TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Lietuvos įdomybės

2008 02 27 0:00
Kazio Kęstučio ŠIAULYČIO piešinys

Ne, šitie parašaliojimai nė iš tolo nepretenduoja į M.Pretorijaus "Prūsijos įdomybes", į jų istorinę, etnografinę ar kokią kitokią vertę. Žinoma, gerb. autorius, kaip ir kiekvienas gerb. autorius, norėtų, jog turėtų, bet, geriau pasvarsčius, - neduok Dieve, jeigu taip būtų!..

Didysis konspiratorius.

Radijas, spauda, televizija paleidžia kokią žinią - ir ta nuribuliuoja tolyn kaip bangelės per ežerą, o kai atsimuša į kitą krantą ir grįžta atgal, - jos nebeįmanoma atpažinti! Nė iš tolo nebepanaši į tą, kuri buvo parašyta, pasakyta ar parodyta. Šitaip viską iškraipo žmonių lūpos ir supratimas, bet pati esmė beveik visuomet išlieka, niekur neprapuola.

Imkim kad ir tą paskutinę Uspaskicho mestą bombą apie slaptą antivalstybinį suokalbį. Juk jis aiškiai pasakė, kas važiavo, kada ir kokiu tikslu važiavo. O dabar, kai ta naujiena visa apkalbėta, apsvarstyta, persvarstyta, tarta, aptarta ir pertarta... Kas iš jos liko? Trumpas anekdotas, pasakojamas vienu sakiniu:

- Kirkilas ir Stonys, įsimetę į bagažinę lopetą, važiavo į Baltarusiją, kažkur prie Pinsko, Lietuvai duobės kasti...

O esmė liko? Liko, žinoma! Bet visi kiti dalykai, aplinkybės, priežastys, detalės nusitrynė, nudilo ar pasimiršo. Visa tai atmetus ir palikus vien pliką esmę, ta esmė kaip tik ir išsikraipo.

Arba tas antras Uspaskicho paliudytas faktas, kaip jis vakare su buteliu kišenėj nuėjo pas Brazauską. Mažam vaikui aišku, kad jiedu tuoj pat ir ten pat tą butelį ir išlakė, šeimininkas pastatė antrą, o gal ir trečią, - kas tas yra du buteliai dviem tokiems vyrams kaip smakams?.. O dar prie geros Kristinos užkandos? O apie ką kalbėjosi? Uspaskichas visko gal nė pats neprisimena, bet juk kam neaišku, apie ką kalbasi du vyrai prie butelio? Apie viską ir apie nieką. Kirkilo ten nė būti nebuvo, gal jo pavardė tik dėl kalbos padauginimo buvo paminėta, tačiau baisiausios pagirios - Kirkilui. Niekam tokių nepavydėčiau:

- Premjeras Už Pusę Litro!..

Turėjom vieną - Ilgasis Stabilizatorius arba Dešimt Procentų, bet ana pavardė lyg ir oresnė, lyg ir garbingesnė savotiškai. O dabar - Už Pusę Litro... Jau visai!.. Bjauriausia, jog žinai, kad reikia duoti, o nežinai kur: į teismą ar į snukį? Ir kam duoti, jei visi vienu balsu kalba?

Sunkus premjero darbas, už visus sunkesnis, bet kad niekas to nesupranta ir neįvertina. Visiems atrodo, kad užtenka kartą per savaitę papirmininkauti ministrų kabineto posėdyje - ir gali sau ramiai papsėti pypkę prie kavos puodelio, svajodamas apie šviesią valstybės ateitį...

Svarbiausias premjero darbas - ne tas, kurį visi mato, o tas, kurio niekas nemato, negirdi ir nesupranta. Konspiracinis. Kaip Lenino iki revoliucijos. Razlive. Palapinėj. Pamiškėj. Pakrūmėj. Nuošaliausioj sodyboj, krūpčiojant nuo kiekvieno vištos karktelėjimo. Ten vyksta slapčiausios derybos, susitarimai ir pasitarimai, nulemsiantys valstybės likimą ne vieniems metams į priekį.

