TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Latvijos Vanga: viskas savai tautai

2012 05 30 8:51

"Joks politikas, menininkas ar visuomenės veikėjas per visą Latvijos istoriją nėra nusipelnęs tokios žmonių pagarbos ir nė vienas savo tautai nesugebėjo duoti tiek daug, kiek ji", - tai garsiausio latvių teatro režisieriaus Alvio Hermanio nuomonė ir atsakymas, kodėl jam parūpo scenoje prabilti apie Mėlynojo kalno Martą (latviškai - Zilakalna Marta).

Pagal liudininkų pasakojimus ir prisiminimus prieš keletą metų sukurtas spektaklis buvo pripažintas geriausiu sezono pastatymu ir net trys jo aktoriai nominuoti Metų aktoriaus kategorijoje.

Mitinis lygmuo

Apie legendinę latvę Martą Racenę (1908-1992) parašytos keturios knygos tikrai neužsigulėjo knygynų lentynose, prie pirmųjų netgi rikiavosi eilės. Tris jų parengė žurnalistas, rašytojas Janis Arvydas Plaudis, maloniai leidęs LŽ pasinaudoti jo surinkta medžiaga. Iki šiol Latvijos spaudoje pasirodo publikacijų apie Mėlynojo kalno Martą, žmonės pateikia naujų liudijimų, kaip ši nepaprastų galių moteris padėjusi jiems ar jų artimiesiems.  

Ji laikoma viena garsiausių pasaulio gydovių. Ji buvo garsiausia Latvijos gydovė. Grąžino sveikatą tūkstančiams žmonių. Daugeliui tapo paskutinė priebėga. Pagalbos kreipdavosi ligoniai ir iš Lietuvos, taip pat Estijos, Rusijos, Baltarusijos.

Nemažai įvairios medžiagos, susijusios su Mėlynojo kalno Marta, yra surinkusi Latvijos universiteto profesorė, Latvijos mokslų akademijos akademikė, šiuo metu Saeimos narė Janina Kursytė-Pakulė. Jos rinkinio pagrindu šį pavasarį Rygos medicinos istorijos muziejuje surengta paroda "Mėlynojo kalno Marta - mitai ir tikrovė".  

Kas buvo Mėlynojo kalno Marta, svarsto J.A.Plaudis. Stebukladarė? Ligoniams, kurių Latvijoje buvo tūkstančiai, nepaisant sovietinės medicinos "tvirtumo", visų pirma reikėjo pagalbos, ne stebuklų. Apsimetėlė? Taip tvirtinti neleidžia pulkai žmonių, keletą dešimtmečių rytais rikiavęsi į eilę prie Martos namų. Atlygio už neįkainojamas paslaugas gydovė nereikalavo, mokėjo kas kiek išgalėjo, kiek būdavo numatęs skirti: vieni maisto produktais, kiti pinigais. Vargingesniuosius pati Marta sušelpdavo. Didumą ligonių paliktų pinigų ji aukojo aplinkinėms bažnyčioms (buvo stropi parapijietė, išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą) ir vaikų namams. J.Kursytė spėja, kad būtent todėl ji ir pajėgė išlaikyti gydymo galias tokį ilgą laiką. Pasak profesorės, liaudies gydytoja M.Racenė padėdavo, kai oficialioji medicina jau nieko nebegalėdavo, kai atrodydavo, kad jokių vilčių nebeliko. Mėlynojo kalno Marta suteikdavo viltį, išgydydavo sunkius, beviltiškais laikomus ligonius, pasakydavo, kur ieškoti dingusių asmenų ar daiktų. Tokių gebėjimų, kokiais buvo apdovanota ji, kaip tos ylos maiše - nepaslėpsi. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pas ją važiuodavo ir sovietų valdžios atstovai.

"Ji traukė kaip magnetas. Nemanau, kad aš ar kas nors kitas galėtų pasakyti, kaip šis magnetas veikė, tačiau galima pagarbiai mėginti aiškintis, kas iš tikrųjų vyko", - teigia J.Kursytė.

Patriotė

Folklorą tyrinėjanti profesorė atkreipė dėmesį, kad Latvijoje yra septyni ar aštuoni Mėlynieji kalnai ir beveik visi susiję su pasakojimais apie burtus, raganas ar nepaprastų galių turinčius asmenis. Melsva miglelė virš jų nėra tik meteorologijos reiškinys. Tai jėgos vietos. "Nuostabu, bet susiduriame su tuo pačiu mitiniu lygmeniu, - komentuoja J.Kursytė. - Didžiausias Latvijos Mėlynasis kalnas (Zilaiskalns) susijęs su iškiliausia dvidešimto amžiaus gydove Marta Racene." Čia netoliese ji gyveno ir gydė.

