TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Lietuvos įdomybės

2008 12 01 0:00
Kazio Kęstučio ŠIAULYČIO piešinys

Ne, šitie parašaliojimai nė iš tolo nepretenduoja į M.Pretorijaus "Prūsijos įdomybes", į jų istorinę, etnografinę ar kokią kitokią vertę. Žinoma, gerb. autorius, kaip ir kiekvienas gerb. autorius, norėtų, jog turėtų, bet, geriau pasvarsčius, - neduok Dieve, jeigu taip būtų!..

Leolita

Tai, ką rašau dabar, turėjo būti parašyta ir išspausdinta dar iki rinkimų. Bet tada labai sirgau, gulėjau ligoninėje ir buvau nusprendęs ramiai ir amžinai užmerkti akis. Taip man buvo įkyrėjusios tos ligoninės, tas žinojimas, kad vis tiek čia mane tik apgydys ir po 12 dienų išrašys namo, nes mano ligoms daugiau metų negu nepriklausomai Lietuvai. Todėl nepriklausoma Lietuva manęs kaip reikiant ir negydys, nes pati serga sunkiau už mane. Priimti tokį galutinį sprendimą mane pastūmėjo ne tik iš radijuko prie lovos nuolat girdimas Antanaičio zirzimas, Kirkilo balsas, bet ir tai, kad vienas po kito pradėjo palatoj lankytis konsultantai iš kitų skyrių: vienas - grynas Paksas, antras - Uspaskichas, o skyriaus sena seselė - iš akies traukta Prunskienė!.. Viešpatie, na kiek jų gali būt visoj Lietuvoj, jeigu net vienoj ligoninėj knibždėte knibžda?!.

Kadangi nuo šešiolikos metų klausausi radijo ir skaitau laikraščius, galiu drąsiai sakyti, kad esu kiauriau politizuotas negu pats Kiaurusevičius. Todėl ir numirt norėjau kaip politinis ligonis, o ne kaip lėtinių ligų prikimštas senas maišas. Atsikirpau ant užpakalio priklijuoto pleistro gabalėlį, smulkytėm raidytėm parašiau: "Žuvau nuo socdemų ir jų pakalikų sveikatos reformos" ir prisiklijavau prie kojos nykščio nago. Darys skrodimą - ras.

Vos spėjau pakišti basą koją po antklode, į palatą įėjo kažkokia moteris ir paklausė:

- Čia balsuosit ar?..

- Rytoj mane išrašo, todėl poryt, šeštadienį, balsuosiu namuose.

Dieve Dieve, didesnės nesąmonės nesu pasakęs per visą savo gyvenimą!.. Kaip aš balsuosiu, jeigu šeštadienį būsiu politinis lavonas? Gal man jau šiandien pat išsvyruot į palatos balkoną, užsilipt ant turėklų ir... Bet tada niekas mano mirtyje jokios politikos neras nė su žiburiu. Ar daug Pociūno mirtyje rado? Be to, vakare dukros pažadėjo ateiti su anūkais. O penktadienį iš pat ryto jau būsiu išrašytas namo.

Vakare negėriau migdomųjų, visą naktį prasivarčiau atmerktomis akimis. Koks aš kvailys! Juk aš ne šiaip nebenoriu daugiau gyvent Lietuvoj, aš nebenoriu gyvent socdemų išvogtoj Lietuvoj!.. Aš nebenoriu daugiau gyvent jų valdomas!.. O jeigu jie pralaimės? O jeigu tas vienas mano balsas kaip tik ir prisidės prie to jų pralaimėjimo?.. Š... tada aš jums mirsiu!

Ir kaip gerai padariau, kad nemiriau! Pasirodo, man trūks plyš reikia atlikti dar du svarbius savo gyvenimo darbus:

a) sužinot pavardę to kvailio, kuriam pirmajam atėjo į galvą mintis pakeist savo valstybės pavadinimą į tokį, kurį lengvai galėtų ištart kiekvienas šveplas ir bukas užsienietis, - Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga, taip sakant;

b) sulaukt, kuo baigsis garsiosios mūsų atominės elektrinės statyba, nes dar neįpusėjus tų statybų jau gali nugriaudėti baisus sprogimas, - visa Europa sprogs iš juoko, matydama, kaip mes ją statom.

