TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kur negali velnias...

2007 12 15 0:00

Priešingai paplitusiai nuomonei geriausios detektyvės yra moterys.

Brunetė, ilgi plaukai su kirpčiukais, ūgis - 170 centimetrų. Tokias žymes susakė žurnalistei Chon Garsia, kad galėtų ją atpažinti pirmąkart susitinkant. Ta moteris su puodeliu rankoje, su akiniais ir dideliu krepšiu geriau negu bet kas kitas sugeba apibūdinti savo profesiją: "Kai žiemą nuo šeštos ryto viena lauki automobilyje, kad įsitikintum, su kuo tas asmuo išeis iš namų, tegul velniai nujoja tą Humphrey Bogarto stiliaus knygų ir filmų detektyvų paveikslą."

Tačiau šneki ir energija trykštanti vieniša moteris, prieš penkiolika metų baigusi kriminalistikos ir detektyvistikos studijas, o dabar studijuojanti teisę, žavisi savo darbu: "Susigalvoji personažus, apsimeti kuo nors kitu, persirengi, vaidini vis naujus vaidmenis ir turi sugebėti atsirasti bet kokioje vietoje neatkreipdama dėmesio. Darai, ką reikia, išnarplioji problemą ir galiausiai supranti, kad klientas visai ne toks geras, koks atrodė, o sekamas asmuo ne toks jau ir blogas. Vaidini daug skirtingų vaidmenų - kaip kine."

Chon - viena iš beveik septynių šimtų ispanių, dirbančių privačiomis detektyvėmis. Nuo 1992 metų, kai įsigaliojo įstatymas, reglamentuojantis šią sritį, Ispanijos vidaus reikalų ministerija išdavė 2,4 tūkst. koncesijų atitinką išsilavinimą turintiems asmenims. Kasdienis detektyvų darbas - stebėti kitus asmenis. Patvirtinti arba išsklaidyti klientų būgštavimus, kad juos kažkas išduoda, apgaudinėja, kasa jiems duobę ir stengiasi užimti jų vietą.

Ponia agentė

Detektyvės Francis Careres (dirba šį darbą nuo 1998 metų), Rebeca White (pradėjusi tik prieš metus) ir Chon (turi trylikos metų stažą), su kuriomis žurnalistė susitiko Madrido centre, kalba sąmojingai: "Labai graži moteris negalėtų dirbti tokio darbo. Neliktų nepastebėta, o tai - būtina sąlyga."

Ko jos labiausiai bijo savo darbe? "Akių kontakto su sekamu asmeniu", - atsako detektyvės. Ateina toks kritinis momentas, kai stebimasis pradeda šį tą įtarti. Todėl detektyvė turi pajusti, kada reikia dingti. Tokiu momentu geriau pasitraukti, palaukti - jei tai įmanoma, - kol praeis šiek tiek laiko, o tada vėl grįžti prie darbo.

Kai kurioms, kaip ir trisdešimt vienerių Merce, smulkutei, žemaūgei bevaikei ištekėjusiai moteriai, detektyve dirbančiai septynerius metus, taip atsitiko ne kartą. "Objektas darosi akylas, kažką įtaria. Laukia tavęs gatvėje ir klausia: "Ar seki mane?" Privalai užginčyti. Vėliau, kai liudiji (detektyvų liudijimai laikomi įrodymais), o jis tave atpažįsta, praskysta: "Argi tai buvo ji?" Kai kurie būna agresyvūs. Kadaise galingas bernas rimtai ketino mane mušti. Savo įmonei jis pateikė nedarbingumo pažymėjimą, o aš jį nufotografavau besidarbuojantį pneumatiniu kūju kitur", - pasakoja Merce.

"Būna ir taip: sekamasis pastebi dažnai į jį žvilgčiojančią moterį ir nusprendžia, kad ji turbūt nori suartėti, - pasakojo Chon, kuriai taip atsitiko Madrido klube. - Sekiojau vieną tipą, bet galų gale turėjau slėptis tualete, nes ne juokais manimi susidomėjo."

