TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Lietuva nusėta legendomis

"Sakmės, pasakojimai, legendos leidžia prisiliesti prie kitokio - jausminio, mitologinio pasaulio, - sakė folklorininkė Daiva Vaitkevičienė. - Žmogus juk gyvena ne vien fizinėje erdvėje." 

Sakmių ir legendų knygų išleista nemažai. Tačiau nė vienoje jų užrašyti pasakojimai nebuvo siejami su konkrečia vieta, ji neidentifikuojama. D.Vaitkevičienė kartu su vyru archeologu Vykintu Vaitkevičiumi (abu - humanitarinių mokslų daktarai) išleido knygą "Lietuva. 101 legendinė vieta". Joje ne tik pateiktos legendos, bet ir tiksliai išsiaiškintos, nufotografuotos su jomis susijusios vietos, yra žemėlapiukai, kaip tas vietas rasti, o dailininkų piešiniai perteikia, kaip pasakotojai įsivaizduoja minimas mitines būtybes. Kiekvieną pasakojimą mokslininkai lygina su panašiais kitais Lietuvoje ar Europoje paplitusiais pasakojimais. Legendų turinys nagrinėjamas geografijos, archeologijos, istorijos, kalbos ir tautosakos požiūriu. 

Mokslininkai apžvelgia trijų tipų legendines vietoves: tas, apie kurias pasakojama, kaip jos atsirado, kokios būtybės jas suformavo; kuriose vyko tam tikri ritualai; kuriose gyveno legendiniai žmonės.

Iš kelių tūkstančių Lietuvos legendinių vietų knygoje pateikiama šimtas viena. Tačiau jos savotiškai apibendrina tuos tūkstančius. 

Apie tai - pokalbis su D.Vaitkevičiene, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja.

Pasaulio tvarkos supratimas

- Kokie legendų, pasakojimų kilmės motyvai? Gal žmonės juos kūrė bandydami pažinti supančią aplinką, pasaulį?

- Visas sakytinis folkloras yra mūsų tradicinės pasaulėjautos išraiška. Padavimai nėra kuriami specialiai. Žmonės visais laikais savo pasaulį stengėsi suvokti tam tikru hierarchiniu būdu. Egzistuoja tam tikra pasaulio tvarka. Mitologinis pasaulis nėra chaotiškas. Yra viršus, apačia, yra dangaus dievai, požemio būtybės. Ir visi pasakojimai (sakmės ar padavimai) vienokiu ar kitokiu būdu reprezentuoja tą pasaulio tvarkos supratimą. Supratimą, kad šalia žmonių yra ir kitokių būtybių - dievų, mirusiųjų vėlių. 

Folkloro tekstai rodo, kad lietuviai gamtos pasaulį supranta kaip labai artimą žmonėms. Gamta yra gyva - lygiai taip pat, kaip ir žmonės. Gamtos objektai tiems žmonėms, kurie apie juos pasakojo, labai dažnai yra tarsi gyvos būtybės. Tarkim, yra ežerų, kurių gylį draudžiama matuoti, nes dugne guli to ežerą valdanti būtybė, mat matuodamas gali išdurti akį. Žmogui, bandančiam matuoti, ši būtybė prisisapnuoja ir liepia liautis makaluoti kartimi. O iš pasakojimų apie akmenimis paverstus žmones aiškėja, kad jie laikomi iš dalies gyvais ir gali būti vėl atversti žmonėmis.

- Gal dėl to ir didesnė pagarba gamtai?

- Be abejo. Dabar mums atrodo, kad gyvenimas buvo primityvesnis, o iš tiesų jis buvo kur kas sudėtingesnis. Su bet kuriuo pasaulio objektu bendrauta jautriau. Tai pastebime ir iki šiol išlikusiose kitose, pavyzdžiui, indėnų, afrikiečių ar kitų tautų prigimtinėse kultūrose. Ir lietuviai turi tikėjimų, papročių, kaip eidamas į mišką turi su juo pasisveikinti, o norėdamas nepaklysti, paprašyti to. Arba, sakykim, radęs pirmą grybą pabučiuoji, kad sektųsi, kad jis daugiau grybų į krepšį atvestų. Net lietuvių didelis noras grybauti ir grybų pažinimas yra ypatingas reiškinys, nebūdingas Vakarų Europos kultūrai.

Dažnai žmonės net nesusimąsto, kaip tampriai jie susiję su savo tradicine kultūra, gyvena joje ir jautriai žvelgia į supančią aplinką.

