TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kristi iš 10 000 metrų - ir likti gyvai?

2008 06 07 0:00
Tapti stiuardese buvo sena Vesnos svajonė.

...1972 metų sausio 26 dieną ore virš Serbska Kamenico miesto (tuometinėje Čekoslovakijoje) nuo teroristų bombos sprogimo subyrėjo Jugoslavijos oro linijų keleivinis lėktuvas. Orlaivis skrido maršrutu iš Kopenhagos į Belgradą. Visi 29 keleiviai ir įgulos nariai žuvo.

Tiksliau, beveik visi. Išliko tik dvidešimt dvejų metų stiuardesė Vesna Vulovic - nukritusi ant žemės iš 10 160 metrų aukščio, ji per stebuklą liko gyva. Atvejis buvo toks unikalus, kad merginą įrašė į Guinnesso rekordų knygą.

Vėl pradėjusi vaikščioti, Vesna toliau skraidė lėktuvais ir dirbo Jugoslavijos oro linijose. Neseniai žurnalistas aplankė Vesną Vulovic Belgrade, ji papasakojo apie stebuklingąjį išsigelbėjimą.

"Nekenčiu žodžio "laimingoji".

- Tiesiog stebėtina, kaip jūs nebijojote skraidyti po tos lėktuvo katastrofos. Jumis dėtas, išgyvenęs tokį siaubą, prie lėktuvo nesiartinčiau per patrankos šūvį.

- Man nėra ko bijoti - beveik nieko neprisimenu: atmintis man dingo likus valandai iki skrydžio. Prisimenu, kaip valytoja triūsė lėktuve, prisimenu moteris keleives, sustojusias eilute prie trapo... Pasakojo, kad jos buvusios su vaikais, bet štai vaikų aš ir neįsiminiau. Jokios baimės neliko nė pasąmonėje. Kai praslinkus dviem mėnesiams po katastrofos mane lėktuvu skraidino iš Prahos į Belgradą, gydytojai ketino suleisti migdomųjų injekciją: neva be jos skrydžio metu kiltų isterija. Aš pasipiktinau - ką jūs, man patinka skraidyti!

Prisiminimai apie sprogimą lėktuve sugrįžo netikėtai. Prieš dešimtį metų. Paaugliai gatvėje padeginėjo petardas Naujųjų metų išvakarėse. Ir ūmai aš prisiminiau: triukšmingas garsas - BUMMM! - akis rėžianti šviesa ir šaltis...

- Kalbama, kad jūs išvis neturėjote skristi tuo lėktuvu?

- Taip, toks įspūdis, kad likimas nusprendė pažaisti manimi. Žmogus, atsakingas už įgulų sąrašus, suklydo. Buvome dvi stiuardesės, vardu Vesna. Jis vietoj "Vesna Nikolic" įrašė "Vesna Vulovic", atsitiktinė klaida. Po katastrofos stiuardesė Nikolic atsisakė dirbti: per savo gyvenimą ji NIEKADA nebeskrido lėktuvu.

- Ar gydytojai kaip nors paaiškina, kodėl likote gyva?

- Visada turėjau labai žemą kraujo spaudimą. Kai žmogus staiga atsiduria dideliame aukštyje, kur visai nėra deguonies, jis miršta iškart - plyšta širdis. Po sprogimo aš praradau sąmonę - tai ir žemas spaudimas išgelbėjo nuo greitos mirties ore. O kodėl likau gyva nukritusi žemėn - to ir pati nežinau. Visada sportavau, kūnas buvo tamprus, linkdavo į bet kurią pusę - galbūt dėl to patyriau mažiau lūžių negu galėjo būti.

- Dar yra versija, kad apsnigtos medžių viršūnės prilaikė lėktuvo skeveldras.

- Ne, tada išvis nebuvo sniego - snigti pradėjo vėliau. Mano laimei, prie lainerio netrukus atėjo vietos gyventojas - vokietis Bruno, karo metais tarnavęs vermachte. Jis aptiko silpną mano pulsą ir suteikė pirmąją pagalbą. Viską darė tiksliai - pavyzdžiui, nebandė judinti mano kūno, kai pastebėjo, kad lūžęs stuburas. Jeigu ne Bruno - mes su jumis šiandien čia nesėdėtume.

- Ar traumos buvo sunkios?

- Kurgi ne! Susilaužiau kairę ranką ir koją, tris šonkaulius (vienas jų buvo tiesiog sutraiškytas), keliose vietose lūžo sprandas. Ir po viso to atsiranda žmonių, kurie maloniai šypsosi ir sako: "O, tu laiminga. Kaip tau pasisekė!" Nekenčiu to žodžio.

- Kodėl?

