TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Latvės Inesės Zingytės revoliucija

2012 03 28 8:04

Šimtą dienų per metus jos nebūna namie. Atsikelia anksti, pamaitina keturkojus augintinius ir - į kelionę. Daug kas Latvijoje laukia I.Zingytės, nori ją matyti ir girdėti, iš jos mokytis. Dukart išplėšti save iš paralyžiaus gniaužtų. Stebuklas? "Jokių stebuklų. Tiesiog Zingytė" - byloja knygos apie šią moterį pavadinimas.

Leidėjams ji sukrovė milijonus. "Ir gerai, man nepavydu", - numoja ranka I.Zingytė. Knygą, pasirodžiusią 2008-aisiais, keletą metų buvusią perkamiausia, parašė žurnalistės Selga Amata ir Inta Brikerė. "Kartą išgirdau, kaip ji kalba, ir susižavėjau - nepaprasta energija, - "Lietuvos žinioms" sakė S.Amata. - Supratau - reikia rašyti." Po dvejų metų prireikė tęsinio. Vėl bestseleris. Dabar ir DVD. Ir nuolatiniai nesibaigiantys susitikimai, savotiška sveikatingumo revoliucija. Prieš penkiasdešimt metų gulėdama ligoninėje I.Zingytė nebūtų drįsusi net pamanyti, kad taip išgarsės, įkvėps kitus. Kad ji, paprasta moteris, bus tokia naudinga savo kraštui.   

Palikta supūti

I.Zingytei septyniasdešimt dveji su puse. Gyvena miške netoli Nytaurės. Šiame miestelyje ji ne sykį ėjo padėti sveikatos bėdų turintiems žmonėms, dėstė savo sveikatingumo sampratą, gluminančią paprastumu. Į klausimą, iš kur žino, ką reikia daryti, atsako be užuolankų: "Susilaužykit jūs stuburą dvidešimties metų ir pažiūrėkit, ar norėsit gyventi. Aš norėjau! Todėl sužinojau, ką reikia daryti."       

Būdama dvidešimties ji neteko visko, kas brangiausia: regėjimo, galimybės judėti ir sutuoktinio. Regėjimas grįžo po šešių mėnesių ir ilgus metus, gulėdama lovoje paralyžiuota, ji skaitė visas medicinos knygas, kokios tik buvo prieinamos. Bet atsakymas ir išsigelbėjimas atėjo ne iš knygų.           

"1960-aisiais man buvo dvidešimt, - pradeda šimtus kartų pasakotą istoriją I.Zingytė. - Aš ką tik ištekėjusi - per Kalėdas. Kadangi buvau aktyvi saviveiklininkė, ėjau į akrobatikos treniruotę, nes sausio 1 ir 2 dienomis laukė pasirodymai kultūros namuose. Atliekant numerį partneris manęs neišlaikė ir iš poros metrų aukščio kritau ant nugaros. Pirmųjų metų po traumos neatsimenu. Dvejus metus praleidau ligoninėje, bet paskui mane iš ten išmetė. Medikų manymu, nebebuvo ko manęs laikyti, išgijimas neįmanomas. Visi laukė, kada numirsiu, kitaip sakant, gyva supūsiu. Kokia gi ten priežiūra tarybinėje ligoninėje? Gydytojas pasirodydavo sykį per dvi savaites - aš nei karo veteranas, nei nomenklatūrininkų vaikas. Mano tėvas - latvių legionierius, sušaudytas Rusijoje, o motiną, muzikos mokytoją, su vaikais sovietų valdžia gainiojo po visą Latviją, mėtė iš darbų - turėjom būti už aguonos grūdą mažesni."  

I.Zingytės džiaugsmas, kad dabar yra sveika ir gerai jaučiasi, trykšta kaip fontanas ir leidžia primiršti anuometinius skausmus ir košmarišką aštuonerių metų laikotarpį. Jokių nuoskaudų, kad taip viskas susiklostė. "Atsidūriau Uogrės vaikų namuose, kambarėlyje, kuriame tilpo tik lova ir spintelė. Įsivaizduokit - guliu ir pro langą matau vis tą patį: baltas sniegas, žali lapai, tupi paukšteliai, lapai pagelsta ir vėl - baltas sniegas. Tai bent gyvenimas! Ligoninėje man buvo taip šalta, kad nemoku apsakyti. Atėjusi seselė nuprausdavo veidą - pabraukydavo šlapiu skuduru ir pajusdavau menkutę šilumą. Pabandžiau pati apsitrinti nosine - iš pradžių vieną pirštą, vargais negalais. Paskui kitą, paskui visą delną, riešą, alkūnę, po centimetrą. Tryniau, žnaibiau, masažavau... Uogrėje tęsiau, ką pradėjau ligoninėje. Ilgus mėnesius, pasiremdama vien alkūnėmis, šliaužiojau ant žemės. Kai jau galėjau pasikelti keturpėsčia, neišmaniau, kaip džiaugtis! Ropinėjau po visus pakraščius. Atsistojau dar negreitai..."      