Akmenimis virtę žmonės

- Jei tų laikų žmogus apie kokį nors išskirtinį akmenį žino legendą, kad čia koks nors žmogus juo paverstas, to akmens, matyt, jokiu būdu nejudins iš vietos, neparsitemps į sodybą, kaip dabar mėgstama?

- Akmeniui, medžiui ar kryžiui labai svarbu turėti savo vietą. Yra nemažai sakmių, padavimų, taip pat ir krikščioniškų legendų, pasakojančių, kodėl objekto negalima judinti, atitraukti iš jo vietos. Pavyzdžiui, legendos apie šventus, medžiuose rastus paveikslus. Tokių jokiu būdu negalima iš ten pernešti į kokią nors bažnyčią ar šventesnę aplinką. Galima tik toje vietoje pastatyti koplytėlę. Perneštas paveikslas vis tiek grįš į savo vietą. 

Panašiai pasakojama ir apie akmenis, juk vieta yra to paminklo dalis. Objekto (nors jį paminklosaugininkas suvoktų kaip atskirą paminklą) negalima išplėšti iš vietovės. Dabar, kai archeologai registruoja paminklus, į jų aplinką įtraukia ir vietovę. Tai neatskiriama.

Sutartinės - laumių dainos

- Vietovė praplečia legendos informaciją?

- Tautosakininkai rinko pasakojimus apie vietas. Kalbininkai užrašinėjo vietovardžius. Lygiagrečiai darbavosi archeologai, kurie tyrinėjo vietas - piliakalnius, pilkapius, senovės gyvenvietes. Tačiau daugelį metų visa tai buvo tarsi daroma atskirai. Iki šiol bandymų vietovę susieti su tekstu buvo labai mažai. O suartinti tekstus su vietomis (knygoje - jų atvaizdais) yra labai svarbu, tuo labiau kad šiuolaikinėje visuomenėje grįžtama prie vizualaus suvokimo.

Iš savo patirties galiu pasakyti - man tie tekstai kalba viena, kol dar ten nesu buvusi, o kai apsilankau, interpretacija keičiasi. Vizuali informacija nėra vien tik iliustracija. Vieta teikia daug informacijos. Ypač tai svarbu kompleksams, kuriuose susijungia kelios vietovės. Štai Dubingių apylinkėse yra vieta, kur, anot pasakojimų, laumės dainavo sutartinę. Viena laumė stovėjo ant vieno kalno, kita -  už beveik poros kilometrų, trečia - dar toliau. Pasakojimai mums leidžia suvokti, kad tos trys vietos yra susijusios, kad ten gyvenusių ir šį pasakojimą išsaugojusių žmonių atmintyje išliko tam tikri kultūriniai, mitiniai ryšiai tarp tų vietų. Kita vertus, sutartinę giedančių laumių motyvas primena, kad sutartinės laikytos ypatingomis dainomis, - anot profesoriaus Mykolo Biržiškos, sutartinių žodžiai "paeiną nuo laumių ar laumaičių, kurias potam žmonės, jau būdami krikščionys, ne kitaip vadino kaip raganomis". O jeigu kurios mergaitės mėgdavo jas dainuoti, "tokios gaudavo ilgus metus neištekėti, nes bijodavo jaunikaičiai, idant jų pačios nebūtų raganos".

Važiuodami per Lietuvą prie kai kurių paminklų matome lenteles - "piliakalnis", "akmuo", "šventas šaltinis". Tai labai ribota informacija, kuri neleidžia mums suvokti šių vietų taip, kaip jas supranta ir jaučia vietos žmonės. Legendos, pasakotos tėvų ir senelių, leidžia jas jausti kaip į žmogaus kultūrinį pasaulį inkorporuotas vietas.

- Ar sunku buvo surasti su legendomis susijusias vietas?

- Tas vietas lokalizuoti buvo nelengvas darbas. Kai kurios žinomos, bet kai kurios - sunkiai prieinamuose miškuose, pelkėse. Arba dar liūdniau - nebėra žmonių, kurių būtų galima pasiklausti. Teko pasitelkti daug metodų, kad rastume. 

Tarpukariu buvo pildomos žemės vardyno anketos, iš kurių mus pasiekia žinios apie senesnį Lietuvos kraštovaizdį - vietovardžiai, kartais ir pasakojimai apie tas vietas. Kai kurie žmonės vietą nurodė gana tiksliai, jei žinojo. Kartais šie duomenys būna menki, žinoma tik, tarkim, kurio ūkininko žemėje ta vietovė. Kai po to jau yra praėję 70-80 metų, kelrodį rasti nelengva. 

