TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Lietuvos įdomybės (5)

2008 03 26 0:00
Kazimiero Kęstučio Šiaulyčio iliustracija

Ne, šitie parašaliojimai nė iš tolo nepretenduoja į M.Pretorijaus "Prūsijos įdomybes", į jų istorinę, etnografinę ar kokia kitokią vertę. Žinoma, gerb. autorius, kaip ir kiekvienas gerb. autorius, norėtų, jog turėtų, bet, geriau pasvarsčius, - neduok Dieve, jeigu taip būtų...

Kova su korupcija.

Nusivylimas mūsų politikais ir jų nenoru nors kiek rimčiau kovoti su korupcija buvo toks didelis, kad net dabartiniai dvidešimtmečiai jau nebesitikėjo gyvi sulaukti tos dienos, kai šitoj srity bus imtasi rimtesnių ir konkretesnių darbų. Tiesa, kiek anksčiau buvo pasigirdę keli nedrąsūs inteligentiški cieptelėjimai dėl referendumo keisti pirmuosius Konstitucijos straipsnius, t. y. pažvelgti tiesai į akis ir viešai paskelbti, jog Lietuva - parlamentinė korupcinė valstybė, tačiau giliai demokratinė, nes visi korupcionieriai kas keleri metai turi būti perrenkami iš naujo. Tiesioginiuose, demokratiškuose ir laisvuose rinkimuose. Savaime suprantama, kad tokių cieptelėjimų nei kas išgirdo, nei kas ėmė į galvą.

Tačiau giliai giliai, beveik pasąmonės lygmenyje, tauta puoselėjo viltį, jog pagaliau atsiras didžiavyris, įstengęs perlaužti korupcijai stuburą ir išgelbėti jos sugraužtą valstybę nuo pražūties. Bus įrašytas amžiams į visus istorijos vadovėlius kartu su didžiaisiais mūsų kunigaikščiais Gediminu ir Vytautu. Ne! Dar didesnis! Maždaug kaip Vytautas, užsiropštęs Gediminui ant pečių ir aukštai iškėlęs savo galingas rankas į saulę! Jokiais būdais ne žemesnis! (Nors dėl tikrojo didumo vėliau bus galima per kelias kartas diskutuoti ir diskutuoti)...

Kai radijas pranešė, kad ruošiamas įstatymas, pagal kurį policijos patruliai negalės turėti kišenėje daugiau kaip šimtą dvidešimt (gal šimtą trisdešimt) litų, per visą Lietuvą nuvilnijo palengvėjimo atodūsis:

- Pagaliau!.. Pagaliau dvidešimt pirmą kartą valdžia ryžtingai ir galutinai apsisprendė pažaboti korupciją!

Džiaugtis verta dėl kelių priežasčių.

Pirmoji: niekas negalės imti daugiau negu įstatyme numatyta, Daugiau paėmęs turės draugiškai pasidalyti su tais, kurie šiandien tiek nesurinko. Antroji: nereikės didinti jiems atlyginimų. Vos tik koks policininkas prasižios apie tai, tuoj bus griežtai pastatytas į vietą: "Išversk kišenes!..." Trečioji: pradėti viską nuo mažo, - nuo tų, kurie mažiausiai gauna ir kuriems mažiausiai duoda. Eiliniam kelių patruliui du šimtai litų per dieną - tai jau šventė, kuri ne visada su juo. Ketvirtoji: nuoseklumas. Šiemet, tarkim, šimtas dvidešimt litų kišenėj - dar ne kyšis. Kitais metais - šešiasdešimt. Dar kitais - trisdešimt, kol atpras. O tada jau ir paprašymą užsirūkyti bus galima traktuoti kaip prievartavimą duoti kyšį.

Ir viskas!... Paprasta kaip baubimas!..

Paskui bus pereita prie laiškininkių, bibliotekininkių, socialinės slaugos darbuotojų ir t. t.

Žinoma, įstatymo projekte visko nenumatysi, gyvenimo praktika visuomet įneša savų korektyvų. Be to, pirmaisiais metais bus išrasta visokiausių gudrybių: jie apskritai nebesinešios pinigų kišenėj, o tik už kepurės lankelio... Praardys patrulinės mašinos apmušalus ir įkiš į plyšį už jų... Arba susuks šimtinę į tūtelę ir įkiš į pistoleto vamzdį... Pasiusk nerasi! Tačiau nereikia manyti, kad tie, kurie rengia tokį įstatymo projektą, yra paskutiniai kvailiai. Paskutiniai jie tikrai nėra.