Apsitrinti ir ropoti

"Esu įsitikinusi - vėl pradėjau vaikščioti tik todėl, kad kasdien daug dirbau su savimi. Apsitrynimas gerina kraujo ir limfos apytaką - tai svarbiausia. O dar man padėjo ropojimas, ilgas ropinėjimas. Jeigu dabar aš turėčiau įmonę, kurioje dirbtų dešimtys prie kompiuterių susėdusių moteriškių, kas keletą valandų joms liepčiau mautis pirštinytes, užsirišti keliaraiščius ir bent kelis sykius apeiti aplink kompiuterį keturpėsčiom. Tegu pakraipo užpakaliuką! Užtikrinu - atsistos žvalios, nejaus nei nuovargio, nei nugaros skausmų!"

Apsitrynimas ir energingas ropojimas - I.Zingytės metodai, apie kuriuos ji nepavargsta skelbti "miestui ir pasauliui". "Ji neišgalvojo nieko nauja, - komentuoja S.Amata. - Tiesiog šiuos senus gerus metodus - masažą ir mankštą - praktikavo nuolat, kasdien, valingai. Ji turėjo milžinišką pozityvios energijos užtaisą ir didelį tikslą - pakilti iš neįgalumo."

Šis tikslas seniai pasiektas. Yra kitas, gerokai ambicingesnis - kad visi aplinkui būtų sveiki! Kaip ji. Kad moterys ir po septyniasdešimties būtų moterys, o ne senės, kad vyrai būtų vyrai, o ne kriošenos. I.Zingytė keliauja ir keliauja, pasakoja ir pasakoja, tęsia savo revoliuciją. Beje, ji niekada niekur nesiveržė, nesisiūlė, nesiprašė, nesireklamavo. "Kam manęs reikės, tas susiras", - I.Zingytės principas. Po interviu "Lietuvos žinioms" ji išvyko į dar vieną pasimatymą su "gerbėjais" - tą dieną ji buvo laukiama už šimto kilometrų.

Susitikusi su auditorija, ši komunikabili moteris, apsitempusi glaustinuke, rodo, kaip apsitrinti rankšluosčiu, kaip ropoti, o Latvijos miestų, miestelių ir kaimų gyventojos (moterys, kaip visada, smalsiausios ir aktyviausios), sukaustytos ir nerangios, palyginti su I.Zingyte, turinčios antsvorio ir kitokių sveikatos sutrikimų, bando įsidėmėti, užsirašyti. Nes būti sveikam yra laimė. Kam užtenka valios bent porą mėnesių, viešai liudija, kiek daug jėgų atsiranda praktikuojant I.Zingytės populiarinamus metodus. Pabando tūkstančiai. "Apsitrinu ir ropinėju iki šiol, nors sveikata puiki. Kiekvieną rytą, dar neišlipusi iš lovos, atlieku kvėpavimą ir kraujo apytaką skatinančius pratimus. Nusipraususi 15 minučių kilpiniu rankšluosčiu masažuoju visą kūną. Todėl mano oda lygi. Celiulito ant kojų nesu regėjusi", - dėsto šnekioji I.Zingytė.

Paralyžius po gimdymo

Aštuoneri metai, skirti pastatyti save ant kojų. Begalinis visaverčio gyvenimo geismas. Pasirodo, buvo dar vienas postūmis, "moteriškoji motyvacija". "Po lemtingo kritimo mano santuoka truko tris dienas. Dėl traumos neturėjau jaunystės, nepatyriau visos jaunystės meilės. Norėjau savo buvusiajam įrodyti, kad vaikščiosiu. Ne tik vaikščiosiu, bet ir grįšiu į sceną. Neleidau sau nė minutės gulėti ir nieko neveikti. Po aštuonerių metų svajonę įgyvendinau: ir vaikščiojau, ir vėl dariau akrobatikos pratimus. Tik dabar jau be partnerio. Visus triukus atlikdavau viena, nes visiškai kontroliavau savo kūną."

Po aštuonerių metų I.Zingytei norėjosi "atsigriebti". Susirado darbą - Rygos operetės teatrui reikėjo rekvizitininkės. Pasisekė - čia susipažino su būsimuoju sutuoktiniu, dainininku Ernestu Zingyčiu, vieninteliu teatro senberniu. Iškart po pažinties prisipažino: "Man buvo sulaužytas stuburas ir gydytojai perspėjo, kad vaikų negalėsiu turėti."