Sekimas - taip jos vadina savo įprastinį užsiėmimą. Beveik visada tai nuobodus ir ilgai trunkantis darbas. "Kartais praeina mėnesiai, kol pastebi tai, ko reikia: bučinį į lūpas, vienos firmos darbuotojo susitikimą su konkuruojančios firmos darbuotoju. "Sekimas - tai prailgstančios valandos žiūrėti ir apsimetinėti, stebėti, lyg niekur nieko stoviniuoti gatvių sankryžose, sėdėti baruose arba ant suoliuko, klajoti po miestą su kamera krepšyje ir mobiliuoju telefonu arba trumpųjų bangų siųstuvu, būti akylai kiekvieną akimirką. Nė sekundei negalima paleisti stebimo objekto iš akių", - teigė Chon.

Objekto pėdomis

Ar moterys detektyvės įsijaučia į savo tyrimus? Francis užtikrina, kad labai, ypač susiduriant su nepilnamečių išnaudojimu arba smurtavimu. "Nešuosi darbą į namus, netgi turiu klientų, kurie jau tapo mano bičiuliais", - sakė ji. Detektyvai dirba kaip teisininkai - padaro savo darbą ir viskas. "Gali atrodyti nejautrūs, bet taip nėra. Dažnai tau gaila sekamojo. Klausi savęs: "Ar jį privertė aplinkybės?" Po to susimąstai... "Galbūt ir taip." Bet nieko negali padaryti. Ištisas savaites gyvenant kito žmogaus gyvenimą kyla rimtų padarinių. Kadaise sekiau objektą net tris mėnesius. Po šitiek laiko žinai apie jį viską: ką valgo vakarienės, kur perkasi drabužius, kaip vaikšto, su kuo leidžia laiką. Bet mes nesmerkiame, nedarome išvadų, nevertiname" - sako Chon.

Kaip tai gali atsitikti: tris mėnesius vaikštai paskui jį žingsnis po žingsnio, o jis tavęs nepastebi? "Jam tokių minčių net nekyla, nes specialistas žino, kaip elgtis. Ir taip perpranta jo įpročius, kad nebereikia visą laiką būti įsitempus", - teigė detektyvė.

Savo veikloje detektyvės susiduria su tam tikrais apribojimais. "Neturime teisės nešiotis ginklo, - sakė Merce. - Vyresnės, žinoma, nešiojasi. Kokie kiti draudimai? Na, teoriškai turi teisę įrašinėti tiktai tuos pokalbius, kuriuose pačios dalyvaujame; leidžiama įrašinėti viešosiose vietose, bet negalima įjungti diktofono įstaigoje arba kieno nors namuose, viešbučių kambariuose arba palapinėse, žodžiu, visose privačiose vietose. Pavyzdžiui, jei esi restorano tualete, tai gali įrašinėti tik ten, kur yra praustuvės, bet ne WC kabinose. Arba gali įrašinėti balkone, bet ne bute."

Stebėti taip, kad niekam nekristum į akį. Žiūrėti taip, kad atrodytų, jog nematai. Sekti nėra lengva. Gal todėl iš keturių šimtų universiteto absolventų, parengtų dirbti detektyvais Ispanijoje ( kur, skirtingai nuo kitų Europos Sąjungos šalių, detektyvinės studijos yra oficialus kursas), tiktai pusė jį dirba. Likusieji pakeitė specialybę. "Jei tau šitas darbas nepatinka, negali jo dirbti, nes nuolat prisilieti prie delikačios ribos - asmeninio gyvenimo, žmonių vertinimo ribos. Susiduri su tuo, kas kiekvienuose namuose blogiausia, su nelaimėmis", - pabrėžė Chon. Sunkiausia detektyvo profesijos našta jai yra įtaka, kurią gali daryti kitų žmonių gyvenimui.

Visai formalus detektyvas

"Reikalai klostosi puikiai", - tvirtino Julio Gutiezas, Privačių detektyvų profesinės draugijos Ispanijoje (APDPE) pirmininkas. Jai priklauso 75 proc. profesionalų. Organizacija kovoja, kad detektyvai būtų priskirti tai pačiai kategorijai kaip teisininkai, būtų įkurta profesionalių detektyvų mokykla Madride (tokia kaip jau veikiančios Barselonoje ir Valensijoje) ir suvienodintas parengimo lygis visoje Europos Sąjungoje. "Kad negalėtų atvažiuoti nekviestų svečių iš kitų šalių, nebaigusių studijų", - sakė jie.