Gydė ne tik užkalbėdama druską, cukrų, vandenį, sviestą (A.Hermanio spektaklio personažai sėdi prie stalo su vandens stiklainiais ir cukraus gabaliukais, kaip iš tiesų sėdėdavo pacientai, patekę pas Martą). Taip pat ji dovanodavo ypatingų liaudiškų ornamentų pirštines (užrašytas vienos moters pasakojimas, kad jas užsimovus nurimdavo rankų skausmai), artimiems draugams - ir lovatieses.

Pirmąkart nepaprasti Martos gebėjimai išryškėjo vaikystėje, kai ji nuo mirties išgelbėjo sunkiai susirgusį brolį. Tada ir pajuto jėgą.

Bet būti gydytoja nesirengė - reikėjo eiti į mokyklą, padėti namuose, dirbti lauko darbus, kurie jai buvę labai mieli. Vėliau, kai išgarsėjo kaip gydovė, vis tiek laikė gyvulius ir didžiuodamasi vadino save paprasta kaimo moterimi. Mokėjo austi, gražiai piešė ir dainavo, galėjo sueiliuoti sveikinimo posmą. Mokykloje stengėsi būti geriausia - ir klasėje, ir skautų organizacijoje, ir per dainų šventes. "Galbūt Latvija prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo ideali - kaip ir bet kuri pasaulio valstybė, - rašo J.A.Plaudis. - Tačiau tai buvo M.Racenės Latvija." Marta buvo didelė Latvijos patriotė. Sovietiniais metais visa esybe ir veikla priešinosi komunizmo ideologijai ir visiems kartojo, kad Latvija bus laisva, kad reikia tuo tikėti. Visą savo energiją ji atidavė savo krašto žmonėms. Padarė, kiek leidžia žmogaus jėgos, ir daug daugiau. Kitiems matant neparodydavo, kad jai sunku, kad nuvargsta. Paklausta, kaip jaučiasi, atsakydavo: "O kaip aš čia dar jausiuos - puikiai, puikiai."

"Latvijos dvasiai Marta davė nepamatuojamai daug, kaip ir Vanga Bulgarijai", - sakė habilituotas matematikos daktaras Andris Buikis.  

Pasitikėjo Apvaizda

Po karo ji apsigyveno netoli Mėlynojo kalno Vidžemėje. Aktyvi Karlio Ulmanio laikų patriotinių organizacijų narė, nesislapstanti tikinčioji, gydovė - raudonojo teroro laikais tokių dalykų būtų užtekę penkioms kelionėms į Sibirą. Ji pasiliko savo vietoje. Iki šiol iš lūpų į lūpas keliauja legendos, kaip neprivažiavusi Martos namų piktavalių pasiųsta technika užsispirdavo ir - nė iš vietos, kol pati gydovė "neleisdavo" išvažiuoti. Sovietmečiu Latvijoje be žinios dingo ar buvo nužudyti daugiau nei 70 gydovų, dešimtys jų mirė Sibire. Martą gelbėjo ypatinga Apvaizdos globa.  

Žmonių ir automobilių eilės prie "šarlatanės" namų atrodė tarsi protesto demonstracija prieš sovietinę mediciną. Kad ir kaip purvais drabstėsi tuometė spauda, žmonių srautai neslūgo. Todėl netoli Mėlynojo kalno sumanyta statyti melasos gamyklą. Statybose įdarbinti "zekai" vietos gyventojus terorizavo ir dieną, ir naktį...                  

Savo bičiuliui Aldui Keviniui, kurį išmokė pajusti energinius fluidus, Marta sakydavusi: "Atsiduok Dievo globai ir pasitikėk". Taip pat: "Man niekas nieko nepadarys, aš save patikiu Dievui!" Pas gydytojus ji nesilankė, užtat sunegalavausi mielai eidavo į bažnyčią. Vakarais skaitydavo Bibliją, prieš valgį stovėdama sugiedodavo "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė". O mėgstamiausia jos daina buvusi "Aš dainuosiu apie tave, tėvų žeme".        

Manoma, kad Mėlynojo kalno Marta per visą gyvenimą išgydė daugiau nei 70 tūkst. pacientų. Kiekvienam iš 70 tūkst. davė impulsą tapti geresniam. Užfiksuota šimtai liudijimų apie visišką išgijimą - sergančiųjų psichosomatinėmis kvėpavimo takų, širdies ir kraujotakos, odos, skrandžio ir žarnyno, kitomis ligomis. Likę šimtai pasakojimų apie staigų ligos simptomų išnykimą. Apie pagalbą iškilus įvairioms kitoms bėdoms. Gydovei nebuvo jokio reikalo klausti, kuo skundžiasi ligonis - iškart pati pasakydavo. Nelabai noriai imdavosi gydyti operuotų ligonių. Sakydavo: "Tu buvai "po peiliu". Aš negaliu išgydyti tų kūno dalių, kurių nėra."       

