TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Lietuvos įdomybės

2008 09 10 0:00
Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

Ne, šitie parašaliojimai nė iš tolo nepretenduoja į M.Pretorijaus "Prūsijos įdomybes", į jų istorinę, etnografinę ar kokią kitokią vertę. Žinoma, gerb. autorius, kaip ir kiekvienas gerb. autorius, norėtų, jog turėtų, bet, geriau pasvarsčius, - neduok, Dieve, jeigu taip būtų!..

Rugpjūtis. Vasaros pabaiga.

Šis mėnuo visuomet sietinas su svarbiais mums įvykiais. Žolinė nesiskaito, ji visuomet buvo, o įvykis - tai toks dalykas, kurio iki šiol nebūta. O nebūta iki šiol tokios olimpiados, Gruzijos karo, Kirkilo kelionės į Pekiną, netikėtos baravykų emigracijos iš Lietuvos ir dar daug daug kitko.

Gruzijos įvykiai mums nebuvo kokie nors ypatingi, bent jau niekuo labai nenustebino. Vis tie patys daug kartų matyti rusų tankai, buki, brutalūs kareivių žvilgsniai, tie patys vogimai, plėšimai, niokojimai, griovimai. Tik senosios Europos peniukšliams, teturintiems sprindžio ilgumo atmintį, ir tegalėjo ateiti mintis, jog pats tinkamiausias kandidatas į taikdarius Gruzijoje, tebesančioje NVS sudėtyje, - iki dantų ginkluotas rusų kareivis, plačiai išsižergęs virš Tbilisio. Viena koja - Cchinvalyje, kita - Kodorio tarpeklyje, o tas daiktas tintaluoja danguje virš viso Kaukazo kalnyno. Gruzija daugiau nebegalėjo gyventi jo šešėlyje, ir tai turėtų būti suprantama net tam, kuris jau nieko nebesupranta.

Sako, Saakašvilis pasikarščiavo. Pirmiausia, jis gruzinas. Antriausia, yra situacijų, kai kiekvienas save gerbiantis vyras privalo būti Saakašvilis. Tarkim, grįžtat vakare su žmona iš kino, o priešais ateina apygirtis seilėtas debilas ir staiga pliaukšteli jūsų žmonai per užpakalį:

- Mesk tą savo senį!.. Einam su manim į krūmus!..

Jūsų veiksmai?.. Rėžiat čia pat jam į dantis, negalvodamas apie pasekmes, ar verkdamas bėgat rašyti pareiškimo į artimiausią policijos skyrių?.. Skaityk - Jungtinėms Tautoms, jau seniai sėdinčioms invalido vežimėlyje ir bejėgiškai trūkčiojančiomis kojomis?

O jeigu šitaip jau ne pirmą kartą? Ir koks skirtumas, ar taip daro rusas, ar jo prikalbėtas osetinas? Pats rusas stovi už kampo ir žiūri: jeigu priešinsies tam osetinui - jis priėjęs taip smogs tau geležiniu vėzdu per galvą, kad tuojau paslikas išsitiesi ant žemės. Ant savo gimtosios žemės, suprantama...

Kaip rodo naujausių laikų istorija, Rusijos armija - tiesiog apsigimusi taikdarė. Prisiminkim, kaip gražiai ji atnešė taiką Vengrijai, Čekoslovakijai, Čečėnijai... Būtų atnešusi ir Lietuvai, nedaug trūko. Tik vieno gero gerklės spustelėjimo. Amžiams būtume su viskuo sutaikyti... Bet jeigu ir toliau Lietuvoje taip bus, kaip dabar, galime to paskutinio sutaikymo dar ir sulaukti.

Suprantama, kad turėdama šimtametes taikdarystės tradicijas, Rusijos armija negalėjo apsieiti be specifinių terminų įvairiems tos taikdarystės aspektams apibūdinti. Pastarasis, pats naujausias, nuo kurio šąla kaulai, yra toks:

- Prinuždenije k miru.

Meninis jo vertimas į lietuvių kalbą skamba šitaip:

- Tu, blt, amžiams man būsi sutaikytas!..

Visi matėm per televiziją rusų taikdarį, įsikišusį į liemenės kišenę pasivogtą šakutę. Ir visi žinom, kad žemiausia vagių kategorija - tai tie, kurie vagia nuo stalo. Ėsk, rupūže, ryk, ką tau padarysi, bet nors valgymo įrankių nevok nuo stalo!..