Luisas Lopezas, APDPE leidžiamo žurnalo "El detective informa" redaktorius, sako: "Moterys itin pasireiškė šioje srityje ir neketina jos palikti. Pastaruoju metu moterims suteikiama daugiau licencijų negu vyrams." Damos jau sudaro 30 procentų kadrų sferoje, kurioje bedarbių nėra. "Per pastaruosius septynerius metus moterų detektyvių skaičius padvigubėjo, - sakė Gutiezas. - Jos labai gerai dirba, joms atsiveria puikios perspektyvos."

Privataus detektyvo užsiėmimų skalė plati. Reikalai, susiję su darbu (neteisėti atleidimai, pravaikštos, nesąžininga konkurencija, pramoninis špionažas, apgavystės, biografijų patikimumo tikrinimas), APDPE duomenimis, sudaro 40 proc.; šeimos reikalai (neištikimybė, vaikų kontroliavimas, šeimos narių globos pagrįstumo tikrinimas) - apie 10 proc., visa kita - ekonominiai reikalai (pajėgumas mokėti, finansai), nelaimingi atsitikimai (nuostolių atlyginimas, asmenų ir turto paieškos ) ir t.t.

"Užsiimame nusižengimais, kurių negali tirti policija," - komentuoja Francis. Detektyvų veiklos 2005 metų ataskaitoje nurodoma, kad jie vykdė 66 tūkst. užduočių: 80 proc. susijusių su verslu, o 20 proc. - su šeimos reikalais. Kiek uždirba detektyvas? "Kai esi laisvas šaulys, tai turi daug darbo, jei tik nori, - sakė Merce. - Gali rinktis užsakymus. Aš užsiimu atleidimais iš darbo ir nesąžiningos konkurencijos atvejais. Tų reikalų tyrimas paprastai ilgai užsitęsia. Tada infiltruoji arba seki įtariamuosius, kol susitiks su kita puse. Iš šito darbo galima pragyventi. Jeigu darbuojiesi dėl draudimo firmų, tai gauni iš anksto sutartą nuolatinį atlyginimą ir priedą už kiekvieną darbo valandą. Tai gali būti net 50 ar 60 eurų už valandą. Tačiau pasitaiko ir taip, ypač kai tave samdo kita firma, kad gauni tik kokius septyniolika eurų už valandą."

Na, o kas samdo detektyvą ? "Visi: firmos ir fiziniai asnenys. Žmonos, našlės, meilužiai, vedusieji ir viengungiai, tėvai, seneliai, kukliai gyvenantys žmonės ir priklausantys elitui, farmacijos, draudimo, laidojimo firmos, net ir futbolo klubai," - sakė Cesaras Martinas, "Castellana Detectives" vadovas.

Moterys labiau rizikuoja būti užpultos pavojingose vietose, bet sėkmingiau surenka informaciją. Kelia mažiau įtarimų, žmonės labiau jomis pasitiki. Blogiausia joms ir šeimoms, kad nėra nustatytų darbo valandų, sekina kasdienis improvizavimas, harmonogramų stoka. Niekad nežinai, kas netrukus atsitiks, nei kur atsidursi šiandien.

Bet gal dėl to daugeliui detektyvių, kaip ir Chon, tokia profesija patinka. "Gyvenimas keičiasi diena iš dienos. Asmeniniai planai gali sugriūti kiekvieną akimirką." Ši profesija susijusi su dažnomis adrenalino dozėmis, taip pat ir su netikėtumais - klientas gali nustebinti detektyvę savo elgesiu. "Kadaise vienas vaikinas įkalbinėjo, kad atsigulčiau po lova ir šnipinėčiau jo merginą, - juokiasi Chon. - Kitą kartą vyriškiui reikėjo padaryti DNR testą dėl tėvystės, turėjau laukti, kol nusispjaus gatvėje."