Policininkams bus uždrausta nešioti kepures. Visi privalės ryšėti kukliomis gėlėtomis skarelėmis, kad tikrinimo metu būtų galima jas lengvai išpurtyti pavėjui. Patrulinėse mašinose nebeliks minkštų sėdynių su apmušalais, jų vietoj - tik paprastos neobliuotų lentų kaimiškos taburetės, ant kurių sėdėdami jie ir vairuos. Bus kruopščiai apžiūrimi pistoletų dėklai, o tikrinimo pabaigoj būtinai reikės iššauti iš tų pistoletų, kad šimtinės, jeigu jų ten prikišta, išlėktų aukštai į orą.

Paprasta, bet genialu.

Ryšių stiprintojai

Sekmadienis. Trečia valanda popiet. Išilgai gatvės pučia gūsingas vėjas, lipdo akis šlapdriba. Kartkarčiais, mojuodamas valytuvais, pravažiuoja koks lengvasis automobilis. Ir viskas.

Ne, ne viskas. Link troleibusų stotelės ateina du vyrai. Eina sunkiai, lėtai, vos bepavilkdami kojas. Drabužiai suglamžyti, purvini, - toks vaizdas, lyg juos gerą valandą būtų gromuliavusi sena karvė. Kiekvienas ant nugaros nešasi kuprinę, o rankoj velka po sunkų apdaužytais kampais lagaminą. Priėję stotelę, pastato tuos lagaminus tiesiai ant šlapio šaligatvio, sėdasi ant jų ir valandėlę pūtuoja. paskui pirmasis sako:

- Nesuprantu, kur mes atsidūrėm?..

- Tuoj susigaudysim. Nepanikuok.

- Ką čia susigaudysim!.. Viskas taip pasikeitę!..

- Matai priešais televizijos bokštą?.. Ar tik nebus Savanorių prospektas?

- Krasnucha?.. Iš ko sprendi?

- Iš bokšto priešais ir iš to, kad už nugaros vien senos chruščiovkos. Aiškiai - Krasnucha! Čia dar nelabai įsiveržęs modernas.

- Tai kokiu troleibusu mums važiuot?

- Reikia sėdėt ir laukt. Eis pro šalį žmogus - pasiklausim.

Kitaip vėl paklysim.

Pasirėmę galvas rankomis, sėdi ant tų savo lagaminų kaip du rūpintojėliai.

- Joo... - atsidūsta pirmasis. - Aš jau devyniasdešimt vieną kartą buvau arba užsienio kelionėse, arba komandiruotėse.

- Tik nemeluok! Viena kelionė trunka vidutiniškai keturias dienas. Devyniasdešimt vienas iš keturių - trys šimtai šešiasdešimt keturi. Tik vieną dieną tebuvai Lietuvoj?

- Dėl tos vienos aš net nevažiavau. Raktą, kaip visada, pamečiau, pasą, kaip visada, pamečiau, Seimo nario pažymėjimą užmiršau viešbuty... Niekas manęs namie nebepažins ir neįleis... Reikia prašyt, kad išrašytų kitą tokį popierių. Gal žinai, kas dabar Seimo pirmininkas?

- Kai išvažiavau - dar buvo Paulauskas.

- O kiek kartų tu buvai komandiruotėj?

- Devyniasdešimt aštuonis.

- Neskiesk miltais! Tiek dienų metuose nėra!

- Matai, aš dabar grįžtu iš Afrikos. Man ten genties vadas vieną dieną paskaitė už dešimt. Kitas - irgi, o trečias - už šukas, veidrodėlį ir Seimo nario pažymėjimą, kuris jam labiausiai patiko, - net dvidešimt. Teoriškai viskas normaliai. Bet rytoj tuoj pat bėgsiu tikrintis, ar neužsikrėčiau tuo sidru. Matai, jų gentis parašė mūsų Seimui raštą, kad labai nori stiprinti tarpparlamentinius ryšius. Vos nuvykau, tuoj susėdom po baobabu, o toliau - pats supranti... Palmių degtinė, džiovinta ožkiena, deputatai - visi su ietimis, o visos deputatės - tik su žolių sijonėliais...

- Kad pas mus taip būtų! - užsisvajojo pirmasis.