Gruzinai vienu balsu tvirtina, kad grįžę namo po taikdarių apsilankymo neberado juose net unitazų. Išlupo iš grindų. Gal todėl rusų taikdariai taip ilgai ir negali išvykti iš Gruzijos, kad tankas - ne pati geriausia transporto priemonė unitazams gabenti.

Gruzinų tauta neserga skleroze. Svarbiausiems savo valstybės įvykiams atminti ji, kaip ir kitos kultūringos tautos, stato paminklus ir memorialus, kad galėtų prisiminti ir ateinančios kartos. Manau, ir dabar pastatys. Nuniokota ir sugriauta, kažko didingo neišgalės, tačiau juk yra ir pigesnių variantų. Svarbiausia - neužmiršti.

Tiek vyresnės kartos gruzinai, tiek ir lietuviai puikiai mena, kad Berlyne, Treptovo parke, dunksojo monumentalus rusų karys išvaduotojas pražergtomis kojomis (atseit, atsistojau ant Vokietijos žemės amžiams!), užsimetęs ant pečių palapinsiaustę (čia tam atvejui, jei kas imtų mėtyti į jį supuvusius kiaušinius), prie krūtinės prispaudęs mažą vokiečių mergaitę, išgelbėtą, matyt, nuo pačių vokiečių. Paminklas, žinoma, monstriškas, tačiau pati idėja verta dėmesio. Goryje ar sugriautame Potyje irgi galėtų stovėti kas nors panašaus, tik šiuolaikinis rusų taikdarys spaustų prie krūtinės ne mergytę, o unitazą.

Palinkėkim taikos ir ramybės Gruzijai, giedro dangaus virš jos kalnų, o patys vėl prisiminkim viską, kaip ten buvo. Tik mintyse vietoj žodžio "Gruzija" tarkim sau "Lietuva", kad ir mus, blt, amžinai nesutaikytų.

Nuo šiolei, matyt, dabar taip ir bus: kas ketveri metai kurioj nors pasaulio valstybėj vyks olimpiada, o Lietuvoj - nelaimingojo Seimo rinkimai. Tas Seimas mums - kaip koks kryžius. Velkam jį ant savo kupros jau dvilinki susirietę, ir nei nusimesti jo, nei paprašyti, kad kas kitas už mus panešėtų.

Tačiau rugpjūtį svarbiausia buvo olimpiada. Kinija parodė, ką gali. Kai palygini pusantro milijardo kinų ir "mūsų tik tris milijonus", - pagaugai nueina per nugarą. Kol 58-oji rusų armija šildė tankų motorus, o Bushas kybojo Putinui ant kaklo, mūsų Kirkilo - kaip aguonos grūdo - ten niekur negalėjai įžiūrėti.

Kaip galėjom nesuprasti, kad jam vienam baisu ten važiuoti? Todėl ir pasiėmė kartu ir žmoną, ir kanceliarijos viršininką, ir dešimtis tūkstančių iš valstybės iždo. Ne sau juk pasiėmė. Lietuvai pasiėmė! Ir daug didžių darbų jos labui ten nuveikė. Be reikalo tiktai niurzgėjom.

Ekranuose matėm, kad mūsų krepšininkai, iš pradžių kovęsi kaip liūtai, staiga... Lyg jiems būtų kas į arbatą įmaišęs Tibeto miego žolelių. Atsikelt iš ryto dar atsikelia, tačiau tik po pietų teatsibunda. Ir žaidimo taktika pasikeitė. Skubiai reikėjo kažką daryti. Valstybiniu lygiu. O juk visi žinom, kad pati geriausia taktika Lietuvoje - socialdemokratų. Šitiek metų dar nepatyrė pralaimėjimo. Ir geriausias tos taktikos žinovas - pats socialdemokratų partijos pirmininkas. Todėl, matyt, nuvažiavus ir buvo išaiškintos tos taktikos kertinės tiesos, ypač ta, pati svarbiausioji: ne taip svarbu priešininką nugalėti, kaip laiku jį "išdurti". (Paklauskit konservatorių).

Tibeto miego žolelių poveikį taip pat būtina kažkaip neutralizuoti. Komandos gydytojai veltui suko galvas. Reikėjo netradicinio sprendimo. Ir tas sprendimas buvo rastas. Juk net iš pačių lėkščiausių televizijos reklamų žinome, kad niekas rytais taip nežvalina ir nesuteikia jėgų visai dienai kaip stiprios, saldžios ir labai karštos kavos puodelis, užpiltas krepšininkui ant pliko pilvo. O dabar pasakykit, kas tokią kavą gali geriausiai paruošti, jei ne švelnios moteriškos premjerienės rankos?.. Ir nėr čia ko laidyti piktų liežuvių.

