TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Konstantinopolio agonija

2008 08 09 0:00
1453 metų gegužės 29 dieną po dviejų mėnesių apgulties Konstantinopolis buvo užimtas. Žuvo paskutinis imperatorius Konstantinas XI Paleologas.

Prieš 555 metus iš Europos žemėlapio išnyko Bizantija. Apie tai, kuo tas įvykis reikšmingas dabartiniam pasauliui, kalbasi rusų istorinių romanų autorius ir žurnalistas.

- Jeigu laiko mašina padėtų atsidurti Bizantijos imperijos sostinėje 1453 metų gegužę, turkų šturmo išvakarėse, būtume nustebinti pasmerkto Konstantinopolio gynėjų keisto užsiėmimo. Jie iki užkimimo ginčijosi, ar teisingas lozungas "Geriau turbanas, negu tiara". Šitą sparnuotą frazę, kurią galima ir dabar išgirsti Rusijoje, pirmas ištarė bizantietis Luka Notarasas, kurio įgaliojimai 1453 metais daugmaž prilygo premjerui. Be to, jis buvo admirolas ir Bizantijos patriotas.

Kaip kartais nutinka patriotams, Notarasas pasiglemžė iždo pinigus, kuriuos paskutinysis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI Paleologas buvo skyręs gynybinių sienų remontui. Vėliau, kai Turkijos sultonas Mehmedas II pro tas pačias taip ir nesustiprintas sienas įžengė į miestą, admirolas įteikė jam auksą. Jis prašė tik palikti gyvą jo gausią šeimą. Sultonas pinigus priėmė, o admirolo šeimą nužudė jo akivaizdoje. Paskutiniam nukirto galvą pačiam Notarasui.

- Ar Vakarai mėgino padėti Bizantijai?

- Taip. Miesto gynybai vadovavo genujietis Giovanis Gustinianis Longo - trys šimtai jo kareivių buvo kovingiausias gynėjų dalinys. Artilerijai vadovavo vokietis Johannas Grantas. Beje, bizantiečiai galėjo pasisamdyti tuometinės artilerijos genijų, vengrą inžinierių Urbaną. Bet jo superpatrankai nulieti imperatoriaus ižde neatsirado pinigų. Įsižeidęs vengras nuėjo pas Mehmedą II. Patranka, šaudanti beveik 400 kilogramų akmeniniais sviediniais, tapo viena iš Konstantinopolio kapituliacijos priežasčių.

- Kodėl Bizantijos istorija pasibaigė būtent šitaip?

- Dėl to visų pirma kalti patys bizantiečiai. Imperija buvo šalis, organiškai nepajėgi modernizuotis. Pavyzdžiui, vergija Bizantijoje, kurią mėginta apriboti nuo pirmojo krikščionio imperatoriaus Konstantino I Didžiojo laikų ketvirtame amžiuje, visiškai panaikinta tik tryliktame. Tą padarė Vakarų barbarai - kryžiuočiai, užgrobę miestą 1204 metais. Daugelį valstybinių tarnybų užėmė užsieniečiai, jų rankose buvo ir prekyba. Tai anaiptol nereiškia, kad piktų kėslų turintys katalikiški Vakarai planingai smukdė pravoslaviškos Bizantijos ekonomiką.

Vienas žymiausių imperatorių, Aleksejus I Komninas, savo karjeros pradžioje bandė skirti tėvynainius į atsakingus valstybės postus. Nieko iš to neišėjo: dykaduoniauti pratę bizantiečiai retai pabusdavo anksčiau devintos valandos, reikalus tvarkyti pradėdavo apie vidurdienį... O mitrūs italai, kuriuos netrukus pradėjo samdyti imperatorius, pradėdavo darbo dieną švintant.

- Bet imperija dėl to netapo mažiau didinga?

- Imperijų didybė dažnai atvirkščiai proporcinga jos pavaldinių laimei. Imperatorius Justinijanas Didysis pasiryžo atkurti Romos imperiją nuo Gibraltaro iki Eufrato. Jo karvedžiai (jis pats aštresnio už šakutę daikto neimdavo į rankas) kovėsi Italijoje, Ispanijoje, Afrikoje ... Romą jie šturmavo penkis kartus! Ir kas iš to? Po tris dešimtmečius trukusių laimėtų karų ir garsių pergalių imperija atsidūrė prie sulūžusios geldos. Ekonomika buvo sužlugdyta, iždas tuščias, geriausi piliečiai žuvę. O atkariautas teritorijas vis tiek teko palikti...

- Ko Rusija galėtų pasimokyti iš Bizantijos patirties?

- Mokslininkai vardija šešias didžiausios imperijos žlugimo priežastis:

Nepaprastai išpūstas ir korumpuotas valdininkų aparatas.

Stulbinantis visuomenės susiskaldymas į vargšus ir turtuolius.

Paprastiems piliečiams negaliojantis teismų teisingumas.

Panieka kariuomenei ir laivynui bei menkas jų finansavimas.

Sostinės abejingumas ją maitinančiai provincijai.

Dvasinės ir pasaulietinės valdžių suaugimas, jų susijungimas imperatoriaus asmenyje.

Kiek jos atitinka dabartines Rusijos realijas tesprendžia kiekvienas atskirai.


Bizantija (egzistavusi IV-XV a.) susidarė Romos imperijos rytinėje dalyje - Europos pietuose, Azijos vakaruose ir Afrikos šiaurėje.

Visiškai savarankiška tapo po Romos imperatoriaus Teodozijaus I Didžiojo mirties (395 m.), Romos imperijai skilus į Rytų ir Vakarų imperijas. VI amžiuje ją sudarė beveik visas Balkanų pusiasalis, Mažosios Azijos didžioji dalis, Sirija (iki Eufrato), Palestina, Egėjo ir Adrijos jūros salos, Kreta, Kipras, Egiptas, Kirenaika, dalis Užkaukazės bei Pirėnų ir Krymo pusiasalių (64 provincijos ir 2 prefektūros).

VI amžiuje krikščionybė tapo valstybės religija. Nors kurį laiką veikė Romos teisė ir valdymo organizacija, didelę įtaką turėjo ir Rytų valstybinė praktika (dvaro ceremonialas, biurokratinė administracija, griežta hierarchija ir servilizmas). Bizantijos valdymo praktika, visuomeniniai santykiai, išorinio blizgesio siekimas, sustabarėjimas ir kita ilgainiui susilydė į valstybinio gyvenimo stilių, vadinamą bizantizmu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"