TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Lietuvos įdomybės (1)

2008 01 29 0:00
Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

Ne, šitie parašaliojimai nė iš tolo nepretenduoja į M.Pretorijaus "Prūsijos įdomybes", į jų istorinę, etnografinę ar kokią kitokią vertę. Žinoma, gerb. autorius, kaip ir kiekvienas gerb. autorius, norėtų, jog turėtų, bet, geriau pasvarsčius, - neduok Dieve, jeigu taip būtų!..

Žakai Lietuvoje.

Kol Lietuvos mokytojai streikuoja, bruzda, nerimsta, reikalauja, o premjeras tik bejėgiškai plėsčioja rankomis, viena mūsų ministerija ryžosi pati perimti padėties kontrolę į savo rankas ir padaryti visam tam galą.

Premjero negalima kaltinti, jis ir taip padarė viską, ką galėjo, - metė 3,7 procento padidintus atlyginimus į jų godžiai pražiotas gerkles, bet šiems vis negana ir negana. Grynai iš geros, tyros ir doros širdies metė, nes juk mokytojai neturi jokių valdžios gąsdinimo priemonių. Kuo jie pagąsdins? Kad prigamins Lietuvai dar daugiau pusgalvių? Ne, garbieji pedagogai, pusgalviais mūsų valdžios nepagąsdinsi.

Kodėl jie negali imti pavyzdžio iš kitų profesijų atstovų, tarkim, iš ugniagesių? Ar pastarieji gauna didesnius atlyginimus? Gal jie socialiai saugesni? Anaiptol! Bet juk nestreikuoja, kenčia dantis sukandę. O galėtų! Pasakytų, kad užsidegus kokiam namui Turniškėse nevažiuos ir negesins, tegu suspraga visas iki pat pamatų. Nes jie neturi vandens, iš Neries nepaimsi, ten status skardis. Arba kad nulūžo paskutinio siurblio detalė. Jeigu ir nenulūžo, paskui patys paims ir nulauš, ir jokie prokurorai neįrodys, kad ne pati nulūžo. Sena surūdijusi bebuvo - ėmė ir nulūžo, o kitos nėr.

Bet juk nedaro jie šitaip, nedaro! Todėl kad sąmoningi, kad iš visos širdies myli savo valdžią ir Vyriausybę. Atvykę į gaisro vietą, svyruodami iš silpnumo, stovi, įsikibę į žarnos galą, bet gesina!.. Ir užgesina, jei nepavėluoja, ir girtuoklį iš kaimo kūdros ištraukia, ir pensininkės morčinį katiną iškelia iš apkarpyto šaligatvio liepos stuobrio. Visiems reikėtų imti iš jų pavyzdį, bet kas tau ims!

Taigi, norėdama kaip nors sutramdyti pernelyg įsisiautėjusius mokytojus, viena taiki ministerija pati Pabradės miškuose ėmėsi kurti savo jėgos struktūras. Slaptai, žinoma. Ir nežinojo nieko nei VSD, nei žvalgyba su kontržvalgyba, vienas tiktai Ekskomisarų biuras kaip visada buvo puikiai informuotas, bet ir tas kaip visada atkakliai tylėjo.

Bet ar galima Lietuvoj išlaikyti paslaptį ilgiau nei tris dienas? Pradėjo skverbtis į visuomenės ausis iš pradžių šykšti, o paskui vis gausesnė ir gausesnė informacija, kad viena užsienio valstybė už dyką atsiuntė savo instruktorius iš "Omono" būrių, visame pasaulyje pagarsėjusių savo žiaurumu ir brutaliais veiksmais, nors iki šiol taip ir liko neaišku, kokia nedraugiška užsienio valstybė ryžosi žengti tokį žingsnį. Esant šiltai žiemai, žaliūkų mokymai Pabradės miškuose vyksta paspartintu tempu.