Dar sudėtingiau, kai objektai taškiniai. Sakykim, kalbama apie akmenį, o nurodytas tik miškas, kuriame jis guli. Turint žinių tik kelių kilometrų tikslumu, labai sunku akmenį ar šaltinį rasti.   

Ką Magdė veikė Raseiniuose

- Bet yra ir iki šiol visiems žinomų, lankomų vietovių?

- Taip, kai objektas yra miesteliuose, jį identifikuoti nėra problemų, pavyzdžiui, Raseinių Magdės šaltinis. Pasakojimas apie Magdę įvairiomis formomis gyvuoja padavimuose, priežodžiuose ir grožinės literatūros kūriniuose. Legendą 1840 metais A.L.Jucevičius užrašė knygoje "Przyslowia ludu Litewskiego": "Prancūzė Magdalena, kurios pavardės jau niekas dabar neatsimena, buvo pirmoji modistė Žemaitijoje. Į Raseinius iš Varšuvos ji atvyko valdant Augustui III. Ta nepaprasta būtybė, išsipuošusi pagal naujausią paryžietišką žurnalą, duodanti toną visai provincijai, savo atsiradimu sukėlė triukšmo ir sujudino visas žemaites. Šios iš pradžių nelabai buvo jai palankios, nes visas jaunimas traukė į Raseinius tarsi į atlaidus. Betgi vėliau smalsumas ir tuštybė, silpnybės, bendros visoms Ievos dukterims, pergalėjo tą nepalankumą, ir jos pačios pradėjo lankytis: pirma tik pasižiūrėti to naujo pasaulio stebuklo, o paskui, pamėgusios visa, ką darė ir turėjo Magdalena, pačios ėmė jos pavyzdžiu puoštis. (...) Lengva įsivaizduoti, su kokia nuostaba žiūrėjo liaudis į tą naują metamorfozę. Tik pasirodydavo kas apsirengęs prancūziškai, liaudis rinkosi pulkais, lyg kokių stebuklų pasižiūrėti ir kalbėjo: "Išsiruošė kaip Raseinių Magdalena."

Dabar tas priežodis vartojamas kitokia prasme - laisvo elgesio moteris vadinama "Raseinių Magde".

Tarptautinis reiškinys

- Ar galima išskirti kokius nors būdingesnius pasakojimus pagal atskirus etnografinius regionus?

- Yra tokių motyvų, nors knygoje nesiekėme jų akcentuoti. Dzūkijoje, pavyzdžiui, labai daug užrašyta sakmių apie akmenimis ar vilkolakiais paverstus vestuvininkus. Galbūt taip yra dėl to, kad Rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje ilgiau išsilaikė burtininkavimo tradicijos, čia nemažai pasakojama ir apie žmones, kurie gali kenkti ar gydyti.

Tyrinėdami pastebime, kad yra daug pasakojimų, kurie pasklidę ypač plačiai. Ir ne vien Lietuvoje. Ne vienas tų pasakojimų žinomas Latvijoje, Baltarusijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Folkloras - tarptautinis reiškinys, liudijantis apie mūsų kultūrinius ryšius, bendrą praeitį.

- Ar yra pasakojimų, kurie būdingi tik Lietuvai?

- Iki šiol neteko girdėti, kad kituose kraštuose būtų žaidžiama "Ar matei Kiškio bažnyčią?" (kai vaikas pakeliamas galvą suspaudus už ausų ir parodoma į miško pusę). Juo labiau kad sakralios vietos (akmenys, kalneliai) būtų vadinamos Kiškio bažnyčiomis. Šio lietuviško reiškinio šaknys gali būti labai senos - galbūt vietos susijusios su miškų deivei Medeinai pagerbti skirtomis šventvietėmis.

- Gal kuri nors legenda susijusi su istorine paslaptimi?

- Be jokios abejonės, tokių vietų yra. Sakysim, Lietuvos metraštyje pasakojama apie Kukavaičiu vadinamą legendinį kunigaikštį. Tačiau tuo pačiu vardu vadinamos trys vietovės - Ukmergės rajone, ant Šventosios kranto, Vilniaus rajone, netoli Maišiagalos, ir kairiajame Dauguvos krante žemiau Vitebsko. Pirmąsias dvi vietoves sieja istorinė Kernavės kunigaikštystės erdvė ir legendų turinys. Pasakojama, kad ant Šventosios upės kranto buvo palaidotas Kukavaitis, o Maišiagalos pilies apylinkėse, spėjama, buvo sudegintas didysis kunigaikštis Algirdas. Jo asmenybė leidžia susieti Maišiagalos ir Vitebsko Kukavaičių vietoves, o juk 1318 metais Algirdas vedė Vitebsko kunigaikščio Jaroslavo dukrą Mariją ir tapo šios kunigaikštystės valdovu. Nepamirškime, kad prieš prasidedant rašytinei Lietuvos istorijai gyvavo legendinė istorija. Visoje Europoje praeitis, apie kurią neišliko rašytinių faktų, metraščiuose atskleidžiama legendomis.