Kvaila idėja ne todėl bloga, kad ji kvaila, o todėl, kad patekusi į "palankią terpę" ima plisti kaip gripo virusas. Ir gali išvirsti ne tik į epidemiją, bet, neduok Dieve, net į referendumą. Protingiausi žmonės rimčiausiais veidais pildė tuos lapelius ir balsavo. O užvis blogiau, kad jokių skiepų nuo šito dar nėra. Bent jau pas mus.

Anksčiau kaip buvo? Kiekvienas Kenijos ar Zambijos juodaodis, išlindęs iš savo lūšnelės ir pamatęs mūsų turistų grupę, bemat iššiepdavo iki ausų visus penkiasdešimt savo balčiausių dantų, imdavo šokinėt iš džiaugsmo ant vienos kojos ir mostaguot rankomis:

- O!.. O!.. Lisjūėnija!.. Sabonis!.. Zalgyris!..

Dabar jau niekur nieko panašaus nebeišgirsi. Vienam tiktai Didžiajam Medžiotojui Mikui Pupkui (taip Afrikos čiabuviai, kad būtų lengviau ištarti, vadina Bradauską), kažkas panašaus buvo nutikę. Nulindęs su savo šautuvu į kažkokius brūzgynus, norėdamas į ką nors pykštelėti ir kaktomušom susidūręs su būreliu vietinių brakonierių. Bet šie tik paniekinamai nusispjovę jam po kojų:

- A!.. Leo-el-ty!.. Kjorkilas!.. Fak jū!..

Mokslininkai seniai apskaičiavo, kad kiekvieną didesnę pasaulio bendruomenę sudaro apie aštuoniasdešimt procentų kvailių (paklaida - plius minus du procentai). Todėl jau dabar naujajai Vyriausybei pats laikas pagalvoti, kuo juos reikės užimti ilgais sausio, vasario vakarais, kai sustabdysim Ignalinos AE ir staiga užges visi televizoriai, o juose nebebus nei Valinsko, nei Cicino, nei Zvonkės su Kirkilu. Žinoma, jaunesnieji puls dirbti vaikų, 2009 metų rudenį grasindami Kubiliaus Vyriausybei demografiniu sprogimu, tačiau ką veiks pensininkai su savo pensininkėmis? Trūks plyš reikės sugalvoti jiems kokį nors užsiėmimą. Kadangi veiks tik bateriniai radijukai ir mobilieji telefonai, pjaukit man galvą, bus pasiūlyta išrinkti patį gražiausią vardą Lietuvai. Trumpaisiais numeriais.

Ot, tada ir prasidės!..

- Kubilija?..

Netinka. Visi maišys su Kuba.

- Valija?..

Maišys su Galija ar Valinskienės talija.

- Zuokija?..

Na, čia jau visai "ant durniaus"!

Iš anksto suprasdamas tokio konkurso neišvengiamybę, taip pat vienų rinkėjų pjudymą prieš kitus, įsisiautėjusias aistras ir sugurintas nosis, jau dabar galėčiau pateikti patį gražiausią Lietuvos vardą, geriausiai atskleidžiantį esamą valstybės padėtį, jos dabartinį įvaizdį pasaulyje, vardą, labai gražų, labai lengvai ištariamą ir dar lengviau įsimenamą. (Nuo pirmosios premijos krizės sąlygomis altruistiškai atsisakau):

- LEOLITA!..

Ir pasakykit, kad negražu!..

Todėl konkursas atpultų savaime, liktų tik vaikų dirbimas. Neturėdami elektros, per tris kartas (maždaug tiek ir užtruks mūsų AE statyba) vėl išsiplėstume nuo jūros iki jūros. Daugintumės geometrine progresija. Tiek Vakarų, tiek Rytų Europoj mestum pagalius šuniui - pataikytum lietuviui.