Jau esą nupiešti ir būsimų uniformų eskizai, o dvi moterys savo akimis matė, kaip vadybininkas vienos šešėlinės siuvyklos, mokančios atlyginimus vokeliuose ir visai nežadančios liautis tą darius, - kaip tas vadybininkas Gariūnų turguje pirkosi pilną krepšį siūlų. Paskui, kai kitas vadybininkas ėmęs uniformų eskizus iš seifo, o sekretorė (mokytojos dukra!) spėjusi užmesti į juos akį. Gražios uniformos, nieko nepasakysi, tiktai kiek panašios į "Aro". Juodos kaukės su plyšiais akims, ant krūtinės - raudona "Ž" raidė, kurios fone - balta kaukolė su sukryžiuotais kaulais. Ir vadinsis jie žakais, o funkcijos jų bus panašios į caro kazokų. Visureigiais apvažiuos pačias atokiausias Lietuvos mokyklas, suras ir po grindimis net sumaniausiai pasislėpusius streikininkus, nes juk bus specialiai to išmokyti. Varys kolonomis į artimiausią stotį, grūs į gyvulinius vagonus ir trems priverčiamųjų darbų į Ispaniją.

... Mokytojai, brangieji mūsų mokytojai! Ir ko gi jūs pasiekėt? Argi ne geriau savo tėvynėj sausą duonos plutą krimsti negu ten, tolimoj Ispanijoj, po deginančia saule, lankstytis tarp pomidorų eilių pusplikiams ir ašarotomis akimis žvelgti šiaurės pusėn?..

Reformų reforma

Nė su viena savo reforma Lietuva nėra turėjusi tiek vargo, kiek su šita - sveikatos apsaugos. Visos kitos praėjo kaip sviestu pateptos: ir "prichvatizacijos", ir žemės grobstymo, ir bankų, ir nelegalių statybų, ir... ir... Todėl, kad jas vykdė tikri valstybininkai - vyrai, moterys, fiziškai ir psichiškai sveiki, turintys gerą imuninę sistemą, apsiginklavę nekaltumo prezumpcijomis ar net deputatų neliečiamybe. O šitoji dar embriono stadijos jau buvo pasmerkta nepavykti, todėl kad tarp jos vykdytojų nėra nė vieno sveiko žmogaus. Kas gi tie pagrindiniai jos vykdytojai? Ogi patys medikai! Iš pašalio atėjęs jos neįvykdysi, nes apie tuos reikalus visiškai nenusimanai. O kaip jie įvykdys, jeigu visi yra fiziškai neįgalūs? Tas neįgalumas jau jų genuose užkoduotas, nes nė viena Lietuvos gydytojų šeima ar bent jau motina gydytoja nepagimdo sveiko vaiko, tinkamo kariuomenei. Visi jų vaikai atleisti dėl sveikatos. Vienintelė išimtis - Olekas, bet ir tas tetinka tik į ministrus, o ne rikiuotės tarnybai. Jeigu ir yra koks vienas sveikas - jį vertėtų rodyti per LTV kas vakarą visą savaitę, tuojau pat po "Panoramos" arba vietoj "Eurovizijos" ir "Šokių dešimtuko". Štai! Štai! Vienintelis sveikas gydytojų vaikas!.. Turėtume kuo didžiuotis. Patys su ašaromis akyse žiūrėtume ir kitiems leistume žvilgtelėti.

Bet kam aš viską tirštinu ir juodinu? Juk yra ženklių (žymių) pagerėjimų. Pirmiausia - diagnostikoje. Kiek visokių tyrimų reikėdavo, kiek visko! Ir vis tiek dar nebūdavo aišku, kas ligoniui yra. Ateidavai, pasakydavai labą dieną, o toliau maždaug taip:

- Prašom sėstis. Kuo skundžiatės?

Ligonis:

- Tuo, tuo, tuo ir dar anuo.

Gydytojas:

- Uhm... Uhm... Iškiškit liežuvį...

