TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Laikas medžių draugėje

Prie Dauniškio ežerėlio. Utena.

Rudeninės miglos tarsi šlapia akvarelė ištirpdė sostinės Justiniškių daugiaaukščių kontūrus, išblukino spalvingus visais pašaliais kūpsančius automobilių skliautus, paslėpė išdidųjį Karoliniškių televizijos bokštą. Dienojant krentantis rūkas vis dar žalių vejų žolynus, dobilų skiautes tarsi pasidabravo, o šalia gatvės stypsančios plikos liepos atrodo ką tik išsimaudžiusios - sodriai prisigėrusios drėgmės. Kas netilpo - pakibo sunkiais lašais šakelių galuose... Medžių lapai, seniai sugrėbstyti, pūpso mėlynuose maišuose, kurie, sugludę po kelis, surėmę pečius laukia, kol kas nors juos išveš už miesto. Kažin kaip šie mėlynieji draugeliai atrodytų akvarelėje ar ketureilyje?

Pavasarį vėl ieškojau motyvų ant Dubingių piliakalnio. Ežero pakrantėje žvilgsniui trukdė oranžiniai neseniai nupjautų medžių kelmų ratilai. Suprantamas kraštovaizdžio specialistų rūpestis, tačiau vis tiek gaila romantiškųjų alksnių - jų kupetos, po tris ar penkis palinkusios, užgrobusios paežerės erdvę, buvo įdomios tyrinėjant jas iš arčiau - kamienų, šakų kreives, šaknų įmantriai išraizgytus vandenyje įmirkusius pusiasalius - galėjai laimingai pasiklysti... Be abejo, galima atverti vaizdus ir tiems, kas žvalgosi į tolumas. Staiga, lyg iš dangaus, ant bloknoto lapo užkrito pavasario pasveikinimas. Kad neužmirščiau, užsirašiau: "Vėjas, užsilipęs ant plikos kalvos - /kur tik rugio želmenys palinkę,/ užsimojo, ir - / rankovę Asvejos peršokęs/ į Dubingių ąžuolų, klevų ir uosių viršūnes įniko./ Brūkštelėjęs griebė klevo žiedą /- pakylėjęs sviedė man/ ant šito balto lapo./ Ačiū."

Stebiu už lango nuolatinių vakarių vėjų palenktą beržą. Šakelės plaikstosi, banguoja, glosto viena kitą. Nors ir neturėčiau, rodos, girdžiu, kaip jos čeža, skimbčioja, melodingai šnara, o dar kiek, ir beržo grafika pavirsta tikra muzika! Melodija kyla kamienu, vinguriuodama tarp žievės rievių, sūkuriuodama, suskamba šakų popieriniu baltumu, žabelių violetu, kreivėmis, kritimu, siūravimu... Rudeniniai medžiai - lyg pamėgtų melodijų skrynelės, rodos, tik panorėk - išgirsi jų lajose praėjusių dešimtmečių muziką (tokią dar transliuoja keletas radijo stočių). Balsingiausi - beržai, laukinės kriaušės, sunkiau išgirsti klevą, ąžuolą, tuopą. Eglės ir žiemą, ir vasarą groja bliuzą, pušys - vargonų muziką.

Sutemo. Aukštai pakibęs gatvės žibintas iš tamsos iškirpo kaimynės liepos šakų kuokštą - apšviestų sudrėkusių štrichų ir šešėlių žaismės lėta, paini melodija, primenanti Amandos romantiškų dainų fragmentus... Įsiklausau... Pravažiuojančio autobuso sriūbavimas sugrąžino tylą, o atverstas bloknotas vėl perkėlė į Dubingius: "Kikilio garsiakalbis/ man virš galvos - /žydinčio klevo kaukolėje, / kitas kažkur toliau / trečias, devintas Asvejos krantų atšlaitėse/ balsingomis trelėmis jungia /pavasario tylos girliandas".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"