Yra dar tokių nuošalių vietelių Lietuvoj, kur nėra žengusi konservatoriaus ar libdemo koja. Gerai paieškojus galima rasti, tačiau visas sunkumas - kaip ten patekti nepastebėtam?! Rodeisi per televiziją - visi pažįsta iš veido, kalbėjai per radiją - iš balso. Net barzdos neprisiklijuosi, jau ir taip auga. Galų gale iš pypkės pažins, o nerūkyt neišeina: baisus nervas ima, kai aplinkui šitiek pavojų. Net kavinėj neužsirūkysi - į pažįstamą tabako kvapą tuoj dešimt žurnalistų, kaip kokių skalikų, liežuvius iškišę atlekia!..

Štai kad ir pastarasis atvejis. Būtinai reikėjo nuvažiuoti į vieną tokią nuošalią vietelę. Pasirinko, rodos, patį tinkamiausią laiką ir orą: vos išaušus, per rūką, per šlapdribą, kai geras šeimininkas net šuns į lauką nevaro. Kelias tuščias. Netoli staigus posūkis, o šalia jo - vieniša tanki eglė auga. Bet eglė pasirodė kažkuo įtartina. Geriau įsižiūrėjo - ogi pačioj viršūnėj tupi Juknevičienė, bandydama apsimesti varna!.. Na, galvoja sau, čia dar ne pats baisumas. Kažkam praneš, kad pro septintą postą lygiai devynios valandos trys minutės objektas nuvažiavo šiaurės rytų kryptimi, daugiau juk nieko nematė. Už dešimties kilometrų pasivijo seną pensininko "Žigulį", suraišiotą virvagaliais. Žvilgt lenkdamas į dešinę - prie vairo Kubilius, ant viršugalvio prisiklijavęs džiovintą kopūstlapį ir su žiūronais ant kaklo!.. Aplenkė, atsiplėšė, atsiduso su palengvėjimu:

- Ne tau, kubilai, mane pergudraut!..

Nuvažiavo dar dešimt kilometrų, kai virš galvos išgirdo garsų plerpimą. "Viskas!.. - persmelkė širdį. - Ten Paksas su kukurūzninku suka ratus apie mašiną, nori nustatyti susitikimo vietą!..

Pristabdė, apgręžė mašiną ant kelio ir lėtai nuvažiavo atgal. Kas daugiau beliko daryti? Važiuodamas pro eglę, tyčia garsiai pasakė į savo mobilųjį:

- Šeštas! Šeštas! Čia pirmas!.. Dėl nenumatytų gedimų dujų tiekimas šiaurės rytų kryptimi laikinai nutraukiamas!.. Kaip girdite mane? Pri-jom!.. Prijom!..

Politikai ir politologai

Politikai yra politikai, o politologai - tai juos aptarnaujantis personalas, tačiau paprasti žmonės neskiria vienų nuo kitų, kas politikams, žinoma, yra labai skaudu. Seniai politologus reikėjo pavadinti kaip nors kitaip, bet kad mūsų kalbininkų smetonėlė iki šiol vis nerasdavo tam laiko. Tačiau gyvenimas čia padarė savo korektūrų. Kaip visada - ir pačiu laiku, ir reikiamoj vietoj.

Išaiškėjus vienam labai svarbiam ir labai slaptam politikų, politologų ir dujininkų suokalbiui, dabar politologus turėsime vadinti lopetologais, nes tas įnagis geriausiai atskleidžia jų aptarnaujamą ir patarnaujamą funkciją. Keturi vieno politiko lopetologai lengvai gali iškasti duobę kito politiko visai komandai.

O dujininkus dabar vadinsime tujininkais. Jie, savo rankose turėdami tokią galią ir valią, laisvai gali tujinti visus mūsų valdžios galiūnus, pradedant pačiu premjeru, ir į viską rodyti pirštu:

- Šitą - į ministrus!.. Aną - patarėju!.. Razmai - bylą už seksualinį Graužinienės persekiojimą!..

Ir nieko čia nepašokinėsi. Viskas, ką dar gali, - tik pritariamai linksėti galva ir daryti, kas tau buvo liepta. Jeigu kilo nors menkas norelis priešintis, - gerai įsižiūrėk į tolį virš tujininko kairiojo peties. Žiūrėk tol, kol pradės ašaroti akys, ir pamatysi tolumoj dantytus Kremliaus mūrus. Tai paveiks raminamai. Dar nebuvo, kad nepaveiktų.