Pirmų pirmiausia - "iškiškit liežuvį"! Ir sėdėdavai iškišęs. O dabar? Dabar iš pradžių viskas taip pat, tik pabaiga kitokia. Vietoj "iškiškit liežuvį" dabar - "iškiškit piniginę". Ir gydytojui staiga viskas pasidaro aišku. Apsirikimų nebebūna.

O ligonių? Ligonių ir be jokių reformų turėtų mažėti. Suprantama, pavykus sveikatos reformai, tik tolimiausiuose miškų kaimuose berastum vieną kitą dar tebedejuojantį. Bet ir šiaip jų mažėja dažniausiai dėl pačių ligonių kaltės, o ne dėl to, kad lėtai vyksta reforma. Vieni miršta dėl to, jog jau nebeturi sveikatos gydytis, o kiti (jie visi gydytojams žinomi), kad tyčia neperka pačių geriausių ir pačių brangiausių išrašytų vaistų.

Ir kas gi turėtų tais ligoniais rūpintis? Nėra Ligonių ministerijos, yra tik Sveikatos apsaugos ministerija. Jos reikalas - saugoti sveikuosius, kad nesusirgtų, o ne ligonius, kad nenumirtų. Tam yra laidojimo firmos. Ligoniui svarbu tik laiku susirgti, o visa kita bus už jį padaryta. Ir nebrangiai. Ir kiaurą parą. Ir dar žiaurios konkurencijos sąlygomis.

O ir pats žodis "gydymas" seniai jau paseno. Dabar niekas nieko nebegydo, o tik teikia medicinines paslaugas. Už paslaugas visur reikia mokėti, tą net paprastutės žino. Parduotuvės, turizmo agentūros, pirtys, paštas, grožio salonai... Kokią paslaugą pasakysi - tokią tau gydytojas ir suteiks. O jeigu pats nežinai, kokios reikia, - čia jau ne gydytojo problema. Reikėjo pačiam eiti į gydytojus, dabar nesuktum galvos, kur pasilaidoti.

O jeigu reforma pavyktų - kokia būtų laimė! Džiaugtųsi neatsidžiaugtų net paskutinis vargdienis, tegaunantis pačią mažiausią pensiją. Pavyko! Pagaliau pavyko!..

Įeini (jeigu dar paeini) į polikliniką - visur tviska blizga, eilių nėra, ant durų - paauksuoti kabinetų numeriai, ką tu!.. Ką tu!..

Pradarai duris - tuoj iš dešinės kasos aparatas, prie kurio sėdi jaunutė blondinė, apsirengusi tik siaurikėmis ir mini chalatėliu (jeigu gydytojas vyras) arba jaunutis sesutis, jei gydytoja moteris, irgi tik su siaurikėmis, ant nuogos krūtinės prisiklijavęs kuokštą dirbtinių plaukų, - mat moterys dažniausiai renkasi gydytojas moteris, o vyrai - vyrus.

- Ponas ligoni!.. Kokių paslaugų norėsit?

- O kokių galima?

- Visas šiuolaikinei medicinai žinomas.

- Jėzau, ir tokių?!

- Taip... - kukliai nuleidžia akis sesutė (-tis).

- Tai kad sveikatos nebeturiu...

- Tiems, kurie visai be sveikatos, mes, suprantama, jokių paslaugų nebeteikiam. Reikėjo ateiti anksčiau, kol dar galėjot jų paimti. Bet receptą išrašyti galim. Nuo ko norėsit?

- Ne-nežinau.

- Išrašysim plataus veikimo diapazono... Dvidešimt penki litai.

- Už ką?

- Už išrašymą.

- O už pačius vaistus?

- Du šimtai penkiasdešimt.

Ligonis kaip nutvilkytas išpuola į koridorių. Arba čia pat krinta nuo širdies smūgio. Vienu ligoniu bus mažiau.

Ir taip kasdien - po tris, po penkis, po dešimt... Būsim sveikiausia tauta Europoj. Ačiū ministrui, visiems paministriams, pusministriams ir ilgiausių metų Gydytojų sąjungos pirmininkui Labanauskui.