O dabar - dėl tos mūsų AE "statymo".

Pirmų pirmiausia, žiniasklaidai nederėtų klaidinti patiklių Lietuvos žmonių, tos chimeros, gimusios Kirkilo ir grupės jo draugų galvose, vadinti atomine elektrine (AE). Tai nė iš tolo neparodo tikrovės, todėl geriau vadinkim ją DK ("Dievo koronė") arba SJ ("Svieto juokinimas").

KGD (Kirkilo grupė draugų) iki šiol dar neišaiškintoj vietoj nei su kuo tarusis, nei kam ką sakiusi per vieną naktį įkūrė LEO.LT, o kas tai per daiktas, iki šiol dar nežino nei mūsų kalbininkai, nei prokurorai, ką jau kalbėti apie paprastus žmonelius, kitą rytą atsibudusius tos ar to LEO.LT įkaitais ir būsimais baudžiauninkais.

- Visokiems ten viešiems svarstymams ir konkursams laiko nebebuvo likę nė trijų valandų! - sakė Kirkilas. - Skubiausiai reikėjo gelbėti Estiją, Latviją ir Lenkiją nuo energetinio bado!

- Gelbėkit, jeigu taip norit, - abejingai gūžtelėjo pečiais visos mūsų partijos.

Ir puolėm gelbėti. Teisybę pasakius, ne gelbėti, o dalinti dar nenušautos meškos kailio: Estijai - ausys ir priekinės letenos, Latvijai - lopas nuo menčių, Lenkijai - visas kailio vidurys, o mums, t. y. KGD, užteks užpakalinių letenų ir uodegos strampo. Tačiau kas nežino, kad daugiausiai taukų meška kaip tik ir turi po uodega!..

Nors pati meška dar nebuvo nušauta, jos dalijamas kailis pradėjo skleisti įtartiną kvapą. Pirmieji puolė gelbėtis patys gelbėtojai, movė kuo toliau į krūmus, dabar iš ten jų net su pyragais niekas nebeišprašo. Netrukus pasmirdo ir visa Lietuva. Paskui jau ir Lenkija, Latvija, Estija, net Kaliningrado sritis, Baltarusija. Įtartinai pradėjo visi raukyti nosis. Nepraėjo daug laiko, kai pasmirdo ir visoj Europoj. Jai vien dėl to Lietuvos vardą verkiant reikia keisti į Leolitą. Tuojau mūsų vis tiek niekas kitaip nebevadins.

Kas beliko daryti visoms čia išvardytoms valstybėms? Žinoma, statytis pačioms savo atomines elektrines. Lenkai žada statyti netoli Lietuvos savo Mozūruose, Kaliningrado rusai - tuoj pat už karalienės Luizės tilto, latviai ir estai - taip pat netoli, o geriausiai sugalvojo baltarusiai: 20 km nuo Lietuvos sienos, kaip tik priešais Imbraso suvežtą Vilniaus išmatų krūvą!

Bet mes vis tiek statysim! Už tiek pat milijardų, nors ir visai mažo galingumo, nes kas iš mūsų tą elektrą bepirks? KGD specialistai apskaičiavo, kad naujoji elektrinė dabar bus ne 3,8 megavatų, o 3,8 žibalinių lempų galingumo. Bet čia juk svarbu ne galingumas, o kaina!..

Bet nuo čia vėl turiu grįžti atgal, į tą savaitę prieš pat rinkimus, kai gulėjau ligoninėje, kurioje dvylika mano ligų turėjo būti išgydytos lygiai per dvylika dienų, - šitaip jau seniai yra nusprendusi ne mano gydytoja, o kažkokia Ligonių kasos buhalterė. Tiesa, yra viena maloni išimtis vėžininkams, - tie gali ten vartytis kaip inkstai taukuose dviem parom ilgiau, o jeigu nepasveiko - tegul kaltina patys save. Sakoma, kad virėjas savo klaidas visuomet gali

