TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Kurto Vonneguto meilės blyksniai

2009 05 14 0:00
K.Vonnegutas su antrąja žmona Jill (1989 m.).
Corbis/Scanpix nuotrauka

Baigiame spausdinti ciklą "Rašytojų mūzos" apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia nuo sausio 29 dienos, ketvirtadieniais.

Niujorke rašytojas K.Vonnegutas (1922-2007) pasirinko gyventi Manhataną. Keturių aukštų nedidelis namelis, suspaustas tarp akmeninių milžinų, miniatiūrinis sodas ir nuostabus vaizdas buvo tikras rojus - neišpasakyta retenybė ne tik tame rajone, bet ir apskritai visame mieste.

Viename Niujorko teatrų 1971 metų kovo 14-osios vakarą, po savo pjesės "Laimingo gimtadienio, Vanda Džeine" premjeros, rašytojas susipažino su labai garsia fotožurnaliste Jill Krementz, kuri prestižiniam iliustruotam žurnalui "Life" rengė reportažą apie K.Vonnegutą. Po savaitės Jill atnešė jam parodyti nuotraukas. Erdviame rašytojo bute Manhatane, kampiniame 60-osios gatvės ir Park aveniu name, jiedu gurkšnojo vyną, kalbėjosi ir rūkė. Tai, kad Jill rūkė, Kurtą ypač ramino. Jis buvo pervargęs nuo nuolatinių Jane Marie priekaištų ir reikalavimo rūkyti tik lauke. Toks žmonos užsispyrimas rašytojui, rūkančiam nuo dvylikos metų ir per dieną sutraukiančiam net keturis pakelius cigarečių, buvo nepakenčiamas.

K.Vonnegutui patiko nepaprastai graži, nė karto netekėjusi, aštuoniolika metų jaunesnė Jill. Ši "New York Herald Tribune" fotokorespondentė - vienintelė žurnalistė moteris, net metus išbuvusi kariaujančiame Vietname ir išleidusi knygą "Pietų Vietnamo veidas", kurioje, pasak kritikų, paprastų civilių žmonių gyvenimą vaizduojančiose nuotraukose "atsiskleidė jos pačios gera širdis ir aiškus protas". K.Vonnegutas kaskart vis labiau ir labiau šia dama žavėjosi.

Prezidento pokylis.

Vieną 1974-ųjų vakarą rašytojas įpainiojo Jill į tikrą viešą avantiūrą. Vengdamas klausimų ir aiškinimų telefonu paslaptingai pakvietė susitikti, tik įspėjo apsivilkti vakarinę suknelę didele iškirpte. Kai jiedu susitiko, rašytojui iš laimės apsalo širdis: Jill atrodė tokia elegantiška ir tokia graži. O kai taksi automobilis sustojo prie "Empire State Building" (prieš dvejus metus netekusio aukščiausio Niujorko statinio statuso), kur buvo gausybė limuzinų ir policijos, ji iš nuostabos prarado žadą.

Tą netikėtumų kupiną vakarą J.Krementz, įpratusios išsisukti iš bet kokių sudėtingų situacijų, laukė daugybė staigmenų. Pirmiausia, nepaprastai išpuoštoje salėje svečius sutiko pirmoji JAV ponia, 38-ojo prezidento Geraldo Rudolpho Fordo žmona Elizabeth. Antra, prie penkiasdešimčiai asmenų padengto stalo jai teko užimti vietą, skirtą "poniai Vonnegut". Ir svarbiausia - kai prezidentas su žmona kiekvienam svečiui dėkodami asmeniškai priėjo prie K.Vonneguto, E.Ford kreipėsi į rašytoją. Prisipažinusi, jog be galo žavisi jo knyga "Katės lopšys", pirmoji JAV ponia pasidžiaugė, kad pagaliau išsipildė svajonė "susipažinti su juo ir jo miela žmona".