Vidurnakčio laidotuvės

Jau seniai sklandė gandai, kad senajame Universitete naktimis vaidenasi. Tegu man vaidenasi, baisus čia daiktas. Gal ten kokia Lelevelio, Mickevičiaus ar Daukanto vėlelė, gūdžiai pasistūgaudama, klydinėja tamsoje po jo kiemus ir kiemelius, o kol nieko nesiruošia privatizuoti - niekam pavojaus ir nekelia. O toks pavojus dabar Lietuvoje tyko visų, visur, visada ir visko. Nuo jo nei Gedimino pilis, nei Onos bažnyčia nėra apdraustos. Dabartinės Lietuvos šmėklos, pasivertusios žmonomis ar uošvėmis, gali valdyti didelį turtą, žemę ar net firmas, o viena, apsimetusi Uspaskichu, kurį laiką telepatiškai valdė visą partiją. Tiesa, taip valdomas turtas, kaip ir kai kurios partijos, vadinamas neaiškios kilmės, bet kiek daug daiktų ir dalykų Lietuvoje turėtume taip vadinti! Net visiems įprastą elektrą, kurią kasdien pleškiname, ne taip jau tolimoje ateityje vadinsime neaiškios kilmės.

Šiomis dienomis pas mane užėjo laiptinės kaimynė, LTSR nusipelniusi mokytoja lituanistė, o dabar davatka. Ji, savaime suprantama, irgi girdėjusi apie tuos paslaptingus nakties reiškinius Universitete. Priešingai negu aš, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad tai šėtono darbas, ir visa drebėjo nuo ryžto kovoti, degti, nenurimti. Prie to ryžto, žinoma, daug prisidėjo ir nenugalimas smalsumas. Jo vedama ji dar iš vakaro pasislėpė pačiame observatorijos bokšto viršuje, iš kur vėliau viską ir observavo. Prie jos žygio sėkmės daug prisidėjo ir tai, kad tą naktį mėnulis vis išlįsdavo ir išlįsdavo iš už debesų, viską apšviesdamas apačioje savo sidabrine mistiška šviesa.

Vidurnaktį Sarbievijaus kieme pasirodė paslaptingos eitynės. Pačiame priekyje - juodas katafalkas, pritaisytas ant ratukų, ant to katafalko užkeltas juodas atviras karstas, prikrautas didžiojo Oksfordo žodyno tomų... Ir visa tai kaimynei nematytas vyriškis palengva stūmė pirma savęs.

- O kaip jis atrodė, kaimyne?

- Stambus, gerai įmitęs, blizgančiais žandais. Iš užpakalio mačiau labai ilgus plaukus kaip rusų popo, bet barzdą buvo nusiskutęs švariai kaip mūsų klebonas. Galvą guldau, kad tai tarnas, tik nežinau, kokio kulto.

- Ne! Jis tikrai negali būti jis! Tas jis, kurį pažįstu, yra žymiausias lietuvių kalbininkas iš visų dar tebesančių gyvųjų! Garbingai išrinktas iš trijų kandidatų. Iš savęs paties, vieno labai garbanoto profesoriaus ir savo žmonos tarpo.

- O tas labai garbanotas kaip tik ir ėjo už jo, apsivilkęs balta kamža ir su krapyla.

- Kas dar ten ėjo toj procesijoj?

- Kažkokia moteris graudžiai giedodama. Vienoj rankoj laikė plevenančią žvakę, kitoj - Mažvydo katekizmą.

- Ir kaip ji atrodė?

- Kaip Paksienė. Tiktai be Swarovskio kristalų ir dar nešokusi tame dešimtuke. Svarbiausioji jų giedotoja.

- Ir visa procesija?

- Mačiau dar vieną vyriškį, bet jis pačioj procesijoj nedalyvavo. Man pasirodė, kad jis - kalbininkų jėgos struktūrų atstovas. Koks generalinis komisaras, inspektorius ar direktorius. Laikė Sarbievijaus kiemo vartus, užkišęs iš vidaus medžio šaka, nusilaužta, matyt, čia pat šalia prezidentūros. Ir dar supratau, kad čia ne tikros laidotuvės, o tiktai repeticija.