- Jeigu man iš tikrųjų būtų sekęsi, išvis nebūčiau kėlusi kojos į tą lėktuvą. Nukritau iš dangaus, susilaužiau visus kaulus, praradau atmintį, ketverius su puse metų mokiausi vaikščioti, ir man dar pavydi! Puikiai sekasi, ką ir sakyti!

"Labai svarbu, kur kristi"

- Kaip vertino stebuklingą išsigelbėjimą jūsų šeima?

- Jie manė, kad mane išgelbėjo šventasis Jurgis, jis laikomas mūsų šeimos globėju. Kai buvau dar visai maža, senelė iš motinos pusės pakrikštijo mane cerkvėje - slaptai, nes tėvai buvo komunistai.

Ir kai įvyko lėktuvo katastrofa, senelė pasakė tėvui: "Dabar matai! Tu kalbėjai, kad Dievo nėra, o aš pakrikštijau Vesną - ir ji liko gyva." Tai padarė didelį įspūdį tėvui. Jis ėmė tikėti Dievą, išstojo iš komunistų partijos.

Žinote, ką dar jums pasakysiu? Lėktuvo katastrofos atveju labai svarbu pasirinkti vietą, kur būtent kristi (juokiasi). Čekų medicina jau prieš trisdešimt metų buvo geresnė už mūsų. Ligonių palatose šildomos grindys: Belgrade iki šiol to nėra.

- Ar prieš TĄ skrydį jautėte kokį nors nerimą?

- Ne, visiškai. Visas sausis man buvo toks šlykštus, o ta diena kaip tik pasitaikė linksma. O įgulos nariai, priešingai, buvo suniurę, nesišypsojo. Kapitonas griežtai atsisakė eiti į miestą ir visai parai užsidarė savo kambaryje. Vienas žmogus iš mūsų komandos man pasakė: "Jaučiu - rytoj kažkas atsitiks."

- Žodžiu, jūsų atmintyje išliko: jūs stovite prie lėktuvo trapo, paskui BACH - ir atsibundate ligoninėje, visa subintuota. Ką pirmiausia pamanėte?

- Išvydau motiną ir tėvą ir baisiausiai nustebau. "Kas atsitiko, kodėl jūs čia ir kur esu aš pati? Kur dėjote mano šunį ir katę?" Mano atmintis tada gyvavo lygiai parą - iš ryto vėl viską pamiršdavau ir klausdavau tėvų to paties. Ištisą mėnesį. Neskirdavau, ar diena, ar naktis - apskritai viskas buvo miglota. Kai grįžo atmintis, apėmė kaltės jausmas: Dieve brangus, visi mano kolegos žuvo, o aš likau gyva... kokia gėda. Kažkiek laiko gailėjausi, kad nemiriau kartu su jais.

"Aš pritraukiu mirtį"

- Ar jums nekildavo klausimų: "kodėl aš?" ir "kokiu būdu?"

- Tokių dalykų man atsitinka nuolatos. Be lėktuvo katastrofos, aš buvau ties mirties riba septynis ar aštuonis kartus. Pirmą kartą - dvylikos metų, kai poilsiavau prie jūros Juodkalnijoje. Plaukiu ant pripučiamo čiužinio, ir staiga priplaukia... ryklys. Mane ištiko šokas - iš kur jis atsirado? Ten niekada nebuvo plėšriųjų žuvų. Pasirodo, tas ryklys iš toli sekė didelį laivą ir pasiekė mūsų krantus.

Antrą kartą - susiginčijau dėl politikos su psichiškai nesveiku savo kaimynu. Jis išsitraukė peilį ir puolė mane. Pabėgau.

Trečią - nėštumas ne gimdoje, sunkus atvejis. Bet gydytojai išgelbėjo.

Matyt, pritraukiu mirtį, bet paskutinę akimirką kažkas nežinomas atitolina nelaimę.

- Teroristus, kurie padėjo bombą į jūsų lainerį, suėmė?

- Jų pavardes nustatė, bet negalėjo surasti užsienyje: atsakomybę už sprogimą prisiėmė Kroatų tautinis judėjimas. 1991 metais tie teroristai grįžo į Jugoslaviją dalyvauti pilietiniame kare ir visi žuvo, išskyrus vieną žmogų, kuris išvažiavo į Argentiną. Mane dažnai klausia: ar tai Dievas juos nubaudė? Aš nežinau.

- Išsigydžiusi jūs grįžote į Jugoslavijos oro linijas, dirbote centrinėje įstaigoje. Ar jums iš tikrųjų kategoriškai uždraudė skraidyti?