Žinoma, kiekvienas gali paklausti, o ką ten veikė kanceliarijos viršininkas? Pirmiausia, jis žmogus nelaisvas - ką premjeras pasakys, tą ir turės daryti. Antriausia, jam privalu turėti visą virtinę tik kanceliarijos viršininkams būdingų savybių: būti greitam, vikriam ir daugybę kartų per dieną galinčiam susilenkti iki žemės. Patys suprantat, kad tik tokių savybių turintis žmogus tinka premjero neatmuštiems teniso kamuoliukams atnešinėti.

Bėda tiktai ta, kad, sužaidęs teniso partiją su vienu iš pačių aukščiausių Kinijos pareigūnų, mūsų premjeras gali pasikelti į puikybę ir su mažesnių (pagal plotą) valstybių premjerais jis visai nebenorės žaisti. Dabar po Kinijos paduok jam tiktai Rusijos, Indijos, JAV, Brazilijos, Kanados ir Australijos premjerus. Dar tiktų ir Antarktidos. Jeigu toks būtų.

Žinoma, didžiausia olimpiados įdomybė buvo krepšinis. Savo krepšininkams, kuriais didžiavomės ir didžiuojamės, turėtume pasakyti: "Vyrai! Jūs pralaimėjot! Jūs tiesiog negalėjot laimėti, nes žaidėt penkiese prieš aštuonis: penkis krepšininkus ir tris teisėjus!"

Na, o pačios paskutinės krepšinio rungtynės olimpiadoje buvo jau kaip ir nebe rungtynės, o rasių mūšis. Baltoji rasė pasirodė besanti silpnesnė. Ji jau seniai silpsta. Taip jai ir reikia, praliejusiai vandenynus kitų rasių kraujo.

Olimpinės žaidynės baigėsi. Tik nepainiokime jų su "olimpinėmis" žudynėmis Kaukaze. Didelei civilizuoto pasaulio gėdai jos vyko tuo pačiu metu.

Tie du įvykiai ir buvo patys svarbiausi rugpjūtį. O tų smulkių, kasdieninių, kurių jau ir įvykiais nebesinori vadinti, - šitų rugpjūtis pažėrė mums visą rėtį kaip kokių pupų. Dėl to galėtume rugpjūtį vadinti dar ir svieto juokinimo mėnesiu. Vieną dieną virš kokio Lietuvos miestelio iš dangaus leidžiasi Paksas, kitame raito kojas giedantis ir šokantis Kėdainių vieversėlis, paskui susikeičia vietomis. Nuo pažadų saldu visiems širdy, o nuo ledų - burnoj. Žmonės skirstosi, karštai aptarinėdami, kieno buvo saldesni ledai, o kieno - pažadai. Tik eidami visi kažkodėl spjaudosi. Niekam juk nėra malonu, kai tave laiko mažu vaiku arba kvailio vietoj. Todėl ir visą šitą priešrinkiminę kampaniją derėtų vadinti "durnių ieškojimu". Kas jų daugiau suras - tas ir laimės rinkimus į Seimą.

Vyriausiajai rinkimų komisijai pagaliau nusibodo šita margaspalvė priešrinkiminė mugė su "kromelininkų" būdelėm, kuriose už grašius pardavinėjama Lietuvos ateitis.

Uždraudė.

Bet kiekvieną draudimą pas mus galim lengvai apeiti, juolab Vyriausiosios rinkimų komisijos. Jeigu nebebus galima vežiotis su savim būrio pusplikių mergų, Lietuvoje vadinamų "estrados žvaigždėmis", galima jam išrengti pačiam. Joks Vaigauskas to neuždraus, nes tai bus ne striptizas, o partijos atvirumo rinkėjams rodymas. Atseit, esam vienintelė Lietuvos partija, neturinti ko slėpti. Daugiausiai, žinoma, iš to laimės moterys - partijų pirmininkės, o ypač - viena. Kas beeis žiūrėti į daugiau negu liekną Paksą, jei vakar čia prisižiūrėta į kitos partijos kandidatės daugiau negu ištaigingas kūno formas? Vadinasi, ne visiems kandidatams bus sudarytos vienodos sąlygos.