Be to, Kukavaitis gali būti susijęs su žodžiu kaukas. O kaukai yra ne tik būtybės, kurie anot mitų neša sėkmę, bet taip vadinamos ir mirusiųjų vėlės. Vietovės, vadinamos kaukais, kukovaičiais gali būti mirusiųjų deginimo ar laidojimo ritualų vietos.

Kaip Strazdelis pypkes daužė

- Ką išskirtumėte iš legendinių vietovių, susijusių su žinomais žmonėmis?

- Apie žinomus žmones juos pažinojusieji pasakoja visokių istorijų, o jos ilgainiui tampa folkloru. Vienas tokių pavyzdžių yra netradiciniu gyvenimo būdu garsėjęs kunigas Antanas Strazdas, vadintas tiesiog Strazdeliu. Mišias jis laikydavo be ilgos baltos albos, sakydavęs, kad jo kailiniai užtektinai balti. Sutikęs į bažnyčią einantį žmogų išklausydavo jo išpažinties atsisėdęs ant akmens. Jis turėjo šeimą. Žmonių pasakojimu, kartą vyskupui už tai barantis Strazdelis atkirtęs: "Dvasiškas tėve, juk gi ir Dievas turėjo sūnų, tai ką gi jau mus, žmonelius, už tai bekaltinti!" Pamokslus jis laisvai interpretuodavo, tad atsirado daug beveik anekdotinių pasakojimų. Štai kartą jis paliepęs visiems į bažnyčią susinešti pypkes, kurias žadėjo pašventinti. Kai žmonės atsinešė ir sudėjo į vieną krūvą, Strazdelis visas sudaužė - taip kovojo su rūkymu.

Iki šių dienų Kamajuose pasakojama 200 metų senumo istorija, kaip Strazdelis tiesė kelią iš Kamajų į Duokiškį: po Šv. Jono atlaidų iš anksto perspėjęs žmones, kad atsineštų kastuvus ir kirvius, nes "reiksią Dievui patinkantį darbą dirbti". Po mišių visus išvedė į Kamajų šilą. Eidamas pirmas rodė, kur medžius kirsti ir grindinį kloti. Taip esą buvo nutiestas kelias į Duokiškį. O kadangi aukodamas Mišias kunigas buvo gurkštelėjęs vyno, tai kelias išėjo vingiuotas kaip gyvatė.

Knygoje galima rasti panašių pasakojimų ir apie, tarkim, kunigaikštį Vytautą. Tik keista, kad lietuviai legendų apie jį beveik neišsaugojo, o karaimai ir baltarusiai turi nemažai. Tai tikrų tikriausias folkloras, o ne istoriniai faktai. Vytauto paveikslas folklore visai kitoks nei istorinis. Tai vaizdas, kokį valdovą žmonės nori matyti, koks turėtų jis būti. Pavyzdžiui, karaimai pasakoja apie potvynį: užtvinsta Trakai, visi keliauja pas Vytautą, prašo pagalbos. Vytautas išjoja ant žirgo, o žirgas išgeria vandenį ir potvynis atslūgsta. Ši legenda atskleidžia žmonių požiūrį į Vytautą - kad jis išskirtinis, nepaprastas. Vytautas vaizduojamas ne tik kaip valdovas, bet ir kaip žynys ar burtininkas, kuris visais atvejais gali padėti, į kurį galima kreiptis, prašyti pagalbos.

- Galima sakyti, legenda atsiranda ne tuščioje vietoje?

- Štai Migliniškių nuotakos akmenys. Galima spėti, kad tai buvusi šventvietė. Pasakojama, kad kai jaunieji pro juos grįždavo iš bažnyčios, visa svita tą akmenį turėdavo aplankyti ir ant jo sušokti šokį. Tai senos apeigos liekana. 

Kur laumės gyvena

- Į kurias vietoves traukia sugrįžti?

- Mane daugelis vietovių užburia. Ir ne į vieną jų norėtųsi grįžti. Didelį įspūdį padarė Nolėnų šventvietė - upelis miške, ant kurio kranto yra milžiniškas akmuo, vadinamas Laumės stalu. Laumių stalai žymi vietas, kuriose kadaise būdavo atliekamos apeigos, dedamas aukojamas maistas. Ši vietovė įdomi labai įdomi - užtenka nuo vieškelio pasukti į mišką ir bene už 50 metrų pamatai nepaprastai gražų upelį, o ant jo kranto gulintį plokščią akmenį. Atrodo, tarsi kerti ribą tarp dabarties ir praeities, tarp modernumo ir archajiško sakralumo, kuriame tebegyvena mitinės būtybės.

