TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Labdaros valgyklos vedėja: „Nenorėčiau grįžti į darbą restorane“

2012 11 16 11:41
Kaune įsikūrusiai valgyklai Rita vadovauja jau ketvirtus metus./Lietuvos Caritas nuotraukos

Liaudyje esama posakio: neišsižadėk ligos, „tiurmos“ ir ubago terbos. Išties dažnai neįmanoma net numanyti, kur mus nuneš likimas... 

„Caritas“ sriubos valgyklos vadovė Rita Veličkienė, visą gyvenimą dirbusi restorano virtuvėje, prisipažįsta: niekada nebūtų patikėjusi, kad dirbs tokioje vietoje, tačiau jaučiasi laiminga, galėdama padėti artimam.

Pirmasis žvilgsnis į valgyklą

Valgyklai, įsikūrusiai Kaune, Partizanų g. 5, Rita vadovauja jau ketvirtus metus. Ji prisipažįsta, kad pirmos darbo dienos buvo itin sunkios: moteris buvo pratusi prie visai kito socialinio sluoksnio, prie didelių restoranų ir banketų – čia ji nerado nieko panašaus. „Iki tol ir pagalvojusi nebūčiau, kad yra žmonių, kurie neturi kur praleisti nakties, už ką išsivirti sriubos, kad yra tokios jiems padedančios įstaigos, valgyklos... Ir gaila buvo tų žmonių, ir kaip padėti nežinojau...,“ – pasakoja ji. Vis dėlto iššūkius mėgstanti moteris rankų nenuleido ir su darbu susigyveno, kaip ir valgyklos virėja ir dvi padėjėjos: darbuotojų kaitos čia nėra, visos keturios moterys dirba jau seniai nebe pirmus metus.

Apsilankius valgykloje, pirmiausia į akis krinta itin jauki, tvarkinga aplinka: čia erdvu, šviesu, šilta, ant palangių žydi vazoniniai augalai, stalus puošia medžiaginės servetėlės. Rita prisipažįsta, kad kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį valgykloje organizuojama sanitarinė diena, kai pietūs neruošiami, tačiau tvarkomos ir švarinamos valgyklos salė ir virtuvė. „Darbo metu to atlikti nebespėjame: juk esame tik keturios, o žmonių apsilanko keli šimtai!“ – pasakoja moteris. Suklūstame: nejaugi tikrai valgykla išmaitina šitiek daug žmonių? Rita linksi galvą: taip, per dieną ateina vidutiniškai 300 skurstančiųjų. „Keičiasi tik veidai: vieni miršta, kiti išvažiuoja, jų vietoje tuojau stoja nauji... O skaičius visad išlieka panašus – tik vasarą, sušilus orams, ateina mažiau,“ – teigia vadovė.

Niekada nesusidūrus su tokia įstaiga, daugelis negali nė įsivaizduoti, kaip čia vyksta darbas. Rita nuoširdžiai pasakoja: „Kiekvieną darbo dieną organizuojame vieną maitinimą – pietus, trunkančius nuo 12 iki 14 valandos. Verdame sriubą ir košę, o kartą per savaitę vietoj pastarosios kepame blynus.“ Žinodamos, kad vienodas racionas žmogui ilgainiui pabosta, o organizmas reikalauja įvairių medžiagų, darbuotojos stengiasi ruošti vis įvairesnes sriubas, kitokių kruopų košes, atsiradus galimybei – papildyti jas mėsos ar žuvies konservais, kad būtų sočiau. „Kažkuo ypatingu papildyti meniu čia vis dėlto nėra galimybės – finansiniai ištekliai labai riboti,“ – apgailestauja moteris. Pietauja susirinkusieji čia pat, prie stalų: namo maistą gali pasiimti tik pirmos grupės invalidai. Pristačius pažymą, jie registruojami specialiame sąraše, pagal kurį maisto porcijos išduodamos ateinantiems jų artimiesiems.

Problema – ribotas finansavimas

Valgykla išsilaiko iš savivaldybės paramos, prisideda ir kai kurie prekybos centrai, užsienio lietuvių bendruomenės: salėje kaba spalvinga vėliava, atkeliavusi net iš tolimojo Toronto. Pagalbos Rita pasakoja sulaukianti ir iš paprastų žmonių: „Sulaukiame daržovių, vaisių, uogienių, kompotų – išties įvairių dovanų. Visos darbuotojos, taip pat ir aš, turi daržus – atvežame žalumynų, ir draugai, pažįstami jau įspėti nieko neišmesti – viską, ką galima panaudoti, juk galima atiduoti mums... Liaudis žino, ir iš kirvio sriubą galima išvirti – tai ir stengiamės padaryti,“ – juokiasi moteris. Sako, daugiausia norinčiųjų padėti atsiranda prieš Kalėdas – galbūt prabyla širdyse tūnantis noras savo džiaugsmu pasidalinti ir su kitais?

Rita neslepia: nors maistui pinigų sukrapštyti valgykla pajėgia, yra dalykų, kurie galėtų būti geresni. „Labiausiai mums trūksta lėšų technikos remontui: neseniai buvo sugedęs šaldytuvas, dabar turime sugedusį katilą. Taip ir nežinome, kaip bus – įrengimų kainos nemažos... Techniką naudojame nenaują, o krūviai gana dideli – viskas dėvisi, o taisymui pinigų pritrūksta,“– apgailestauja valgyklos vadovė. Ji prisipažįsta, kad dėl to akivaizdžiai lėtėja darbas: nors valgykla atidaroma tik vidurdienį, kad spėtų susiruošti, keturios moterys joje pluša nuo ankstyvo ryto – porcijos čia juk skaičiuojamos šimtais...