Belen Munoz ir Elena Miralles, kurių licencijų numeriai 388 ir 389, vadovauja firmai "Detectives Alicante", taip pat dėsto Alikantės universitete. Puikiai išmano profesijos praktinę pusę, žino, ko reikia detektyvo darbui. Pirmą detektyvų agentūrą, įdarbinančią moteris, įkūrė 1987 metų rugsėjį, kai niekas jų rimtai nevertino. "Apie detektyvo darbą reikėjo aiškinti net teisininkams, tada detektyvais dirbo į pensiją išėję policininkai, neturintys licencijų."

Šiandien šiai profesijai - vietoj Šerloko Holmso didinamojo stiklo - daugiausia talkina pažangios technologijos, nepaprastai palengvinančios darbą: pirmiausia mobilieji telefonai ir GPR? Ir net šioje srityje akivaizdūs lyčių skirtumai. "Vyrai siekia kuo daugiau naudotis technikos priemonėmis ir pateikti neginčijamų įrodymų, o moterims labiau reikia patarimų, netgi išsipasakoti. "Gerai, dabar esu ramesnė" - dažnai pasako palikdamos biurą", - tvirtino Belen ir Elena.

Ar turime viską žinoti?

Kitų šnipinėjimas kelia daug klausimų. Ką daryti su gauta informacija? Kiek pasitikėti kitais? Ar esame priversti papasakoti artimiesiems visą mūsų praeitį? Galime žvilgtelėti į mūsų partnerio elektroninį paštą, bet ar turime tam teisę? Ar tikrai norime viską žinoti? "Tai tiesa, šnipinėjimas jau tapęs kasdienybės dalimi. Turėdami mobiliuosius telefonus su fotoaparatais nuolat šnipinėjame vieni kitus. Ir vertiname, o tai blogiausia. Šitiek fotografijų, šitiek sergėjimo ir tikrinimo bet kuriuo metu, ką veikia kita pusė. Juk dažnai gyvename su kuo nors nepažindami vienas kito, nežinodami, apie ką jis mąsto, ko trokšta," - sakė ispanė režisierė Iciar Bollain, kuri neseniai sukūrė filmą apie detektyves, pavadintą "Mataharis." Ji tvirtina, kad šnipinėjimas atima žmoniškumą.

Daugelis detektyvių, dirbančių savarankiškai, nesiima šnipinėti partnerių ryšių. Pavyzdžiui, Merce: "Turi išlaukti ir pagauti reikiamą momentą, pavyzdžiui, bučinį, o man tai nemalonu. Nemėgstu tokių darbų. Be to, jiems reikia skirti daug laiko, išeiti naktimis ir taip toliau. Renkuosi vakarą namuose su vyru."

Samdyti detektyvą partneriui sekti, Chon nuomone, kažkoks liguistas poreikis. "Net ir šiandien, po daugelio metų, nesuprantu, kaip galima užsakyti sekti artimą žmogų. Jeigu žinai, kad partneris tave apgaudinėja, pasikalbėk su juo, palik jį arba mėgink išspręsti problemą", - sakė specialistė.

Paklaustos apie keisčiausius pavedimus, Belen ir Elena iš "Detectives Alicante" prisiminė moterį, kuri tvirtino, kad interneto svetainės nuotraukoje rodomas jos vyro penis, nes atpažino krėslą iš jų miegamojo. "Užsiregistravome toje svetainėje, suradome savininką - ir paaiškėjo, kad ten buvo ne tos ponios vyras", - teigė detektyvės. Kita septyniasdešimtmetė moteris įtarė, kad jos vyras turi meilužę; tiriant paaiškėjo, kad naudodavosi prostitučių imigrančių paslaugomis. Moteris buvo labai nepatenkinta, nes nenorėjo, kad vyras turėtų ką nors "iš šalies". Žurnalistė paklausė savo pašnekovių, ar kada nors sekė savo vyrus? "Ne, niekada. Iš principo nešnipinėjame pažįstamų ir giminių", - tikino jos.

Ir paskutinis klausimas Chon: jeigu vieną dieną ims sekti tave? "Esu labai patyrusi. Pastebėčiau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"