Taip, žmonės politikų neskiria, visi jiems atrodo vienodi, kaip žiogriai tvoroje aplink Lietuvos rūtų darželį. Pagaliau, koks, tiesą sakant, skirtumas? Vis tiek Kirkilas visus "išdurs": ir konservatorius, ir darbiečius, nekalbant jau apie tuos smulkiuosius, kurie taip panašūs vienas į kitą, kaip perlinės kruopos maišelyje. Kad visus "išdurtų", jam užtenka turėti Seime bent vieną balsą. Toliau - jau tik pirštų miklumas ir - jokios apgavystės!.. O lopetologai paskui įrodys, kad vienas balsas Seime ir yra tikroji demokratinė dauguma. Gal ir mažuma, bet mažumos Lietuvoje turi daug daugiau teisių, todėl...

Tačiau skiriasi politikai, skiriasi! Ir dar kaip! Pirmiausia - pagal kompetenciją, tiksliau - pagal savo kompetencijos lubas. Tos kompetencijos lubos slegia visus. Sakysim, vienas sąžiningiausiai ištarnavo dvidešimt metų, bet aukščiau skyriaus vedėjo taip ir nepakilo. Niekuomet ir nepakils. Na, pasistatys rančą draustinyje, bet ne daugiau. O kitas - per dešimt metų padarė svaiginančią karjerą. Iki pat direktoriaus! Kodėl? Todėl kad jo kompetencijos lubos yra daug aukštesnės. Jis gali mąstyti plačiau, giliau, protu apimti daugiau įtaką darančių faktorių, todėl ir daryti teisingesnes lemiamas išvadas. Kitaip sakant, "rozumėlis" vienam leidžia, o kitam - ne. Momenėlis per minkštas. Gal vaikystėj stačia galva iškrito iš obels, gal ką... Momenėlį atmušė, o noras būti politiku išliko, štai ir visa paslaptis.

O iš kur paprastam rinkėjui žinoti, kurio politiko momenėlis per minkštas?

Yra du būdai. Pirmas: kai atvažiuos į susitikimą su rinkėjais - prieiti ir paspausti pirštu. Tačiau to padaryti gal ir nepasiseks. Po vieną jie nevažinėja, visuomet apspisti lopetologų ir asmens sargybinių. Momenėlio patikrinimas gali skaudžiai atsirūgti pačiam... Antras: žiūrėti ne į tai, kaip jis salėj mala liežuviu ir vėdina orą, o stengtis suprasti, ar giliai jis mąsto, ar toli įžvelgia. Kitaip sakant, ar jis taktikas, ar strategas. Jei tik žada geroką gyvenimo pagerėjimą po vienuolikos ar šimto vienuolikos dienų - taktikas. Per tokį laiko tarpą jo paties gyvenimas tikrai pagerės, todėl jis liks kaip ir neapsimelavęs. Jei nežada gyvenimo pagerėjimo, o ketina sutvarkyti gatvę, kvartalą, miestą - viskas gerai. Jei visą Lietuvą - jau blogai, nes, kaip visi žinom, Lietuva jau seniai sutvarkyta... Toks tvarkytojas pavėlavo. Tvarkyti reikėjo tada, kol dar buvo ką.

Kad Lietuvoj dar yra toli į priekį matančių strategų, puikiausiai įrodo Zuoko pavyzdys. Toliau už jį niekas nieko nenumatė. Dar negąsdinom vienas kito pasauliniu klimato atšilimu, vandenynų lygio pakilimu, o Zuokas jau kryptingai tam ruošėsi. Pirmasis Rytų Europoj privežė į Vilnių palmių. Net naują jų veislę žadėjo išvesti. Būtų vadinusis "Palmira Vilnensis". Kai tas atšilimas ateis, vilniečiai ramiai sau sėdėtų jų pavėsyje ir nerūpestingai gurkšnotų šaltą alų... Būtų privežęs ir antilopių gnu, tik nebespėjo. O dabar, kai Vilniuje įsisiautėjo baisusis liūtas, jau ir nebepriveši. Vis tiek visas išpjaus. Nepaprašysi Bradausko, kad tą baisybę nušautų. Čia ne Afrika, kur liūtai taikūs ir ramūs, kur pyškini sau pro mašinos langą kiek nori. Vilniškis užvis baisiausias! Vien iš tolo jį pamatęs, laisvai gali į kelnes pridėti, nors ir būtum penkių Bradauskų drąsumo!