- Nepaisyk niekų!.. Vos saulė nusileido deputatai nuvarė mane į tokią plaušų palapinę tų ryšių stiprinti... Su pačia storiausia jų deputate!.. Rytą burtininkas mane žolelių nuovirais vos beatgaivino. Tik vadas pasigailėjo ir užskaitė dieną už dešimt...

- Žiūrėk, senukas ateina!.. - parodė pirštu pirmasis.

- Ir kažkoks troleibusas antai atjuda!.. Tėvuk, ar aš šituo troleibusu nuvažiuosiu iki Seimo?

- Ne, šituo troleibusu iki Seimo jūs tikrai nenuvažiuosit.

- O aš? - gailiai paklausė pirmasis.

- Nuvažiuosit tik iki Gedimino prospekto, o toliau paėjėsit pėsti, - ir dar sykį metė užuojautos kupiną žvilgsnį į pirmąjį.

... Prie Seimo durų jiedu atsivilko prieš temstant.

- Turistų neįleidžiam! - kaip kirviu nukirto apsaugininkas.

Tiedu stovėjo, žemai nudūrę galvas. Tvarka yra tvarka. Čia be pažymėjimų niekam nieko neįrodysi.

- Ponia Vėsaite!.. - staiga šūktelėjo apsaugininkas. - Ar jūs pažįstat šituos du valkatas?

- To man betrūko!.. - prašnypštė tolyn.

Gerai, kad pro šalį ėjo Juršėnas. Liepė abiem nusiimt kepures, pasisukt vienu šonu, paskui kitu, du kartus apėjo aplinkui.

- Sveiki, kolegos!.. - išsišiepė kaip mėnulis ir atkišo ranką.

Amžinoji ugnis

Jau seniai visas Vilnius puikiausiai sutvarkytas: kur tik žiojėjo kokia tuštesnė vietelė - aikštė, vaikų aikštelė, skveras ar šiaip pievelė, - viskas užstatyta daugiaaukščiais, daugiabučiais, prekybos centrais, viskas išasfaltuota, išbetonuota, šaligatvių plytelėm užklota. Vaikščioji sau kaip ponas, po kojom gimtosios žemės nejausdamas, batų padais tik - čiukš! čiukšt!.. Ir tas garsas primena skaičiuojamų šimtinių čežėjimą. Svetimų, žinoma, nes tos kelios savosios niekada taip garsiai nečeža. Kai tų stiklinių, aliuminių daugiaaukščių ir akropolių skaičius pasieks tam tikrą kritinę ribą, t. y. jų bus dvigubai daugiau nei senųjų pastatų, drąsiai galėsime imtis griauti senamiestį, kad negadintų naujojo - blizgančio tviskančio - Vilniaus vaizdo.

Tačiau ir tada liks viena niekaip neišsprendžiama problema: o ką galų gale daryti su ta nelaiminga Lukiškių aikšte?

Kiek būta projektų, kiek siūlymų pasiūlymų, - nė vieno nepasitaikė gero. Labiausiai patiko toks: toj vietoj sukasti nacionalinį darželį, aptverti žiogriais, takelių kraštus išdėlioti kalkėm baltintais akmenėliais, pabarstyti juos gelsvu smėleliu, prisėti rūtų, mėtų, šalavijų, įdurti vieną kitą diemedžio šaką, o vidury pasodinti drūtą ąžuolą, tarptautinį Lietuvos prekių ženklą.

Niekas nebuvo įgyvendinta, nes griuvo ta valdžia, kuriai šis projektas labiausiai patiks. Dar į akis šokosi kariškiai, - o kur jie marširuos paradų metu? Ar tiesiai per tas rūtas, kaip paskutiniai kaimo bernai su kuolais rankose?! Tada viena Seimo narė nedrąsiai kvyktelėjo, kad niekam Lietuvai ir nereikia tokių didelių paradų, tegu viskas būna labai kuklu ir labai simboliška. Pagrindinį taką, vedantį to Lietuvos prekių ženklo link, palikti platesnį, kad išsitektų greta keturiese: vienas pėstininkas, vienas jūrininkas, vienas lakūnas ir vienas tutkus. Dėl pastarojo ir užvirė karščiausi debatai: jokių pakilimo takų!.. Nereikėjo išleist į pensiją Kronkaičio!..