Laumes mes dabar dažniausiai suprantame pagal folklorinį standartą - kad tai didelės, negražios moterys storomis lūpomis. Jos gali pakenkti, atėjusios į namus paprašyti darbo, o paskui suverpti ne siūlus, o žarnas, ir taip nukankinti žmones. Susiformavo stereotipas, kad laumė yra viena būtybė. Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad laumėmis (arba deivėmis) vadinama ištisa būtybių grupė. Tai tiesiog kitokios negu žmonės dieviškos būtybės. Ir kitų kraštų foklore yra atitikmenų - elfų ar fėjų. Tai tam tikras pasaulis būtybių, kurios, pasak legendų ar mitologinių tradicijų, gyvena plačioje teritorijoje. Tame tarsi nepaliestame gamtos kampelyje, kur stovi Laumių stalas, tebetarpsta mitinis pasaulis.

Neišnykstančios vietos 

- Sakoma, kad ir moksliškai galima įrodyti per šimtmečius tam tikrose vietose tarsi įsigėrusias emocijas?

- Negalėčiau tiesmukai atsakyti, ar tai susiję su emocijomis, bet akivaizdu, kad žmonės visada jautė kultūrines vietas. Netgi neturėdami žinių, kam ta vieta praeityje buvo naudojama, žmonės apie jas pasakojo. Pavyzdžiui, kuo žmogui, ne istorikui, ne tyrinėtojui, o paprasčiausiai dirbančiam žemę, svarbus šalia esantis piliakalnis, kuriame gyventa prieš, tarkim, tūkstantį metų? Nors piliakalnio pavidalas jam nieko tikro negali pasakyti (dažnai piliakalnių pylimai laikomi kuo nors kitu, pavyzdžiui, žemėmis apnešta bažnyčia), bet kažkodėl buvo svarbu legendas perduoti iš kartos kartai. Tarsi žmogus atpažintų, jaustų kultūrinę vietą ir jį trauktų apie tai kalbėti.

Tekstų pasakojimas leidžia mums nusikelti į praeitį. Žinojimas, kad toje vietoje gyventa, kariauta ar švęsta, padeda žmogui rasti ryšį su praeitimi, tradicija. Tokių vietų lankymas jas savotiškai atrakina, atveria mums, padeda suvokti jas. Suprantama, jei žmogus to nori. O kiek čia "įsigėrusių emocijų", "energetikos" - nežinau. Nebūtinas apibrėžimas. Svarbi asmeninė patirtis. Energija yra viskas - ir mūsų mintys, žvilgsniai ir mūsų jausmai.

Tos legendinės vietos - neišsemiami tautos lobiai. Kaip žmogus kuria prasmę? Jis turi turėti atramą, suvokti, kurioje vietoje mes esame. Juk norisi, kad kokios nors šaknies mes laikytumėmės. Tai leidžia identifikuotis su tauta, su žmonėmis, kurie čia gyveno ir gyvena, leidžia jaustis šios bendruomenės nariais.

Mitų pasaulis gyvena mūsų aplinkoje ir įvairiai pasireiškia.

Ir dažnai tokiomis formomis, kurių mes net nesuprantame. Mitologinis mąstymas daro gyvenimą įvairesnį, verčia kelti klausimus: kas mes esame ir iš kur atsiradome? Kodėl sapnuose piliakalnis prašo jo nearti, o akmeniu paversta mergina maldauja ją išvaduoti? Kodėl sapnuojame mirusiuosius, kurie tampa tarsi tarpinėmis būtybėmis tarp žmogaus ir dievybių, perduoda tam tikrus ženklus į šį pasaulį.

- Tad gal ir pasakojimus, sakmes, legendas galime laikyti savotiškais tarpininkais tarp fizinio ir dvasinio pasaulio? Gal jos ir gyvuoja tam, kad nebūtų prarastas ryšys su tuo pasauliu?

- Man atrodo, ši mintis labai įžvalgi. Legendos padeda palaikyti ryšį su aplinka, su kadaise čia gyvenusiais žmonėmis, suvokti kultūrinę tradiciją, suprasti save. Mes pasaulį juk suvokiame per kultūrinį tinklelį. Kuo daugiau kultūrų pažįsti, tuo aiškiau matai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"