Atsitokėjusi iš netikėtumo Jill jau stojosi išeiti, bet K.Vonnegutui stvėrus už rankos ir paprašius toliau "vaidinti savo vaidmenį", pakluso. Grįžtant namo ji pasiteiravo rašytojo, ar tą situaciją - kvietimą į viešas iškilmes - laikyti piršlybomis? Tokio klausimo nesitikėjęs K.Vonnegutas palaikė jos žodžius nepaprastai vykusiu humoru ir atsakė teigiamai.

Žmona panoro grįžti

Kitą rytą rašytoją telefonu užsipuolė Jane Marie. Ji puolė priekaištauti, esą "derėjo palaukti skyrybų prieš pristatant prezidentui savo draugužę kaip žmoną", bet paskui pasidžiaugė, kad jų sūnus Markas visiškai pasveiko ir leido suprasti, jog gali grįžti pas Kurtą...

Ir tikrai, Markas, priešingai nei prognozavo visi gydytojai, pasveiko ir sėkmingai studijavo mediciną - siekė tapti pediatru. Netgi ryžosi palenktyniauti su tėvu, ką tik išleidusiu apsakymų apie išprotėjimą ir pastangas pasveikti knygą "Wampeters, Foma and Granfalloons". Šis leidinys kaipmat virto bestseleriu. Markas Vonnegutas taip pat pateikė spaudai knygą "Edeno ekspresas: beprotybės memuarai" (1975).

Sūnaus laimėjimai rašytoją labai džiugino, bet perspektyva vėl gyventi drauge su Marko ir kitų vaikų motina, jo nebeviliojo. Metai, praleisti su Jill, atitolino K.Vonnegutą nuo Jane Marie. Jis bijojo netekti laisvės, kuria mėgavosi, netikėjo, kad žmona leis jam dykinėti ar miegoti iki vidurdienio, o naktimis būti su bičiuliais ir meilintis kitoms. Vis dėlto rašytojas svarstė, ar Jill - jo lemtis, laimė, jo ateitis ir ko tikėtis vedus šią moterį?

Atidėtos vestuvės įvyko

Svarstymus apie buvusį ir būsimą santuokinį gyvenimą nutraukė Jill nėštumas. K.Vonnegutas nepaprastai džiaugėsi būsima tėvystė. Jam atrodė, kad gyvenimas tik prasideda. Vesti Jill rašytojas nusprendė gimus kūdikiui ir dėl to padavė skyrybų su Jane Marie dokumentus.

Tačiau visai netikėtai vestuves teko atidėti. Būdama penktą mėnesį nėščia Jill paslydo gatvėje ir prarado kūdikį. K.Vonnegutas iš sielvarto užgėrė. Tik mylimajai pagrasinus jį palikti, Kurtas susitvardė. O kai gana ilgai trukusios rašytojo ir jo buvusios žmonos Jane Marie skyrybos įvyko ir ištuoka pagaliau įsigaliojo, jis vedė. 1979 metų lapkričio 24 dieną 57-erių K.Vonnegutas susituokė su 39-erių J.Krementz. Vestuvės, rašytojo vadinamos "magišku ritualu", vyko Niujorko Kristaus metodistų bažnyčioje, o šventinis pobūvis dviem šimtams asmenų - XVIII amžiaus stiliaus viešbutyje "Regency", kuris garsėjo tradicija: jaunavedžiams, užsisakiusiems jo salėje pokylį ir firminį tortą, buvo nemokamai suteikiamai apartamentai pirmajai nakčiai. Pasakojama, kad kai K.Vonnegutas su naująja žmona atidarė prabangaus numerio duris, rado lovoje nuogą porelę. Rašytojas tiesiog supainiojo kambarius, o užkluptas jaunuolis nesutriko: atpažinęs jį puolė prie spintelės, vos vos prisidengdamas, ir išsitraukęs K.Vonneguto knygą paprašė autografo.

Santuoka iki mirties

Tokia komiška situacija prasidėjusi antroji garsaus rašytojo santuoka su ne mažiau žymia fotokorespondente Jill truko iki pat jo mirties. Keturis vasaros mėnesius pora leisdavo Sagaponake, Long Ailende, vadinamajame Niujorko bohemos vienuolyne. Namą, kuriame užaugo antrosios žmonos motina, ir visą aplinką K.Vonnegutas taip pamėgo, kad nedvejodamas galėjo gyventi čia ištisus metus. Jam patikdavo keltis saulei tekant ir rašyti, priimti Sagaponake leidėjus ir vertėjus.