"Tada vienintelis būdas saugotis buvo kalendorius, - prisimena I.Zingytė. - Bet skaičiuojant vaisingas ir nevaisingas dienas ėmė ir "atsitiko" vaikelis - dukra Aija. Užaugo tikra šaunuolė - dainuoja chore "Ave sol", vargonuoja dviejose bažnyčiose. Bet gimdymas buvo sunkus! Gimdžiau dvi paras, nusiplūkiau iki sąmonės netekimo. Gydytojas norėjo daryti cezario pjūvį, bet nesutikau. Siaubingai bijojau, kad po to vėl nepakrutėsiu, o vyrui luošė nebus reikalinga."

Gimdyti antrąjį vaiką - būsimąjį operos solistą - buvo dar sunkiau. Vėl pristojo paralyžius. "Jutau, kad antrą dieną ima nebeklausyti kojos. Labai prastai jaučiausi. Keletą mėnesių praleidau ligoninėje, o vyras rūpinosi ir kūdikiu, ir manimi." Antrą sykį iš paralyžiaus išsivadavo jau po pusmečio. Žinodama, kaip padeda apsitrynimai, darbavosi dar stropiau...

Tada I.Zingytė buvo rygietė. Dabar mėgaujasi provincijos gyvenimo pranašumais. Trūkumais irgi mėgaujasi, nes nė valandos neleidžia sau nugyventi be šypsenos. Daug vaikšto arba su šunimi bėgioja po mišką. Dirba darže, rūpinasi gėlėmis ir troba. Gyvena taupiai: skaičiuoja kiekvieną latą, pati apsikerpa, moka pasitaisyti batus ir kaminą. "Kad ir kas nutiktų, nesėdžiu ir neinkščiu, o žiūriu, ką daryti, kokį planą sukurti, kad tas bėdas įveikčiau arba kad jos kitą sykį neužkluptų."

Ne per seniausiai įkando pasiutusi lapė, matyt, tykojusi I.Zingytės maitinamų benamių kačių. Krimstelėjo taip, kad nukando dalį dešinės rankos piršto. "Dabar ten visokios geležėlės, bet į susitikimus su žmonėmis važiuoju - vis tiek viską galiu rodyti, kaip ir anksčiau."

Į provinciją persikėlė su vyru. Drauge su juo atlikdavo ryto ritualus - apsitrindavo rankšluosčiais ir ropodavo. I.Zingytė sako, kad jai pavyko išgydyti vyrą nuo vėžio. "Mano manymu, vėžys įsimeta ten, kur "užsistovėjimas", kur laisvai neteka kraujas. Kur teka, niekas neįsimes. Deja, prieš keletą metų vyras mirė - nuo cukraligės. Tai ir mano kaltė, nes gal šimtą dienų per metus nebūnu namie. Tiesa, visi jo giminės vyrai mirė nuo vėžio maždaug šešiasdešimtmečiai, o Ernestui pavyko išgyventi iki septyniasdešimties..."                 

Yra papildomų sąlygų

"Mano cholesterolis normalus, nėra jokių osteochondrozių, sąnariai lankstūs, raumenys stangrūs, oda kaip aksomas, kadangi kraujas visur puikiai cirkuliuoja", - giriasi I.Zingytė. Tiesa, vyro mirtis veide pribraižė raukšlelių. "Būtina sąlyga - išsimiegoti, - žeria gerus ir patikrintus patarimus sveikuolė. - Aštuonias valandas. Jei gulsies pirmą, o kelsies šeštą, nesitikėk būti nei sveikas, nei laimingas." Stuburas per naktį atsipalaiduoja. Kad jis pabustų ir nusiteiktų dienos krūviams, rytą mažiausiai dešimt kartų ropoju aplink stalą. Vasarą - lauke, per žolytę. Skauda nugarą - ropok. Užsisėdėjai prie kompiuterio - pavaikščiok keturiomis. Ir nepanarink galvos, žvelk į priekį kaip mažas vaikas, kurį domina visas pasaulis."

"Vandens ir rankšluostis atsiras kiekvienuose namuose, - autoritetingai dėsto moteris. - O pusvalandį sau per dieną tai jau galima skirti. Jei bent kertelę savo kūno apleisite, ten įsikraustys liga. Vadinasi, ilgainiui jūsų gyvenimas užleis pozicijas vegetavimui."

Paropinėjusi ji prausiasi pašildytu šulinio vandeniu, paskui - apsitrynimai. "Tik pradėkit ir jau po trijų dienų jausit savo kūną. Po kelių mėnesių oda išgražės, nugaros nebeskaudės. Apsitrynimas - ta pati gimnastika. Apsitrinti reikia visą kūną, pradedant nuo kojų pirštų galiukų."