- Taip. Nežinau kodėl, bet man neleido vėl dirbti stiuardese. Atrodytų, vien tiktai mano buvimas lėktuve taptų puikia reklama, kad jis niekada nenukris: artilerijos sviedinys du kartus į tą pačią duobę nepataiko. Bet valdininkai lieka valdininkai: jie norėjo, kad katastrofa būtų kuo greičiau užmiršta. Oficialiai aš daugiau nebeskraidžiau - tik kaip turistė.

"Saugiausia - lėktuvo viduryje"

- Kaip manote, kokia vieta saugiausia skridimo metu?

- Jeigu remtis mano atveju, tai orlaivio liemens vidurys - juk ten mane ir surado tarp nuolaužų. Bet turbūt visi žino - pavojingiausia sėdėti orlaivio "nosyje". Nors jeigu nuolat galvosite apie katastrofas, audrinsitės, tai išvis nereikia skraidyti. Televizija dieną naktį gąsdina - Bin Ladenas, teroristai kamikadzės, sprogmenys. Anksčiau tokie įvykiai buvo retenybė, o dabar tapo gyvenimo norma. Net ir aš sugaunu save svarstančią: o kaip dabar jausčiausi lėktuve? Mosteli ranka - oi, ne, geriau važiuoti traukiniu.

Beje, jau seniai nesėdėjau orlaivio salone - mano pensija 400 dolerių, iš jų pusę moku už butą; su tokiomis pajamomis nepriskraidysi.

- Jūsų išgelbėjimas plačiai nuskambėjo pasaulyje, o gimtojoje Jugoslavijoje užgriuvo neregėta šlovė. Vadinasi, jums ji nieko nedavė?

- Ne. O kas yra populiarumas? Galų gale pasidaro taip, kad kai kurie žmonės ima tavęs nekęsti - tiesiog taip, be priežasties. Kartą stovėjau stotelėje, laukiau autobuso: matau, žmogus skaito laikraštį, kuriame išspausdintas interviu su manimi. O greta dvi moterys piktai svarsto: tik pažiūrėk, ir vėl ta Vesta, kad ją kur galas, nebėra kur dėtis nuo jos. Aš įsiutau ir dešimtį metų iš eilės nebendravau su žurnalistais.

Bet ne, vienas pliusas vis dėlto yra: Londone, gaudama Guinnesso rekordų knygos prizą, susipažinau su savo stabu - Polu MacCartney! Paprašiau jo autografo, o jis pasakė: žinoma, bet pirmiau tu, Vesna, duok man savo autografą!

- Girdėjau, kad iš pradžių jūsų net neįleido į ceremoniją...

- Iš tikrųjų. Rengėjai laukė, kad nukritusi iš dangaus moteris atvažiuos invalido vežimėliu, visa sulaužyta, su ramentais, o čia pasirodau aš savo kojomis, jie manęs ir nepažino. Tiesa, priėmime buvo labai sunku. Buvau apsivilkusi pigaus šilko suknele, kainuojančia šimtą dolerių, ir bijojau sėstis - užpakalyje viskas susiglamžys. Prastovėjau ištisas dešimtį valandų. Prie manęs priėjo Belgijos karalienė ir maloniai paklausė, kodėl neatsisėdu. Sakau: taip ir taip, susiglamžys pigi suknelė. O ji man: mano, sako, dar blogesnė padėtis, suknelė kainuoja daug tūkstančių, o vis tiek negaliu sėstis - etiketas neleidžia!

- Mane stebina, kad po tokios katastrofos jūs galite vaikščioti tik vos pašlubuodama.

- Visada reikia būti optimistu. Gyvenime aš atkakli. Gydytojai tvirtino: "Jums sulaužytas stuburas, dėkokite, kad likote gyva, vaikščioti jūs niekada negalėsite." O aš ginčijausi: "Nieko panašaus - panorėsiu ir vaikščiosiu." Taip ir buvo, atsistojau ant kojų šventojo Savvos dieną - tai svarbiausias Serbijos šventasis.

Kiekvienais metais tą dieną ateinu į cerkvę padėkoti Savvai už išgydymą. Ilgą laiką jaučiausi daugmaž normaliai: aštuonerius metus nevaikščiojau į medicinos centrą daryti pratimų stuburui, bet dabar sulaužytus kaulus ėmė gelti, jie reaguoja į oro permainas.

Jaučiate mano kvepalų aromatą? Jie vadinasi "Stebuklas". Kas galėjo išgelbėti mane krintant iš 10 000 metrų, jei ne stebuklas? Aš neturėjau išgyventi, choru tvirtina gydytojai. Bet štai sėdžiu priešais jus. Vadinasi, toks likimas.

- Taip ir žinojau, kad interviu pabaigoje pasakysite: "Dabar aš tikiu likimu."

- O jūs mano vietoje nepatikėtumėte?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"