TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Laukinukai: vaikai augę su vilkais

2015 10 14 16:00
Julijos Fullerton-Batten nuotraukos.

Graži, bet ir bauginanti pasaka, sukurta fotografės Julijos Fullerton-Batten. Tai foto projektas, kuriame vaizduojama realybė. „Yra du skirtingi scenarijai: pirmas – kai vaikas auga miške su gyvūnais, kitas – kai vaikas auga namuose, bet randa šilumą ir prieglobstį pas gyvūnus, o ne su žmonėmis“, – pasakojo projekto autorė.

„Šie vaikai tikrai ne tokie kaip Tarzanas. Jie turėjo kovoti su gyvūnais dėl maisto, mokytis išgyventi. Perskaičius jų istorijas, net šiurpas kūnu nuėjo, buvau apimta siaubo. Vaikai, dar visai maži, buvo izoliuoti nuo žmogiško kontakto“, sako fotografė.

Fotografės konsultantė buvo Mary Ann Ochota, britų antropologė, pristatanti TV serialą „Laukiniai vaikai“ (angl. – „Feral Children“). Antropologė yra viešėjusi Ukrainoje, Ugandoje ir Fidžyje, kur buvo susitikusi su trim išsigelbėjusiais vaikais. „Jos patarimai buvo naudingi „režisuojant“ nuotraukas , t.y. kaip besifotografuojantys vaikai turėtų padėti ranką, vaikščioti ir pan. Norėjau, kad fotografijos būtų kuo panašesnės į vaikų patirtus išgyvenimus“ , – dalinosi patirtimi J. Fullerton-Batten.

„Šie keisti, sulaukėję vaikai dažnai yra gėdos ir paslapties šeimoje ar bendruomenėje šaltinis“, rašo Mary Ann Ochota savo interneto puslapyje. „Tai ne Džiunglių knygos istorijos, vaikai dažnai yra kankinami, neprižiūrimi ir išnaudojami. Auga šeimose, kuriose, tikėtina, yra priklausomybės, smurtas ir skurdas. Tai yra užmiršti, ignoruojami arba paslėpti vaikai“, – antrina J. Fullerton-Batten.

Nepaisant šiurpaus vaikų gyvenimo, J. Fullerton-Batten nuotraukų vaizdai pasakoja išlikimo istorijas. Visiems reikia kontakto su kitais žmonėmis, tačiau šių vaikų gyvenime svarbiausias išlikimo instinktas.

Oksana Malaja, Ukraina, 1991 m.

Šis paveikslėlis atkuria Ukrainos merginos Oksanos Malajos gyvenimo istoriją. Pasak J. Fullerton-Batten, 1991 m. Oksana buvo rasta gyvenanti su šunimis. Jai tuo metu buvo aštuoneri metai, o kartu su šunimis gyveno šešis metus. Jos tėvai buvo alkoholikai. Vieną naktį jie paliko mergaitę už durų lauke. Trijų metų mergytė, ieškodama šilumos, gretimame ūkyje surado šuns būdą ir joje apsistojo. Turbūt tai ją ir išgelbėjo. Kai ją rado socialiniai darbuotojai, ji vaikščiojo keturiomis, nuolat iškišdavo liežuvį, maistą draskė dantimis, lojo. Dėl bendravimo stokos su žmonėmis, ji temokėjo pasakyti „taip“ arba „ne“. Oksana dabar gyvena Odesoje, dirba su ligoninėje esančiais gyvūnais.

Shamdeo, Indija, 1972 m.

Berniukas buvo rastas Indijos miške 1972 m.Tuo metu jam buvo maždaug keturi metukai. Jis žaidė su vilkų jaunikliais. Berniuko oda buvo labai tamsi, jo dantys labai aštrūs, ilgais riestais nagais, ant delnų, alkūnių, kelių – nuospaudos. Medžiodavo vištas, valgė žemę. Jis niekada nekalbėjo, bet pramoko gestų kalbą. Mirė 1985 m.

Marina Čapman, Kolumbija, 1959 m.

Marinos istorija ir išleista knyga apie ją „Mergina be vardo“ (angl. – „The Girl With No Name“) ir įkvėpė fotografę pradėti šį projektą.

