TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kur saulė panyra į vandenis

2006 06 15 0:00
Autorės nuotrauka

Pagaliau oras įkaito ir poilsiautojai pradeda plūsti į Palangą. Bet vasaros pradžia šiame pajūrio mieste buvo ganėtinai rami ir tyli.

Didžiausi susibūrimai - ant Palangos tilto. Į striukes susisiautę žvejai, šimtai meškerykočių, kibirėliai su vandeniu, į kuriuos vis plekšteli mėtomos vėjažuvės, viena kita plekšnė.

Galima ilgai stypsoti ant tilto ir žiūrėti, kaip tos žuvys kimba, bet vėjas šaltais šuorais dilgina veidus, tad tenka grįžti į miestelį, kur tarp medžių ir namų nėra jam kur įsisukti.

Vasaros pradžioje, kol oras dar vėsokas, o smėlis drėgnas, matai, kad daugiau žmonių ne kopose išsitiesę, o dviračius mina po miestą ir takais per pušynus. Pabandai ir pajunti smagumą: gali toliau nukeliauti, pamatyti, kaip Palanga plečiasi arba nulėkti į tokias vietas, kur nė gyvos dvasios - liksi vienas tarp keistų gamtos formų.

O pajūrio mieste vasaros pradžioje kiekvienoje gatvelėje kažkas dunksi, bumbsi, džyrina. Palangiškiai baiginėja savo namų remonto darbus, ruošiasi priimti atostogautojus. Vis girdisi žemaitiška tarmė, nes vietinių gatvėse daugiau negu atvykėlių. Sostinės žmogui nėra paprasta suprasti, ką žemaičiai tarp savęs čiauška. Tos kalbos klausaisi kaip melodijos.

Palanga nuolat mainosi. Vieniems tai patinka, kitiems - nelabai. Laikui bėgant viena nekinta - pasisveikinimo ir atsisveikinimo su jūra ceremonija. Vos atvykęs meti kelionės krepšį į ką tik išnuomotą kambarį ir pro pušyną skubi ton pusėn, kur girdisi jūros gaudesys. Iš pradžių grožiesi pro kopas atsivėrusiu bekraščiu plieno spalvos jūros vaizdu, tada nuspiri apavą ir leidi, kad bangos apkabintų tavo baltas, saulės nemačiusias kojas. Anksčiau, būdavo, po tokio pasisveikinimo siųsdavai atviruką tiems, kurie tuo metu toli nuo jūros. Dabar mobiliuoju telefonu rašai žinutę ar tiesiog skambini ir erzini: nagi, darboholikai, paklausykite, kaip jūra ošia. O atostogoms pasibaigus, atsisveikindamas vėl skubi pajūrin, žarstai smėlį, kad galėtum kišenėn įsimesti vieną kitą kriauklelę ar nugludintą akmenuką - prisiminimui.

Ir dar. Tik čia atlieki apeigą - palydi į vandens gelmes besileidžiančią saulę. Tas vaizdas toks įprastas, kad būdamas kitoje pasaulio vietoje prie kokios kitos jūros vis nustembi, pamatęs, kad raudonasis rutulys ne į vandenį panyra, o kažkur kitur - tarp kalnų, uolų pasislepia ar į jūros šoną atsiremia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"