Jei reiktų, I.Zingytė lengvai nubėgtų į Nytaurės centrą. Per seminarus moteris būtinai atsistoja ant galvos: visiems užgniaužia kvapą, o paskui prapliumpa plojimai. Sveikuolė būtinai primena, kad ji ne medikė, todėl patarianti tik tai, kas jai pačiai padėjo. Papildoma sąlyga - tą reikia daryti kasdien, ilgus metus. 

"Mūsų žmonės pamiršo, kad sveikata - tai grynas oras, vanduo ir gera kraujo apytaka. Štai kas mus palaiko, garantuoja stiprų imunitetą. Jei tu sveikas, tai ir naudingas kitiems. Žmogus pradeda mirti tada, kai yra nebereikalingas. Dėl ko ir kaip tada gyventi?!" Ir ji uždainuoja: "Velniai griebtų tokį gyvenimą..."

I.Zingytė neabejoja - Dievas neatleidžia lengvabūdiškumo. Jei lengvabūdiškai žvelgi į save ir savo sveikatą, bausmės netruksi sulaukti. Dar mėgsta sakyti: "Budinki kūną ir protas dainuos!"

Išgarsėti ji nenorėjo. Viską darė dėl savęs. Bet kur čia neišgarsėsi, jeigu gyvenimo istorija tokia nepaprasta. I.Zingytei duotas dar vienas talentas - lengvai ir greitai užkariauti publiką. Jį reikia išnaudoti. Dėl kitų. Ir ji vėl susiruošia kelionėn.

O knygą apie save dabar parašys pati.  

I.Zingytės linkėjimai "Lietuvos žinių" skaitytojams

Perskaitėt? Atsisėskit ir pamąstykit - o kiek ir ko šiandien aš daviau fiziniam kūnui? Nusirenkite nuogi ir atsistokite prieš veidrodį. Patinka, ką matote? Jei ne, gal ir jūsų mylimam žmogui nepatinka. Ar nereikėtų pagalvoti, kaip būtų galima tą ištaisyti? 

Kreipkite dėmesį į save! Rytą atsimerkiat ir - pažvelkit į save. Galvokit, ką galėtumėt duoti sau. Tik nenorėkit visko iš karto. Kad aš tapčiau tokia, kokia esu šiandien, reikėjo viso gyvenimo.      

I.Zingytės išmintis

Moterys - mūsų visuomenės veidrodis. Bet pažiūrėkit, kokios jos: kreivos, šleivos. O vaikai, visą dieną murksantys prie kompiuterių? Sukumpę, susigūžę. Tai ir išaugs kreivi žmonės.       

*

Kuo šiauriau, tuo žmonės tingesni. Yra dvi baisios ligos - tinginio liga ir "neturiu laiko" liga. Dauguma žino, kaip reikia sveikiau gyventi, bet jėgas švaisto nežinia kam, o fiziniam kūnui pusvalandžio pagaili.

*

Dabar daug kas perka duonkepes ir giriasi: "O mes patys duonelę kepam". Ką jūs čia kepat - batonus! Jei nesugebi išsikepti juodos duonos kaip reikiant, visai nekepk. Mes ne pietuose gyvenam, kur žmonės visą dieną gali valgyti vaisius, nes jie kabo virš galvos, ir bet kur gali išsirauti kokią šaknį ir sukrimsti. Ta šaknytė išvalo žarnyną, kurį visą aplipina balta duona.    

*

Man pataria važiuoti į miestą pas dukrą - būsią lengviau, patogiau. Bet aš noriu gyventi savo, o ne kitų žmonių gyvenimą. Jei negyvensiu savo gyvenimo, neturėsiu ko duoti kitiems. 

 

I.Zingytės sveikatos gėrimas

Visą žiemą, iki pat balandžio pabaigos, prieš pusryčius išgeriu 3 valgomuosius šaukštus savo sveikatos gėrimo. Jam reikia kilogramo nevalytų burokėlių, kilogramo nevalytų morkų, kilogramo kopūstų, pusės kilogramo nevalytų ridikų, pusės kilogramo Latvijoje sunešto medaus. Daržoves kruopščiai nuplaunu. Jei jos pirktos parduotuvėje, prieš gaminimą šešias valandas palaikau šaldytuve.

Burokėlius ir ridikus nulupu, morkas nuskutu, pašalinu pažeistus kopūstų lapus, išpjaunu šerdis. Iš visų daržovių išspaudžiu sultis, sumaišau. Jų išeina kokie du litrai. Pridedu medaus. Kitą rytą jau galima vartoti. Jei skrandis jautrus - po valgio, jei viskas gerai - prieš. Stiprina imunitetą, valo šlakus, gerina medžiagų apykaitą.    

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"