Tačiau žmonos Jill, "New York Herald Tribune" fotografės, knygų vaikams autorės, Niujorke laukė gausybę reikalų, todėl ir jis kartu vykdavo į didmiestį. Be to, rašytojas pats turėjo įvairiausių visuomeninių postų, įsipareigojimų, kurie neleido jam tapti visišku atsiskyrėliu.

Nors pora buvo labai kūrybinga, mokėjo vertinti gyvenimą, juos siejo daug bendrų interesų, Kurto ir Jill santuokai teko patirti ne vien džiaugsmą, bet ir rimtų išbandymų. Vienas svarbiausių - Jill nebegalėjo turėti vaikų. Po ilgų svarstymų sutuoktiniai nutarė įsidukrinti trijų dienų mergytę Lily, gimusią 1982 metų gruodžio 15-ąją. Būtent Lily, pasak K.Vonneguto, taps pačiu artimiausiu jam žmogumi ir "tinginiaujančia dailininke", įpratusia, kad kiekvieną jos piešinį rašytojas vertintų taip, "tarsi tai būtų Michelangelo "Pieta" ar Siksto koplyčios lubos".

Bandė žudytis

Po dvejų metų K.Vonnegutas bandė nusižudyti - užgerdamas alkoholiu prarijo keletą migdomųjų tablečių. Kai Niujorko Šv. Vincento ligoninėje buvo atgaivintas, jis tikino taip pasielgęs be jokios aiškios priežasties. Tiesiog troško "ilgo miego, nes nebenorėjo daugiau nei juokų, nei kavos, nei cigarečių". Komentuodami šį poelgį kai kurie biografai teigė, jog rašytojas bandė nusižudyti apimtas depresijos, kurios nenumalšino nei didėjantis populiarumas, nei geri santykiai su visais septyniais vaikais. Nepadėjo ir paprasčiausias būdas - nuolatinis rūkymas.

Vis dėlto K.Vonnegutas atrado jėgų vėl žvelgti į gyvenimą su ironija ir humoru bei "linksmai rašyti apie liūdnus dalykus, kas priartino jį prie Marko Twaino".

Vėtytas ir mėtytas

Straipsnių, esė, kalbų ir pokalbių rinktinėje, pavadintoje "Verbų sekmadienis" (1981), buvo įdėtas ir rašytojo interviu su savimi. Paties paprašytas pakalbėti apie moteris jo knygose K.Vonnegutas pareiškė: "Jų ten tiesiog nėra - nei realių moterų, nei meilės." O į pastabą, ar tai kokia nors "vidinė prasmė", rašytojas atsakė, kad tai tik "techninė problema", nes savo knygose jis stengiasi "laikytis toliau nuo meilės aistrų", nes turi ir kitų temų, kuriomis gali kalbėti: "Mano gyvenime meilės gana daug. Bet kad ir kaip palankiai ji klostytųsi, neretai pagaunu save galvojantį vieną ir tą patį: "Visagali Dieve, nejau mes negalime nors kiek pakalbėti apie ką nors kitą." Ir juokingiausia, kad visoje šalyje mano knygos išimamos iš bibliotekų kaip nepadorios." O pačioje romano "Katės lopšys" pradžioje, įspėjęs skaitytojus, jog "šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos", artėdamas prie pabaigos K.Vonnegutas rašė:

"Esu vėtytas ir mėtytas; sykį suskaičiavau turėjęs daugiau kaip penkiasdešimt tris moteris." Ir tai galėjo būti tiesa.

Tai ypač pasakytina apie romaną "Skerdykla Nr. 5". Jis buvo įrašytas į "potencialiai kenksmingų" knygų sąrašą ir vienoje kitoje valstijoje išimamas iš mokyklos bibliotekų ar net deginamas.

