių, suskirstytų pagal žemės ūkio darbus. Buvo atsižvelgiama ir į mėnulio atmainas, nes tai svarbu ūkininkaujant. Metų pradžia laikytas

pavasaris, nes darbai kaime prasideda, kai tik atbunda gamta. Pirmo mėnesio vardu buvo pagerbtas Marsas, pergalingasis karo dievas. Antros metų pusės mėnesiai buvo tiesiog sunumeruoti skaičiais. Žiemą laikas apskritai neskaičiuotas, nes tai žemdirbiui - poilsio metas. Labai panašiai laikas turėjo būti skaičiuojamas ir Baltijos pakrantėje, mat buvo gyvenama taip pat daugiausia iš žemdirbystės, tik sunkesnėmis klimato sąlygomis.

Senuosiuose mūsų kalendoriuose rugsėjis neretai pavadintas septintiniu. Vadinasi, skaičiuota nuo pavasario, pirmu metų mėnesiu laikytas kovas. Žodžio reikšmė dvejopa: tai ne tik parskrendantys triukšmingieji juodasparniai kovai, bet ir baltiškasis karo dievas Kovas.

Pridėjo du mėnesius

Romos valstybei kaskart tvirtėjant ir plečiantis prireikė kalendorių tobulinti. Tad uždarius metų ratą buvo pridėti du mėnesiai: januarijus ir februarijus. Januarijus pavadintas pagerbiant dviveidį dievą Janusą, kuris žvelgia į ateitį ir praeitį, sieja dabartį su istorija. Februarijus, kaip paskutinis mėnuo, buvo pavadintas požemio karalystės, mirusiųjų valdovo Febraus garbei. Metams baigiantis laikas pagalvoti ir apie amžinybę: tam romėnai turėjo apsivalymo nuo visokių nuodėmių dieną, kurią vadino Februa. Dienų paskutiniam metų mėnesiui nuo kitų, turinčių paeiliui tai 30, tai 31, liko vis labo 28. Tik keliamaisiais metais jam pridedama dar viena. Tad gimusieji vasario 29-ąją savo gimtadienį švenčia kas ketverius metus.

Tvarkydami ir tobulindami kalendorių romėnai metų pradžią susiejo su žiemos saulėgrįža, kuri būdavo minima kaip Nenugalimos saulės šventė. Tada januarijus pasidarė pirmu, o februarijus - antru metų mėnesiu. Tik numeracijos nesumota pakeisti, tad devintas mėnuo liko septembrijumi, o dvyliktas - decembrijumi. Krikščionys perėmė romėniškąjį kalendorių, nes jame jau buvo užfiksuotos svarbios naujojo tikėjimo datos. Su kalendoriumi gavo ir visus pavadinimus, kurie ir šiandien tebevartojami daugelyje pasaulio kalbų. Savitus mėnesių pavadinimus, be lietuvių, Europoje išsaugojo tik kai kurios slavų tautos - lenkai, čekai, baltarusiai, ukrainiečiai.

Šventinamos graudulinės žvakės

Kalendorinių švenčių turinys, žinoma, pasikeitė iš esmės. Februa tapo purifikacijos švente, skirta švč. Mergelės Marijos, Kristaus motinos, įvesdinimui į bažnyčią. Mat pagal senovės žydų papročius pagimdžiusią moterį po 40 dienų šventikas tam tikromis apeigomis vėl sugrąžindavo į religinę bendruomenę. Lietuvos kaime šventė buvo praminta Grabnyčiomis, nes V amžiaus pabaigoje popiežius Helasijus I įvedė liturginę apeigą bažnyčioje tądien šventinti graudulines žvakes. Jos degamos prie mirštančiojo, per šermenis, minint mirties metines. Ir mėnuo kai kuriuose senoviniuose kalendoriuose įvardijamas kaip "žvakių".

Saulutė vasarį pakyla kur kas aukščiau ir šviečia vidutiniškai 27 valandomis daugiau nei gruodį. Jau mėnesio pradžioje nuo stogo nutįsta varvekliai. Priežodis sako: "Per Grabnyčias po lašais gali gaidys atsigerti, o per Šv. Kazimierą - ir jautis." Gausybė kitų pastebėjimų, nusakomų patarlėmis, priežodžiais, tikėjimais, rodo, kad ir senovės lietuviai vasario pradžiai teikdavo daug reikšmės.

Aitvaras tupia dvyliktą nakties

Nuo saulėgrįžos jau praėjo 40 dienų. O maždaug tokiais tarpais tradiciniame kalendoriuje išsidėsčiusios ypač reikšmingos šventės. Štai kaimo žmonės tikėdavo, kad pašventinta grauduline galima apsiginti nuo perkūno eibių. Todėl užslinkus rūsčiam audros debesiui žvakė būdavo žibinama ir statoma ant palangės ar krosnies prieždos. Gal dėl to šventė kartais pavadinama ir Gramnyčia - čia paslėptas Perkūno dievaičio vardas.

Naujai statoma troba iškart būdavo apsaugoma nuo perkūno - sunėrus pirmą rąstų vainiką į meistrų kryžmai iškirstus griovelius žmonės dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės, šventintų žolelių, šv. Agotos duonos. Bitininkai tos žvakės įdėdavo į naują avilį, kad bičių šeima gerai jame gyventų. Suvalkijoje tikėta, jog su pašventinta vaškine žvake galima ir aitvarą į namus prisivilioti. Tam reikia virš namo aukštinio puodyne ar ąsočiu pavožti degančią žvakę, o kai dvyliktą valandą nakties aitvaras ten nutūps, mikliai užmesti ant jo lininį rankšluostį. Tada esą ir pasiliks tuose namuose gyventi bei visokią naudą nešti. Tik šeimininkei papildomas rūpestis - aitvaras mėgsta skaniai pavalgyti, yra išrankus ir net įžeidus. Dar bėda, kad nežinia, kurią naktį jis atskris. Grabnyčių žvakė praversdavo ir Joninių naktį laukiant, kada pražydės paparčio žiedas, - ją įžiebus nebaisūs nė pragaro gaivalų gąsdinimai.

Papročių tyrėjai linkę manyti, jog vasario pradžioje kitados buvusi pirma iš devynių metinių dievaičio Perkūno pagerbimo švenčių. Žinoma, ji susijusi su pirmais gamtos, besivaduojančios iš žiemos sąstingio, požymiais. "Nuo Grabnyčių nebereikia šildyti gryčių", "Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla", "Nuo Grabnyčių dieną teškės, naktį braškės", - šie priežodžiai liudija, kad vasario pradžioje jau pastebimas antras po pusiaužiemio gamtos žingsnelis pavasariop.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"