TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kova dėl vandens

2008 02 23 0:00
Gyvybės eliksyras. Pagilinus "talabus" arba kitus nedidelius rezervuarus Radžastane (Indijoje) mažėja naujagimių mirtingumas. Žmonės mažiau kenčia ir nuo odos bei skrandžio ligų.
LŽ archyvo nuotrauka

Ten, kur vyrauja sausra, žmonės grįžta prie senolių išbandytų būdų juo apsirūpinti.

Penkiolika šimtmečių praėjo nuo to laiko, kai Karos gyventojai giliai po išdegusia žeme iškasė specialius tunelius, kuriuos vėliau sutvirtino akmenimis. Taip atsirado akvedukai, vadinamieji "qanat". Jie tapo išvystyta apsirūpinimo vandeniu sistema. Kai 2004 metais antropologas Joshka Wesselsas atvyko į Karą, esančią už šimto kilometrų į šiaurės rytus nuo Damasko, akvedukus priminė tik kelios duobės.

Mokslininkas surado tik keletą asmenų, sutinkančių sunkiai ir pavojingomis sąlygomis dirbti kasant tunelius. Laimei, jo idėja susidomėjo Sirijos pravoslavų vienuolyno motinėlė. Seserys kaip mat sukvietė vietinės žemdirbių sąjungos narius - daugiausia musulmonus - ir tikinčiuosius iš Damasko. Šiandien mieste, kaip ir senovėje, vėl žydi vaismedžiai bei pistacijos. Ir kaip kadaise į Damaską vanduo tiekiamas sistema, kuri prieš daugelį metų buvo sugriauta, o šiandien pripažinta didžiausiu regiono turtu.

J.Wesselsas nesirėmė principu "pasidomėkime, kaip žmonės gyveno senovėje". Priešingai. Ko gero tai vienas sėkmingiausių planų įveikti vandens trūkumą. Klimato pokyčiai, žmonių gausėjimas, nuolat didėjantys dykumų plotai vis labiau aštrina tyro geriamojo vandens problemą. Šiandien dėl to kenčia daugiau kaip milijardas Žemės gyventojų.

XX a. įgyvendinti nauji ir brangūs technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, galingos užtvankos, neišsprendė problemos. Todėl J.Wesselsas ir daugelis ekspertų, besirūpinančių atsilikusių regionų raida, siūlo kitą darbų kryptį. Atrandama tokių senų vandens technologijų, kurios jau seniai užmirštos.

"Verta tirti ir mėginti naudotis tais tradiciniais metodais, nes jie gali būti veiksmingesni negu eilinių megaprojektų realizavimas, " - sakė Larry Maysas, Arizonos valstijos universiteto inžinerijos profesorius. Daugeliu atvejų senoviniai metodai išties pasirodė esą patikimesni ir ilgaamžiškesni už šiuolaikines technologijas.

Visame pasaulyje įgyvendinami projektai patvirtina "primityvių" apsirūpinimo vandeniu sistemų naudą. Architektas Pietro Laureano vadovavo darbams rekonstruojant senovines sistemas Pietų Italijos Materos mieste. Namai buvo projektuojami taip, kad būtų galima kaupti ir išlaikyti lietaus vandenį.

Viename Peru regione žemdirbiai ir antropologai atkuria irigacijos tinklą, sukurtą ir ištobulintą prieš tūkstantį metų.

Pietų Afrikoje humanitarinė organizacija "Pump Aid" dalija valstiečiams įrenginius, varomus kojomis, sukurtus pagal dviejų tūkstančių metų senumo kinų prototipą. Tokie kojiniai siurbliai pigūs ir pranašesni už mechaninius, kuriais galima pumpuoti vandenį kur kas greičiau, tačiau rizikuojama, kad persikels dirvožemio vandenys ir padidės jų druskingumas.

"Senoviniai metodai, - teigė P.Laureano, - tinkamesni aplinkai."

Vakarų Indijoje šiuo metu itin apsimoka naudoti primityvius įrenginius. Radžastano valstijos dykumose, kur sausros laikotarpis tęsiasi nuo rugsėjo iki birželio, moterys nešiodavo vandenį. Ištisas valandas turėdavo triūsti kaitroje. "Paprašyk kraujo, mielai jo tau duosime. Tik neprašyk vandens, nes mūsų gyvenimas priklauso nuo kiekvieno lašo, krintančio iš dangaus," - sakė Prema Ramas, vieno tų kaimelių bendruomenės vadovas. Čia jau darbuojasi pagalbininkų grupė, sutelkusi jėgas įveikti nuolatinį vandens stygių regione. Jau penkerius metus "Jal Bhagirathi Foundation" (JBF) naudoja senovinius metodus kaupti ir laikyti vandenį per musoninių lietų laikotarpį.

Dykumos gyventojams tai stebuklas. JBF dėka šešios dešimtys šeimų iš Premos Ramo kaimo šiandien naudojasi nauju dengtu vandens rezervuaru, apsuptu nuožulnios kanalizacijos. Šio rezervuaro geriamojo vandens gyventojams užtenka beveik pusei sausros laikotarpio.

Khinchiyon Ki Dahipados, už 65 kilometrų nuo Premos Ramo esančio kaimo gyventojai jaučiasi dar laimingesni. JBF finansavo darbus gilinant kaimo talabą ir plečiant jo kanalizaciją. "Talab" terminu čia vadinamas nedidelis rezervuaras, paaukštintas supančiu pylimu. Gyventojai tikisi, kad praėjusiais metais surinkto vandens jiems užteks iki liepos liūčių pradžios.

Valstybinės sveikatos tarnybos Radžastane atstovai informuoja, kad jų valstijoje mažėja naujagimių mirtingumas. Taip pat mažėja susirgimų anksčiau visur išplitusiomis odos ir skrandžio ligomis. Žinoma, senosios apsirūpinimo vandeniu sistemos niekada visiškai neatstos šiuolaikinių sprendimų. Tačiau neskubėkime šių sistemų nurašyti - po šimtmečių užmaršties jos ir vėl tarnauja žmonėms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"