Nesėkmės entuziazmo nesumažina

Nors problemų darbe ir pasitaiko, Rita nosies nenukabina – darbu ji sakosi esanti patenkinta: „Pasiilgstu ateinančiųjų, jie pasiilgsta mūsų, visuomet sveikinasi gatvėje... Turėdama laisvesnę minutę, pakalbu su jais – jiems itin trūksta bendravimo, tad žinau daugelio gyvenimo istorijas, likimus.“ Moteris atvirai prisipažįsta, kad šis bendravimas daugeliu atvejų jai atvėrė akis – sako, dabar daug lengviau suprasti, kad gyvenimas gali pasisukti bet kaip: „Anksčiau net nepagalvodavau, kad tikrovėje būna tokių istorijų, kai gatvėje atsiduria žmogus, turėjęs viską – darbą, namus, šeimą...Žinoma, mano darbas sunkus ir varginantis: namo grįžtu išsunkta kaip citrina, tačiau laiminga – ir geresnė, nei ryte iš jų išėjau.“

Kalbėdama apie valgyklos klientus, vadovė neslepia, kad jų esama įvairių. Su daugeliu ateinančiųjų darbuotojos palaiko šiltus santykius ir jaučia didžiulį dėkingumą. „Būna, kad kiek prasigyvenę žmonės sugrįžta padėkoti už sunkiu metu suteiktą pagalbą, atneša saldainių, gėlių,“– su šypsena prisimena Rita. Visgi esama ir kitos skurstančiųjų pusės: tokių, kurie patys save vadina nesutvertais darbui: „Yra tokių, kurie pamėgina dirbti ir užsidirbti, pamato, kad dėl to neteks kompensacijų ir pašalpų, ir apsisukę ant kulno vėl grįžta pas mus – sako, neapsimoka mums dirbti...“ Vis dėlto moteris džiaugiasi, kad tokių yra mažuma: daugelis stengiasi kabintis į gyvenimą, nepaisydami, kad sėkmė tam tikru momentu nuo jų nusisuko.

Rasti savanorių – iššūkis

Daugelyje „Caritas“ struktūrų – vaikų dienos centruose, slaugos ir kituose skyriuose – darbuojasi savanoriai. Valgyklos darbuotojos prisipažįsta, kad, nors papildomos rankos čia tikrai praverstų, norinčiųjų padėti neatsiranda. „Pas mus savanoriavo tik dvi merginos, kurios, mano paprašytos, padėjo darbuotis metų pabaigoje. Tuo laikotarpiu pagalba itin reikalinga, kadangi turime savivaldybei atiduoti valgančiųjų sąrašus – pagal juos orientuojamasi, kiek valgyklai skirti paramos,“ – pasakoja Rita. Tiesa, kartais, matydamos, kad pačios nebespės susitvarkyti, darbuotojos į talką kviečiasi į „Caritas“ iš užsienio pagal Europos savanorių tarnybos programą atvykusius savanorius.

Valgyklos vadovė pripažįsta, kad labiausiai pagalbininkų pritrūksta artėjant šventėms: kasmet gruodžio 24 dieną organizuojama Kūčių vakarienę. „Ateina itin didelis žmonių būrys, stalus ruošiame kaip namuose – gaminame ir salotų, ir žuvies patiekalų, ir kisieliaus... Šventėje apsilanko vyskupas, kunigai, taip pat seniūnijos, savivaldybės atstovai“ – pasakoja moteris. Dėl svečių srauto tą dieną maitinimas vyksta du kartus: vienu kartu salėje visi atėjusieji netelpa. Nors darbo – be galo daug, savanorių toms dienoms be galo sunku rasti. „Tokia jau šventė Kūčios, kad visi nori sutikti namuose, savo šeimose...“ – atsidūsta Rita.

Darbas reikalauja pasiaukojimo

Nuo rugsėjo Rita ne tik vadovauja valgyklai, bet ir mokosi socialinio darbuotojo padėjėjo specialybės Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre. Į studijas pastūmėjo darbas: norisi geriau suprasti socialinę problematiką, susijusius įstatymus, galimybes padėti. „Kasdien po darbo lekiu, skubu į paskaitas kartu su jaunimu,“ – juokiasi moteris. „Žentas vis klausia, kam man to reikia, kam taip vargstu? Na, jei man pasiūlė ir aš sutikau – reiškia, reikia!”

Žentas – ne vienintelis, Ritos darbą suvokiantis kaip varginantį. „Kai pasakau kam nors, kur dirbu, pirmiausia jaučiu pagarbą ir... užuojautą,“ – prisipažįsta ji. „Žinantys šio darbo specifiką sako – medalius jums reikėtų kabinti!” Nors daugelis stebisi tokiu jos, restorano darbuotojos, karjeros posūkiu, jį vertina kaip itin kilnų ir pasiaukojantį. Prisiminusi savo praeitį, moteris prisipažįsta – darbo restorane ji pasiilgstanti, tačiau grįžti ten jau nebenorėtų: „Ten prabėgo visas gyvenimas, bet dabar laikas kitai krypčiai.“

Lietuvos Caritas informacija

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"