Balsuoti galima ne tik už tokius tolimą ateitį mumatančius politikus kaip Zuokas, bet ir už tuos, kurie numato tik dvejus trejus metus į priekį. Šitie irgi neblogi. Toks yra ir dabartinis sostinės meras. Tam labiau rūpi miestas, o ne kaip nustumti į šoną Paksą ir pačiam tapti prezidentu. O tų rūpesčių tikrai daug! Ir ne visi jie malonūs. Sakysim, miesto kanalizacijos atliekų tvarkymas. Prisipažinkit atvirai: ar daug turit pažįstamų, norinčių šūdinėtis? Išskyrus Paksą, manau, kad nė vieno. O dabartinis meras ėmėsi to reikalo ryžtingai, valingai ir kryptingai. Juk reikia kažkam, reikia!... Jeigu mes, vilniečiai, šitiek ėsim, kiek dabar, nepaisydami jokių infliacijų ir recesijų, greitai patys paskęsim savo išmatose. Jau ir dabar, kai pasisuka vėjas nuo Gariūnų, kas antras žiaukčioja, o kas trečias vemia. Ir tik vienas pats meras pagalvojo, kad kitais metais Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Išmatose paskendusi?.. Kokia gėda!..

Išeitis viena: vežti tą didžiulę mėšlo krūvą kuo toliau nuo Vilniaus!

O kur vežti? Į šiaurę - vis tiek Lietuva. Į pietus - Lietuva. Į vakarus, į Žemaitiją?.. Ar jūs pasiutot?! Ten paties Pakso gimtinė! Nors jis ir mėgsta tapšnoti, bet tik per savąjį, per dar šiltą, ne per svetimą!.. Kur tada? Aišku: į rytus. Ten nelabai mums draugiška ir visai nedemokratiška valstybė, nėr čia ko.

Jeigu jis ten pradės dėl to krykštauti, bus nuspręsta taip: nusamdyt aštuonis "bomžus", gerai juos pagirdyt, įduot į rankas ilgas kartis - ir, kai atsisuks vakarų vėjas, - tegu maišo, tegu judina tą krūvą dviem pamainom: jeigu kelsit balsą, mes ne tik maišysim, bet vešim ir versim tą Lietuvos auksą dar ir iš Kauno bei Molėtų!.. Lietuva - drąsi valstybė! Juk tokį jos įvaizdį mes ir kuriam. O dabar jis dar bus patvirtintas konkrečiais žygiais ir darbais.

Nelabai pasitikėdamas miesto tarybos kanceliarijos biurokratais, meras pats buvo nuvažiavęs uostyti. Grįžo labai patenkintas ir parodė aukštyn atlenktą nykštį. Smirda - vo!

Bet čia vėl tenka grįžti prie lopetologų temos.

Yra toks, regis, Žemaitės, graudus apsakymas "Neturėjo geros motinos". Šiuo atveju reikėtų sakyti: "Neturėjo gero lopetologo." Ir negalėjo turėti, nes visus geriausius premjeras yra išgraibstęs sau, likę ten šiokie tokie, tinkami vien "Santūros", "Sanklodos" ar "Sangrūdos" laidoms vesti. Tie nieko doro nepatars.

