TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Lietuviai, gyvenę angliakasių miestelyje

sonofthesouth.com / nuotrauka

Prieš daugelį metų lietuviai šią vietą laikė savo sostine, vadindami ją Vilniumi. Tai - Šenandoa miestelis, įsikūręs Pensilvanijos valstijoje. 

Dar prieš miestelio atsiradimą, šis žemės lopinėlis dvidešimt metų priklausė fermeriui Piteriui Keiliui, kuris čia atsikraustė 1830 m. Po dvidešimties metų jis pardavė savo fermą. Ją įsigijo viena Filadelfijos kompanija, kuri ketino ten atidaryti anglies kasyklas. Tai įvyko Civilinio karo Amerikoje metu.

Anglies kasyklų atidarymas šiame miestelyje nulėmė sparčią gyventojų plėtrą bei pastatų statybą. Vadovai iš Pensilvanijos anglies ir geležinkelių kompanijos, ieškodami pigios darbo jėgos, ėmėsi siųsti agentus į Europos kraštus. Kadangi tuo metu nei telefonų, nei interneto nebuvo, ši informacijos sklaida buvo vienintelis būdas pritraukti darbo ištroškusias mases.

Pasklido žinia, kad Amerikos gatvės yra išklotos auksu. Pirmiausia čia atvyko airiai, anglai ir vokiečiai. Tik po to - žmonės iš rytinių ir pietinių Europos kraštų. Minima, kad 1920 metais miestelyje gyveno apie 30,000 žmonių. Jų skaičius ėmė mažėti, kuomet anglis nebeteko savo reikšmės. Tai atsitiko po Antrojo pasaulinio karo. Emigrantams teko dairytis kita kryptimi.

Lietuviai į Šenandoa atvyko 1869 metais. Dalis iš jų atvažiavo iš šalia esančio Danvilio miestelio.

Pasklidusios kalbos apie galimybę gerai uždirbti, lietuviams žadino smalsumo jausmą ir ragino skubėti Bremeno bei Hamburgo uostų link. Tai sukūrė darbo jėgos trūkumą ir vertė carinę Rusijos vyriausybę uždrausti teisėtą emigraciją. Taip pat lietuviai gelbėjosi nuo jų kraštą užklupusio bado. Norint patekti į vieną iš Vokietijos uostų, lietuviams reikėjo įveikti Rusijos armijos užkardas, tai yra, nepatekti jiems į akiratį. Nenorėdami išlaidauti, emigrantai iš Lietuvos plaukė ketvirta klase, įsikūrę dvokiančiose patalpose ir miegodami į lentynas panašiose lovose.

Tuomet lietuvių emigrantai į ,,aukso kasyklas‘‘ plaukė pasikliaudami Dievo valia. Amerikoje dar nebuvo įvestos nedarbingumo kompensacijos, pašalpos, maisto talonai, nesuteikiama medicininė pagalba. Išgyventi reiškė - sunkiai dirbti.

Sveikatai kenksmingose anglių kasyklose darbas truko dešimt valandų ir šešias dienas per savaitę. Guodė tik tai, praleisti dešimt valandų po žeme yra geriau nei atlikti dvidešimt penkerių metų prievolę rusų armijoje.

Atplaukėliai iš Lietuvos išsilaipindavo Niujorke. Tikrasis žmonių, kirtusių Amerikos sieną skaičius, nėra žinomas. Kaip teigiama, dalis iš jų turėjo pasus, kuriuose buvo įrašyta rusiška ar lenkiška pavardė. Dažniausiai emigracijos tarnybos darbuotojai lietuvius atpažindavo iš dėvimų batų. Jie dažniausiai būdavo mediniai arba odiniai. Lietuviai vilkėjo gražius rūbus - rankose laikė lagaminą, kuriame būdavo sudėtos visos jų vertybės.

Kiekvienas emigrantas privalėjo turėti kelis dolerius tam, kad oficialiai įrodytų Amerikos emigracinei tarnybai, kad jis yra pajėgus save išlaikyti.

Užplūdus atvykėlių srautui, vietiniai miestelio laikraščiai rašė, kad angliakasių kaimeliai pasipildė keistomis kalbomis kalbančiais žmonėmis. Dėl prastos anglų kalbos iš šių žmonių buvo šaipomasi, o jų vaikai buvo erzinami arba ignoruojami. Žinoma, tas nelietė iš Europos atvykusių angliakalbių. Tačiau jie nesugyveno tarpusavyje, taip, kaip lietuviai nesutarė su lenkais. Airiai ėjo prieš valus ir anglus. Angliakalbiai spaudė ir slavus, lenkus, slovakus, serbus, lietuvius.

Dauguma lietuvių, kurie nesukūrė šeimos, ekonominiais sumetimais buvo priversti gyventi mažuose medžioklei skirtose trobelėse. Kitos buvo suręstos šachtų papėdėje. Kartais tuzinas vyrų nuomavo apleistos parduotuvės pastatą. Už kelis dolerius per mėnesį jiems buvo leidžiama miegoti ant sumestų palei sieną čiužinių. Savininko žmona jiems plaudavo rūbus, atlikdavo namų ruošos darbus, kiekvieną dieną gamindavo ir patiekdavo nuomininkams elementarų maistą, kaip duoną, mėsą, kavą.

Lietuviai nebuvo linkę gyventi pavieniui. Tą byloja 1900 metų gyventojų surašymas. 70% lietuvių gyveno su nuomininkais. Siekdami sudurti galus, lietuviai rinko mėlynes, augino kopūstus, bulves, laikė galvijus.

Buvo labai sunku sutaupyti pinigų tam, kad galėtum nusipirkti krosnį, tad ruginė duona buvo kepama lauke pastatytoje bendroje orkaitėje. Angliakasiai siekė su minimaliomis santaupomis ne tik sudurti galą su galu, bet ir leisti savo vaikus į mokslus. Jie troško, kad jų vaikams ateityje nereiktų ieškoti darbo po žeme.

Anuomet angliakasio darbas buvo viena iš pavojingiausių profesijų. Mirtis tarp šachtininkų buvo viena iš dažniausių. Didžiausia nelaimė – sprogimas šachtoje, kurį sukeldavo siauruose plyšiuose susikaupusios metano dujos. Angliakasių miestelis skendėjo tyliame gedule.

Pirmųjų lietuvių, apsigyvenusių Šenandoa pavardės: Peteris Kazakevicius, Johnas Rackus, Johnas Slavickas, Matthew Matulevicius, Matthew Karalius, Stanley Miliauskas ir kt.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"