Vaigauskui teks gerai pasukti galvą. Gal tas vietas galima pridengti partijų logotipais? Bet ir vėl. Vyrams kandidatams užteks vieno logotipo, kai tuo tarpu moterims reikės trijų. Ir ką pridengsi su ažūrine valstiečių bobutės verpste ar su Valinsko partijos kapinių kryželiu?..

Vaigauskas, sako, jau prarado tris dalykus: apetitą, miegą ir norą gyventi. Namiškiai jo nė minutę nepalieka vieno. Ar ne geriau Lietuvai būtų pamečiui trys sausros nei ta viena rinkiminė kampanija? Ji, nelemtoji, greitai taip įsisiautės, kad gali pareikalauti net žmonių aukų. Visi žinom, kad valdžia svaigina, valdžia daugeliui apsuka galvas, todėl nesunku įsivaizduoti prie Seimo nuolatos budinčią greitosios pagalbos mašiną su mėlynais sanitarais. Bus "kas dieną - po naujieną":

- Šiandien iš plenarinių posėdžių salės išvežta labai aukšto mokslo deputatė, pareikalavusi, jog Katedros aikštė būtų paskelbta išimtinai gėjų zona...

- Seime pasiūlyta įkurti nuolatinę komisiją, kontroliuosiančią, kaip deputatai lanko Prisikėlimo partijos rengiamus koncertus. Nelankantiesiems bilietų kaina būtų išskaičiuojama iš atlyginimo...

- Užregistruotas siūlymas Lietuvos prezidentą rinkti frakcijų susitarimu Pinskaus pirtelėje...

Nėra tokios kvailystės, kurios būtų neįmanoma įgyvendinti Lietuvoje.

Rugpjūčio mėnesį žiniasklaida galutinai numojo ranka ir į viduriniosios klasės kūrimą, ir į smulkųjį verslą. Socialdemokratai ir jų koalicija, galutinai sužlugdę paskutines reformas, tie "paprastų žmonių gynėjai" pagaliau pasiekė, kad ir iš smulkaus verslo galop išeitų tik stambus verslas.

Po rinkimų, reikia manyt, vėl pasibaigs mūsų kaip rinkėjų teisės, o beliks tik viena - grožėtis savo išrinktaisiais. Gal virš Seimo centrinių rūmų atsiras užrašas: "Ponų laimė", o gal citata iš Biliūno: "Kiek čia ponų, kokie visi gražūs!.."

Aikštėj prie fontano kūkčios vargšė lietuvė Juozapota, veltui čia ieškanti savo Petrelio.

Dabartinis Seimas, jau pramintas Neįgaliuoju (ar Neįgaliųjų? - gerai nenugirdau), nors ir atostogavo, vis dėlto sugebėjo tapti nepraeinančiu galvos skausmu. Su paūmėjimais. Su spazmais. Su migrenos priepuoliais, nuo kurių net akyse tamsu. O dar tas kvapas!..

Jautresni piliečiai jį pajuto tuojau po rinkimų. Vieni sakė, kad toks kvapas būna, kai po grindimis įsiveisia daug žiurkių, kiti - kad tarakonų, treti - kad blakių. Tarpais tas kvapas sustiprėdavo, tarpais būdavo vos juntamas. Nėra žinių, ar buvo bandyta vidų kuo dezinfekuoti, purkšti, barstyti dustais ar visai nebuvo imtasi jokių priemonių. Tikriausiai ne, nes tai galėjo pakenkti pačių Seimo narių brangiai sveikatai. Krikščionys demokratai siūlėsi pakviesti katalikų kunigą, tuo metu Kubilius su Juknevičiene ginčijo, kad būtinai reikia stačiatikių popo. Per tuos ginčus nieko taip ir nepakrapijo, nes juk niekaip negali kovoti, jei nežinai - su kuo.

Pagaliau kažkas garsiai pasakė, kad šitaip "neša" ne iš po grindų, o nuo kai kurių partijų. Puolė uostyti vieni kitus, kol visi kvapai susimaišė į vieną. Vėl nieko neišuostė.