Geras lopetologas iš anksto būtų numatęs visas politines, kultūrines ir net ekonomines pasekmes. Būtų nulenkęs žemyn mero pirštą, ryžtingai rodantį į rytus. Dar nevežkim, dar pagalvokim... Paieškokim kokios nors kitokios išeities. Suvežt mes galim tokią krūvą, kad bus aukštesnė ir už Gedimino pilies kalną, bet jei kils tarptautinis skandalas, reikės viską parsivežt atgal. O į oro uostą jau leisis pirmieji kultūros sostinės svečiai?.. "Trojnoj" odekolonu jau nieko neužpilsi, jį visą seniai išgėrė miesto benamiai. Ir dar, gerbiamas mere, Lietuva yra viešai pasižadėjusi prisidėti prie demokratijos plėtros valstybėj kaimynėj, prie visokeriopo jos opozicijos palaikymo. Opozicija ten labai silpna, juk iškart nugeibs gležni jos daigai, vos papūtus vakarų vėjui, o dar sakot, kad tą krūvą intensyviai maišysit! O jeigu dėl to kils karas? Juk Lietuva savo vienintelį tanką dar Linkevičiaus laikais yra paskolinusi Latvijai, kai ta ruošėsi karui su Estija, bet iki šiol taip ir negrąžino. Gerbiamas mere! Ar ne protingiau tartis su pieno, mėsos perdirbinėtojais, su jos didenybe "Maxima", kad dar labiau pakeltų kainas? Manau, jie teisingai mus supras ir palaikys! Jeigu vilniečiai kasdien beišstenėtų tik po aguonos grūdelį...

Kultūros atodūsiai

- Alio! Čia skalbykla?

- Šikykla!.. Čia Kultūros ministerija!..

Kiekvienas supranta, kad anekdotai neatsiranda tuščioj vietoj. Ir kad nėra tokios viešojo gyvenimo srities, kuriai nevadovautų koks nors ministras. Turim jų trylika - vienu daugiau nei buvo apaštalų.

Elektrinės statybai reikia prašinėti iš pažįstamų krautuvininkų, bet yra Finansų ministerija! Greit litras pieno kainuos tiek, kiek visa karvė, - bet yra!.. Iš šimto vaikų - aštuoniasdešimt sergančių, - bet yra! Universitetuose du kursus baigęs studentas tuoj bus vadinamas habilituotu mokslo daktaru, - bet yra!.. Kuršių nerija, draustiniai, rezervatai, gražiausios paežerės, pakrantės nustatytos kyšininkų vilomis, - bet yra!.. Įsijungi televizorių, patį pirmiausią kanalą... O ten kaip tik ir nėra! Yra "Eurovizija", šokių dešimtukas ir pats kultūros ministras, išsidrėbęs vertinimo komisijos krėsle. Jau geriau būtum pamatęs patį maestro Sondeckį, liurlinantį armoniką kaimo vestuvėse.

Kultūra - toks dalykas, kurį kiekvienas supranta savaip. Bet savaipiausiai - pats kultūros ministras. Jeigu jam "Eurovizija" - tas lėkštybių Everestas, - jeigu jam tokie ir panašūs dalykai atrodo turintys ką nors bendra su tikrąja kultūra...

Antra vertus, jis nekaltas, kad savo partijai pasirodė pats kultūringiausias. Peršasi išvada, kad visi likusieji... Patys suprantat.

Pradėkim iš kito galo.

Jeigu dar kada būtų išleistas (o stebukle!) "Didysis lietuvių kalbos žodynas", jame prie žodžio "kultūra" - guldau galvą - būtų parašyta niek. = niekinamasis, niekinamai. Geriausiu atveju (čia guldau tik pusę galvos) perskaitytumėt psn. = pasenęs, nebevartojamas. Todėl žodžio "kultūra" reikėtų ieškoti DLKŽ "P" raidės tome, tame pačiame, kur ir "pėdkelnės".

Papkultūra - gražus, imlus, mielas, visur teiktinas, visur vartotinas ir tikrai lietuviškas žodis, bent jau pirmoji jo pusė. Iš tos pirmosios pusės ir visi kiti vediniai: papmuzika, papdainininkė, papžvaigždė, papšou...

Kas gali būti gražiau už papžvaigždę, jupiterių nutviekstą scenoj, tik su batų raišteliu išilgai per užpakalį ir dviem penkių litų didumo skritulėliais ant tų savo pap?! Ir kaip miela žiūrėti, kai tuo pat metu ji dirba iškart du darbus: ir dainuoja, ir užsiiminėja oraliniu seksu su mikrofonu... Tokiems reginiams ir renginiams jokių valstybės lėšų negaila. O koks nors Sondeckis su Nekrošium... Kam jie reikalingi Lietuvai? Ar yra juose į ką žiūrėti?! Užsieniečiai dar pamanys, kad pas mus visi tokie. Ot, tai sukurtume valstybės įvaizdį!..

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"