Vėl nieko neišėjo. Paskui staiga visi susigūžė iš baimės ir nutilo. Jeigu Lietuvoje pagaliau nugalės tvarka ir teisingumas, kas tada bus?! Juk net Seimo narius, reikia manyti, nuo pat mažumės motinos mokė tvarkos: paėmei daiktą - visada padėk atgal į vietą! Dar ir per nagus skaudžiai uždroždavo. O teisingumas? Nors teisingumą Lietuvoj visi supranta savaip, bet šį kartą negali būti jokių savų supratimų: ponui Malinauskui iš Grūto parko turi būti užmokėta tiek, kiek jis paprašys, o visas pergabenimo ir užkėlimo atgal išlaidas prisiims Vyriausybė.

Jeigu ta tvarka Lietuvoje taip niekada ir neįsigalės? Tam atvejui reikėtų pakelti iš dulkių ir dar vieną projektą, į kurį savo laiku nebuvo atkreiptas reikiamas dėmesys.

... Ar kas tikrai supranta, kam šiandieninė Lietuva turi būti dėkinga už visus savo atradimus ir laimėjimus? Pasak K.Sajos, juk "klestim kaip pasiutę"!..

Seimui, gerbiamieji, Seimui! Ne tiems paprastiems rankų kilnotojams, nes pakelti ranką, kaip ir koją, kiekvienas seimūnas gali, o aniems, bevardžiams, jau pamirštiems ir nežinomiems, kuriems pirmiesiems ateina į galvą genialių įstatymų idėjos. Tokių įstatymų nėra jokioje pasaulio valstybėje! Juk kažkam pirmajam atėjo į galvą sumažinti dirbantiems pensininkams pensijas. Atėjo? Atėjo!.. O kokia idėjos autoriaus pavardė? Niekas nežino. Užnešta užmaršties dulkėmis.

Visame pasaulyje žemė yra nekilnojamasis turtas, o Lietuvoje ji puikiausiai kilnojasi! Iš Skuodo į Vilniaus pakraštį, iš Balbieriškio - nors ant Galvės ežero kranto. Kas tas proto bokštas? Kur jis dabar? Kas gali nešti gėles?.. Spengianti tyla.

Visos valstybės kovoja su korupcija. Pas mus korupcija tam tikrose srityse įteisinta. Tarkim, guli ligonis palatoj ir staiga nei iš šio nei iš to jį apima gilus dėkingumo jausmas. Bėga ilgu koridorium šaukdamas ir kiša gydytojui 125 litus į chalato kišenę. Viešai, nes valdžios leista. (Pažinojau keletą ligonių, kuriuos toks dėkingumo jausmas apimdavo po dešimt ir daugiau kartų per dieną, ypač prieš operaciją)... Kur tas genijus?... Nei pavardės, nei vardo, "nei ženklo, kad žmogumi buvęs"...

Ir daugybė tokių ar panašių įstatymų ir įsakymų. Todėl aname Lukiškių aikštės sutvarkymo projekte ir buvo numatytas pačiame centre didžiulis šešių metrų aukščio bronzinis paminklas, o ant pjedestalo iškalta: "Dėkinga Lietuva - Nežinomam Valdžios Kiaušingalviui".

Tik reikėtų susitarti su "Dujotekana", kad priešais jį dieną naktį degtų amžinoji ugnis.

Lietuvos įvaizdis

Nesiseka Lietuvai. Jau taip nesiseka, kad tiesiog nežinau... Širdimi kiekvienas supranta, kad čia niekuo dėtos nei partijų rietenos, nei sukta vyriausybė, bet vis tiek skaudu. Panorės Rytai - ir liks tįsoti mūsų ekonomika kaip staigiai paralyžiuota kaimo senutė: be dujų, be elektros, be jokios pagalbos. Kovo 11-ąją, ir tą prireiks švęsti Operos ir baleto teatre pasišviečiant balanomis.

- Na, ir kas? - gali kas nors paklausti. - Užtat būsime drąsiausia tauta pasaulyje! Kai tik baigsime kurti savo šalies įvaizdį, žinoma...

Bet kad niekaip nebaigiame. Galime niekad ir nepabaigti, nes ne nuo to gali pradėta. Pirmiausia prikūrėme slibinų ir liūtų, kad turėtume ko bijoti. Vakare - tokie drąsuoliai - bijome ir nosį iškišti į gatvę: ten knibžda chuliganų, narkomanų, girtuoklių, vagių ir plėšikų. Išeini nusipirkti čia pat į krautuvę duonos - dėl viso pikto atsibučiuok su žmona, vaikais ir artimaisiais...