Garsus latvių psichologas Janis Zalytis, bestselerio "Meilės vardu" autorius, tvirtino, kad gydydama ligonius Mėlynojo kalno Marta įeidavo į transą. Jo manymu, tas pats nutikdavo ir pacientams. "Marta pasąmoningai taikė tą patį metodą, kuriuo šiandien remiamės mes, gydytojai. Išskirčiau tris jos ypatybes: ypatingą intuiciją (superintuiciją), pranašystės dovaną arba gebėjimą numatyti ir empatiją. Galima sakyti, kad Marta buvo ir seksologė. Jai pavykdavo išspręsti sudėtingas žmonių seksologines problemas. Dar viena jos sėkmės priežastis - tikėjimas ir religingumas", - duodamas interviu J.A.Plaudžiui, sakė J.Zalytis.

Savo akimis

Vienas iš daugelio liudininkų - žurnalistas Francis Jansonas. "Tada dirbau Valmieroje, laikraščio "Liesma" redakcijoje, - pradeda jis. - Mano dukrytei Marikai ant kojos iškilo kažkoks skaudulys, greičiausiai rožė. Nors stebuklais netikiu, surizikavome ir nuvažiavome pas Martą. Ji tuo metu gyveno keli kilometrai nuo Mėlynojo kalno Diklių link. Atvykę prie seno medinio namelio nedrąsiai įėjome į vidų. Nedideliame, apytamsiame kambaryje prie stalo sėdėjo keturios moterys, bet Martos tarp jų nebuvo. Po kurio laiko prasivėrė kito kambario durys, prie mūsų priėjo pusamžis vyriškis ir pasakė, kad Marta pajutusi, jog atvažiavo redakcijos automobilis. Buvau labai nustebęs, nes pro namų langus jo nebuvo matyti. Netrukus pasirodė Marta, kreipėsi į mane vardu ir pavarde. Jau kitą dieną mergaitė buvo sveika...

Tuo metu Valmieros rajono laikraštyje prieš Martą buvo pradėta didžiulė propagandinė kampanija. Redaktorius, pats šios moters nė akyse neregėjęs, kaltino visomis pasaulio nuodėmėmis. Siuntė pas Martą milicininkus, kad baustų ir ieškotų visokių kliaučių. Tačiau kažkokios nepaaiškinamos jėgos ją globodavo. Motociklai ir automobiliai per tokius vizitus nepaaiškinamai gesdavo ir pareigūnams tekdavo eiti atsiprašinėti Martos. Po kelių tokių nutikimų jie atsisakė pas ją vykti. Ir šiandien esu dėkingas likimui, kad per visą darbo laiką nekonfliktavau su Marta. Kitaip nutiko mano šefui. Kuo aršiau jis ją puolė, tuo labiau įsisirgdavo...

Apsilankęs kitą kartą, po dešimties metų, nusistebėjau, kad Marta nė kiek neatrodė pasenusi. Kaip ir tada, stebino jos žvilgsnis, atrodė, veria kiaurai... Artinosi lietaus debesis ir mes, keletas vyrų, pasisiūlėme padėti sukrauti šieną. Kai prie mūsų atėjo ir Marta, buvome apstulbę, kad aplink ją siuvo pulkas paukščių. Dideli ir maži sparnuočiai klegėjo visokiais balsais...

Apie Mėlynojo kalno Martą esu girdėjęs nemažai nepaprastų pasakojimų. Kad ir šis. Viena moteris, nešusi Martai pintinėlę kiaušinių, pakeliui persigalvojo - nutarė, kad būsią per daug. Pusę paslėpė krūmuose. Kai grįždama atgal užsuko jų pasiimti, vietoj kiaušinių pamatė gyvatyną...

Galima tikėti, galima netikėti, bet Mėlynojo kalno Marta yra XX fenomenas."         

Kad sektųsi

Paskutiniame interviu žiniasklaidai Mėlynojo kalno Marta, gyvenusi jau Iecavoje, sakė, kad žmonės pas ją tebevažiuojantys: "Kam reikia, tie atvyksta. Kiek galiu, padedu." Jėgos esančios tokios pačios, bet apie tai daugiau nepasakosianti, tai liks jai, tačiau padėti kitam esąs džiaugsmas.

"Esu laiminga, kad Latvija vėl mūsų, - kalbėjo žymioji gydovė. - Kad galim arti ir sėti, ir duonelės turim. Ko dar galim norėti? Bus gerai. Ir kaip kas dirbs, taip ir turės. Jei kitam linkėsi blogo, ar manai, kad pats sulauksi ko nors gero? Argi ne taip? Reikia tik dirbti ir nėra ko vaidytis. Jei tik žmogus gali dirbti, pavalgęs ir apsirengęs jis bus visada."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"