- Jeigu karste guli Oksfordo žodynas...

- Taip, taip! Vienas kalbos pranašas jau anksčiau yra paskelbęs, jog anglų kalba begyvena paskutines dienas. Ryt poryt anglas nebesusikalbės su amerikonu, o tas - su australu. Atseit į anglų kalbą kas valandą plūsta galybė svetimžodžių, nuo kurių ji ir uždus.

- Ir amžiną jai atilsį, o tai nebežinojom nė kaip gintis nuo tos invazijos... Pala, o į mūsų kalbą argi neplūsta? Ne tiktai kas valandą, bet gal net kas keturiasdešimt penkios minutės!..

- Jis sakė, kad čia - visai kas kita! Gali sau plūsti kiek nori, kada nori, kas nori, o mūsų kalbai nuo to tik geriau. Tokiu būdu ji jaunės, eis gražyn, turtingyn, o tai šitiek tūkstančių metų stovi vietoj apkerpėjusi! Gėda prieš žmones!..

- O koks jų reikalas laidoti anglų kalbą? Anglai, kai jiems reikės, patys palaidos.

- Kad kitaip neišeina. Kitais metais Vilnius bus Europos kultūros sostinė, turbūt girdėjot? Ot, tada visos Europos akivaizdoj pirmieji ją ir palaidosim. Dar šiltą. Tuo parodysim, kad visa širdimi pritariam globalizacijos procesui. Žinot, kai šitą supratau, iškart apsiraminau ir dėl tų naktinių laidotuvių.

- Bet... Bet iš mūsų kalbos liks palaida bala! Nei leksikos, nei sintaksės, nei skyrybos, rašybos... Ir taip kalbat jūs, buvusi lietuvių kalbos mokytoja?!

- Einu su jaunaisiais į koją, kiek dar paspėju. Esam laisvi gyvenime - turim būti laisvi ir kalboje!..

Kai likau vienas, prieš akis ėmė plaukti klaikūs vaizdai.

Nebeliko kalbos - nebeliks ir mokytojų... Moksleiviai nebeina į pamokas, studentai - į paskaitas... Vadovėlius ir sąsiuvinius neša glėbiais ir meta į konteinerius... Ramiame bažnytkaimyje, tuščioj klasėj, šeštokai užspeitė į kampą lituanistę. Stumdo, žnaibo, tampo už plaukų, šnypščiasi ant grindų ir čia pat valosi pirštus į jos pigų megztuką, o pats mažiausias bando kilstelėti sijoną... Į vargšės klyksmą atbėga netoliese dirbęs vyras su kuolu rankose... Nerimi kaip ižas plaukia Žodyno kortelės, ekspedicijose užrašytų dainų tekstai... Antakalnyje, Kalbos institute, - svieto pabaiga! Mokslininkės laksto, verkia, šaukia, laužo rankas, plėšo sau ant krūtinių sukneles ir švarkelius, o viena - palaidais plaukais ir beveik išprotėjusi kaip Juozapota - kviečia visas bėgti į Sapieginės miškus ir kolektyviai pasikarti... Ne visos pritaria, nes juk ne Pilėnų laikai... Kažkur netoli Biržų ar Pandėlio dvyliktokai tempia savo auklėtoją į kiemą, riša prie medžio ir jau krauna aplinkui malkas... Protu suvokiu, kad tarp lituanisčių raganų pasitaiko daugiausia, bet širdis klykia: gal šitoji kaip tik ne ragana, gal anoji labiau raganesnė?! Bet kas ten išgirs mano tolimą šauksmą?..

Viešpatie šventas, apsaugok mane nuo netikrų pranašų! Šį vieną vienintelį kartą, - aš iš Tavęs nieko niekada daugiau nebeprašysiu!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"