Išverkė visas ašaras

K.Vonnegutas, kurio paauglystę žymėjo JAV didžioji depresija, o jaunystę - karas, kurio pokario gyvenimą užtemdė artimų žmonių ligos, žūtys ir tragedijos, dėl pasaulyje vyravusios neteisybės buvo išverkęs visas ašaras. Ir kai 1986 metais mirė jo buvusi žmona Jane

Marie, ištekėjusi už rusų kilmės žymaus politinio veikėjo ir profesoriaus Adamo Yarmolinskio, rašytojas verkė tyliai, sausomis akimis, be kūkčiojimo. Sūnus Markas, jau garsus medicinos daktaras, prisipažino, kad pats niekada nesiryžtų tokioms baisioms procedūroms, kurios taip ilgai palaikė motiną, sergančią vėžiu. Jane Marie neįmantriu testamentu paliko vaikams namą Barnsteible ir honorarą už knygas, jei tokios išeitų po jos mirties. Knyga, pavadinta "Angelas be sparnų: Narsios šeimos triumfas ir tragedija", pasirašytą Jane Yarmolinsky vardu, buvo išleista Bostone 1987-aisiais.

Neturėjo laiko ilsėtis

1990 metais pasirodžius romanui "Fokus Pokus" ("Akių dūmimas") K.Vonnegutas, ir taip jau buvęs labai užimtas, visiškai neturėjo laiko ilsėtis. Leidėjų raginamas, universitetų ir koledžų prašomas rašytojas keliavo po šalį. Susitikinėjo su skaitytojais, dalijo autografus, vedė literatūros seminarus, dalyvavo koledžų ir vidurinių mokyklų baigimo iškilmėse. Lankėsi kino studijose, tarėsi dėl romano "Čempionų pusryčiai" ekranizacijos. Jis buvo taip užsiėmęs, kad korespondentai turėdavo nemažai pavargti, kol gaudavo interviu. Gerokai prarūkytą rašytojo balsą jie dažniausiai išgirsdavo tik per pokalbį telefonu. Rūkymu K.Vonnegutas mėgino įveikti depresiją. Bet tų chaotiškų dienų sūkuryje nepraleisdavo progos ir pasimeilinti kokiai nors studentei, dėstytojai, televizijos darbuotojai ar šiaip akį patraukusiai gražuolei.

Nežinia, ar dėl tokio beprotiško rašytojo užimtumo, ar dėl nedidelių jo meilės intrigėlių, o gal dėl ko kito 1991 metų birželį Kurtas ir Jill nutarė nutraukti santuoką. Jie net įteikė teismui dokumentus. Aišku tik tai, kad greitai pareiškimus atsiėmė ir daugiau skirtis nei vienas, nei kitas nebebandė.

Linksmiausias pesimistas

Paskutinį gyvenimo dešimtmetį K.Vonnegutas daugiausia rašė straipsnius ir piešė plakatus politiniam žurnalui, leidžiamam Čikagoje. Jaunatviškiausias JAV literatūros veteranas 1997 metais knyga "Laiko drebėjimas" tarsi užbaigė gyvenimo kūrybą. Kritikai ją gyrė kaip "suklastotą autobiografinį mišinį". 75-erių autorius, knygoje atviravęs, kad gultųsi į kapą, trokšdamas "myluoti moterų užpakalius ir krūtis", vokiečių žurnalo "Der Spiegel" korespondentui prisipažino "kiekvieną dieną galvojantis apie seksą".

K.Vonnegutas, kultinis XX amžiaus rašytojas, daręs didžiulę įtaką pokario jaunimui ir buvęs jo dievukas, kritikės Noros Seyr pavadintas "pačiu linksmiausiu pesimistu", iškeliavo anapus 2007 metų balandžio ll-osios naktį. Mirė taip ir nepasitaisęs po galvos traumos, patirtos prieš porą savaičių parkritus namie Manhatane. 67-erių Jill Vonnegut liko našlė. Ji buvo tarsi ir pamotė šešiems rašytojo vaikams, nes pirmoji K.Vonneguto žmona Jane Marie, ištekėjusi antrą kartą, šį pasaulį paliko dar 1986 metais. Tiesa, visi jie buvo jau suaugę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"