Tiktai tada, kai rusų bombų sprogimai pradėjo drebinti Gruzijos žemę, seisminės bangos atsklido ir iki Žvėryno tilto. Pajuodavo rytuose dangus, pradėjo blykčioti tolimi žaibai, ore aiškiai buvo juntamas parako kvapas. Tada ir ėmė lįsti į paviršių tie, kurie iki šiol taip sėkmingai slapstėsi. Išlindo net 32. Devyni - iš Pakso partijos, dvidešimt vienas - iš Uspaskicho, o paskutinis iškišo galvą mylimiausias Prunskienės priimtinis sūnus, vien savo išskirtinių intelektualių gabumų dėka sugebėjęs iškilti į pačias valstybinės valdžios aukštybes.

Trys mokslininkų grupės - biologų, psichologų ir politologų - skubiai atliko tyrimus ir nustatė, kad tai yra kokoitų šeimos Lietuvos pošeimio atstovai. Dešimt patelių ir dvidešimt vienas patinėlis, visi lytiškai subrendę, pasirengę - esant atitinkamoms sąlygoms - tuojau pat veistis ir daugintis.

Pasirodo, jų užtinkama ne tik Baltijos šalių areale, bet ir kitose Rytų Europos valstybėse, neseniai priimtose į NATO. Paprastai jie vengia atvirų vietų, saulės apšviestų plotų, aktyviai maitinasi ir dauginasi tamsiuoju paros metu, tačiau lietuviškojo pošeimio atstovai yra mutavę į nepaprastai drąsius, net įžūlius egzempliorius, galinčius aktyviai veikti net tarp posėdžių salės konteinerių, kur tvyro nuolatinis triukšmas, kojų trepsėjimas ir traukia tuščių kalbų skersvėjai, o vienas, pats įžūliausias, kaskart pribėgęs suduoda net į Seimo pirmininko gongą.

Istorikai savo ruožtu taip pat ėmėsi tyrinėti. Nors tyrimai dar tik prasidėjo, bet jau yra nustatyta, kad kokoitų būta visose valstybėse ir visose epochose. Kovodavo su jais kaip įmanydami. Vienur naikindavo be teismo ir tardymo, kitur rišdavo aikštėse prie gėdos stulpų, o paprasta liaudis smagindavosi į juos spjaudydama, trečiur, kur su jais visai nebuvo kovojama... Ten ir beliko vieni kokoitai, o pačių valstybių nė žymės nebėra pasaulio žemėlapyje.

Taigi Seime į paviršių išlindo 31 kokoitas. Kas juos išperėjo? Lakūno ir Didžiojo Buhalterio partijos, kas daugiau? O kiek jų liko Prunskienės partijos skreite? Paskutinės rugpjūčio dienos parodė, kad ir ten esama ne vieno. Ir gana stambių. Tačiau tik patinėlių. Patelėms ten ne pačios geriausios sąlygos. Panašiai kaip bičių avilyje, kur gali būti tiktai viena stambi motinėlė.

Prieš pat rugsėjo pirmąją virš poliruoto stalo palinko pačios svarbiausios valstybės galvos: kaip laikysimės, ką sakysime Briuselyje, kur bus svarstomas Rusijos ir Gruzijos karas? Ar taip pat principingai ir drąsiai, kaip laikėsi Lietuva nuo pat pirmosios to karo dienos, ar...

Karosas pasiūlė, kad ten turime laikytis kaip karosai: žiopčioti galime, tačiau be garso. Tegu Rusija mato, kad Lietuva, kai reikės, pati gulsis ant žemės ir visas keturias kojeles paklusniai užvers į viršų. Žodžiu, avinėlių tylėjimas turėtų mus išgelbėti nuo kraujais apskretusio Rusijos vėzdo, nes Lietuvai dabar svarbiausia - ne jos savarankiškumas ir orumas, o dujos. "Šikti mums ant laisvės ir ant tos garbės. Lai kitus išžudo, - Lietuva tylės"...

Todėl galite pjauti galvą, niekas nepatikės, kad Lietuvoje tėra 31 kokoitas. Prie šito skaičiaus galite prirašyti tiek nulių, kiek jums patinka. Nors ir keturis. Tik tada jie vadinsis ne kokoitai, o penktoji kolona.

Ką tik vyriausiasis valstybinės etikos sargas pareiškė, kad Lietuvos politikai nėra valstybės tarnautojai. Tačiau kažkam jie juk vis tiek tarnauja? Kokie, jūsų manymu, čia galimi variantai:

a) jie tarnauja patys sau;

b) jie vis dėlto tarnauja valstybei, bet ne mūsų?..

Abu variantus rugpjūtis parodė kaip ant delno.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"