Maždaug penkerių Marina buvo pagrobta 1954 m. iš Pietų Amerikos kaimelio. Nuo pagrobėjų jai pavyko pabėgti į džiugles. Penkerius metus mergaitė gyveno kartu su kapucinų beždžionėmis, kol ji buvo atrasta medžiotojų. Džiunglėse mito uogomis, šaknimis, bananais, miegojo medžių drėvėse, vaikščiojo keturiomis. Nebuvo taip, kad ja rūpinosi beždžionės, ji turėjo išgyventi pati, t.y. kopijuoti beždžionių elgesį ir gyvenimo modelį. Tuo metu tik taip ji galėjo išgyventi džiunglėse. Ilgainiui beždžionės ją priėmė į savo ratą. Netgi vienos kitoms rankiodavo utėles iš plaukų.

Dabar mergina gyvena Jorkšyre, yra ištekėjusi ir augina dvi dukras. Dėl to, kad jos gyvenimo istorija yra neįprasta, daugelis žmonių ja tiesiog netikėjo. Gydytojai padarė rentgeno nuotraukas, norėdami nustatyti, ar tikrai ji buvo nusilpusi.

Johnas Ssebunya, Uganda, 1991 m.

Johnas pabėgo iš namų į džiungles 1988 m. (jam buvo 3 m.), kai prieš jo akis tėvas nužudė motiną. Džiunglėse jis gyveno su beždžionėmis. 1991 m. buvo sugautas ir apgyvendintas našlaičių prieglaudoje. Johno keliai buvo su nuospaudomis, nes vaikščiojo kaip beždžionė. Jis išmoko kalbėti, buvo Afrikos „Pearl“ vaikų choro narys.

Madina, Rusija, 2013 m.

Madina namuose gyveno su šunimis nuo gimimo, kol jai suėjo trys metai. Šunys su ja dalinosi savo maistu, žaidė, miegojo kartu. Kai socialiniai darbuotojai rado ją 2013 m., mergaitė buvo nuoga, vaikščiojo keturiomis ir urzgė kaip šuo. Madinos tėvas paliko ją netrukus po jos gimimo. Jos 23 metų motina – alkoholikė. Ji buvo tiesiog per girta, kad galėtų rūpintis savo vaiku. Tuo metu, kai apsilankė socialiniai darbuotojai, motina sėdėjo prie stalo ir valgė, o jos dukra kandžiojo kaulus ant grindų su šunimis. Gydytojai nustatė, kad nepaisant to, kas įvyko, Madina yra fiziškai ir psichiškai sveika.

Sujitas Kumaras, Fidžis, 1978 m.

Sujitui buvo aštuoneri, kai jį rado vidury kelio mojuojantis rankomis ir besielgiantis kaip višta. Jis sulenktomis kojomis tupėjo ant kėdės, lesiojo savo maistą, giedojo kaip gaidys arba leido keistą vištos garsą klapsėdamas liežuviu. Jo tėvai jį laikė uždarę vištidėje. Berniuko mama nusižudė, tėvas buvo nužudytas. Jį globojo senelis, bet toliau jį laikė vištidėje kartu su vištomis. Kai berniukas buvo rastas, jam buvo šokas. Jo elgesys buvo kaip vištos, rankoje nenulaikė net šaukšto – jo pirštai buvo kaip letena. Vaiko perėjimas iš izoliacijos į bendruomenę yra sudėtingas. Dabar Sujitu rūpinasi Elizabeth Clayton, kuri jį ir išgelbėjo iš berniuko senelio ūkio.

Ivanas Mišukovas, Rusija, 1998 m.

Ivanas ketverių pabėgo iš savo šeimos. Berniukas prisiglaudė prie laukinių šunų būrio, laikui bėgant netgi tapo gaujos vadu. Ivanas gatvėse gyveno apie pora metų, kol buvo apgyvendintas vaikų namuose.

Michaelas Newtonas savo knygoje „Laukinių vaikų istorijos“ (liet. – „Savage Girls And Wild Boys: A History Of Feral Children“) rašė, kad „Ivanas maldavo maisto sau ir savo šunų būriui. Jam sunkiai sekėsi, miegodavo kartu su šunimis, net šaltomis žiemos naktimis“. Berniukas pabėgo iš namų, toks absurdiškas pasirinkimas sukrečia, bet visgi jis mieliau gyveno su šunimis nei namuose.

Parengta pagal bbc.com.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"