Kaime vaikai bijo eiti į mokyklą, kad neužlėktų girti policininkai, o tuščiose mokyklose streikuoja mokytojai, nes nebeturi ko mokyti. Ir suaugusieji nebevaikšto keliu, o stengiasi šonu šonu prasmukti pakrūmėmis, pagrioviais ar maknodami tiesiog per patižusias pernykštes bulvienas. Tiesa, atsirado Lietuvos gilumoj vienas drąsuolis senyvas ūkininkas, pasikinkė sau arklį ir išvažiavo, Ir ką jūs manot? Atlėkė su mašina pati žemės ūkio ministrė, kaip dės į užpakalinį tekinį!.. Laikraščiai puolė raminti: nieko ten baisaus neatsitiko, nepanikuokit, brangūs kaimiečiai!.. Gal ir neatsitiko, bet kodėl iki pat šiol niekas neranda trijų stipinų, botago ir nulėkusios ūkininko kepurės? Ir kam slėpti nuo visuomenės plačiai sklindančias kalbas, kad iki šiol žmogus tebesigydo žolelėmis nuo miksėjimo?..

Tiesą sakant, net ir blogiausias reiškinys turi gerųjų pusių. Kadangi vyrai dabar stengiasi parsivilkti namo iš aludės sulig šviesa, o ir bobos nebelaksto vakarais liežuvius iškišusios viena pas kitą, statistika nedrąsiai pranešė, kad vaikų gimstamumo mažėjimas lyg ir stabilizavosi. Ar pradėjo didėti, ji aiškiau galėsianti pasakyti ne anksčiau kaip po devynių mėnesių. Dieve duok, kad pasimatytų neryški šviesėlė jei ne tunelio gale, tai bent gimdymo namų languose!.. O tai iš dyko buvimo ginekologai ten jau buvo pradėję daryti abortus nepilnametėms ir susiuvinėti atgal nekaltybės plėveles.

Kokia nepataisoma žala būtų padaryta pasaulio civilizacijai, jei išnyktų nuo žemės paviršiaus pati ryškiausia tauta pasaulyje! Visokie ten šumerai, akadai, romėnai su savo legionais, - tie buvo bailiai, tokių net negaila, bet mes!.. Mes!.. Pasižiūri lietuvis į veidrodį, tuoj ir pašiurpsta visas iš baimės: vajėzau, koks drąsuolis iš stiklo į jį žiūri!.. Apšepęs, pagiriotas, akys raudonos kaip žvėries! Kas tokio neišsigąstų!.. Jei turėtume tiek laisvos žemės, jog galėtume sulaidoti kritusius savo priešus, galėtume skelbti karą pačiai Kinijai. Kol kas dar neišeina, nes labai daug Lietuvos žemės plačiai Lietuvai tektų atpirkti atgal iš Pakso žento, o tas užsiplėš tokią kainą, kad kasmet visiems praeis noras kariauti. Todėl ir dainelė jau tokia yra:

- Pakso žentas -

Taikos garantas.

Be jo hektarų

Neskelbsim karo!..

O skelbti verkiant reikia, nes kaip tu be karo įrodysi, jog esi drąsiausias? Antraip išsijuoks visi, išsityčios, pirštais tokius pagyrūnus užrodys! Reikia manyti, šiuo klausimu dar turės būti balsuojama ir Jungtinių Tautų Generalinėj Asamblėjoj, o ten tokios bailios valstybės kaip JAV, Anglija, Vokietija, Prancūzija ir kitos juk šoks piestu! Latvija, Estija, Lenkija... - tos, žinoma, balsuos prieš iš pavydo. Afrikos šalių taip pat nepapirksi, nes neturim tiek ryžių, patys perkam. Ot ir išeis, kad esam ne drąsiausia, o kvailiausia pasaulio valstybė. Ir visi Vyriausybės skirti pinigai Lietuvos įvaizdžiui kurti - šuniui po uodega!..

Bet blogiausia, jog ir patys širdies gilumoj nujaučiam, kad esam kvailiai, turim savęs vertą Vyriausybę ir grupelę neaiškių draugų, kurie už milijonus sukurs tokį šalies įvaizdį, jog metų metais kosėsim visi kaip nuo chroniškiausio bronchito...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"