paslėpti padažu, o mūsų valdžia visas "sveikatos reformos" aukas - žemėmis... Viena laimė, kad ten mane kas antrą dieną lankė sena sena bičiulė, kalbininkė ir net mokslų daktarė, galinti abėcėlės tvarka išvardyti pora šimtų Lietuvoje veikiančių leidyklų bei visas jų redaktores ir stilistes. Matydama visai jau beblėstantį mano norą gyventi, ji stengėsi palaikyti manyje nors menką vilties kibirkštėlę, pasakodama, kaip tuojau suklestės mūsų literatūra, kiek staiga atsirado naujų talentingų autorių ir jau rengiamų spaudai rankraščių. Ir padavė pirmąją iš jau išleistųjų: "Lietuva pagal Julių Veselką".

- Pagal tą?..

- Pagal.

- Žinai ką? Susikišk tu ją atgal... į rankinuką! Aš su tuo perbėgėliu ne tik vienoj Lietuvoj nenorėčiau gyventi, bet ir vienam ražienų hektare tūptis!.. Jau pakankamai pagal Kirkilą prisigyvenau!

- Nesakyk, nesakyk!.. Čia tik interviu ir kitos jo "veselkos" surinktos, bet yra ir rimtų autorių, talentingų, iš visos širdies rašančių! Štai vienas, pasirašęs Romos prokuratoriaus Judėjoj Pontijaus Piloto slapyvardžiu, baigia knygą "Mano kampas"... Vaidilos Ainis - "Rytų "Fronte" nieko naujo"... Kazimira Danuta Jarmalienė parašė "Žemės maitintojos" antrąjį tomą...

- Ir apie ką gi?!

- Apie tai, kaip Juro Taručio anūkas Juras Jurgelis vargsta savo smėlėtos žemės lopinėlyje kažkur tarp Labanoro kunigaikštystės girių, dažnai tik šaltą bulvę rupia druskele pasibarstydamas, todėl kartas nuo karto yra priverstas važiuoti į Ispaniją ambasadoriauti. Už širdies imantis siužetas!

- Bet kam tie slapyvardžiai?

- Kad krikdemų cenzūra nesusektų! Pogrindyje visos bus išleistos! Tuoj be spaudo "Imprimatur TS-LKD", pats supranti... Ir tavo paties rašaliojimai gali greitai užsiraukti.

- Tada pasirašinėsiu Sopulių Koplyčios slapyvardžiu!

- Ir tu iš bailiųjų!.. Bet yra dar ir drąsių autorių!

- Kaip antai?..

- Na, kad ir Vilniaus meras Imbrasas! Vienintelio Lietuvos miesto meras, neturintis nei savo buto, nei stogo lopinėlio virš galvos. Net kiemo malkinės jokia bobutė jam nenori išnuomoti, bijo aukšto jo statuso.

- Kodėl?

- O kur pilstuką laikys?

- Tai kaip jis, vargšas?..

- Vieną naktį geležinkelio stoty nakvoja, kitą - autobusų... O rašo ant senų laikraščių skiaučių, ant taukuoto popieriaus nuo spurgų... Jeigu kada išvargs tą savo knygą, vadinsis "Vargdienis"... o Zuokas kad skėlė!.. Prisimeni garsiąją Drėmos knygą "Dingęs Vilnius?"... Tai va, Zuokas leidžia jos papildymus su komentarais: "Dingęs Drėma"!..

Dabar jau aišku, kad tik šita mano bičiulės kalbininkės įžiebta viltis pamatyti staigų mūsų literatūros suklestėjimą man ir padėjo sulaukti rinkimų, o po jų - ir pirmo naujojo Seimo spektaklio. Tik labai nuliūdino žinia, kad Nekrošius, geriausias Europos režisierius, po jo įpuolė į didžiausią depresiją, nes suprato, kad ne jo nosiai pastatyti ką nors panašaus. Sako, pasitraukia iš viešojo gyvenimo visam laikui: anot vienų - į Balio salos džiungles, anot kitų - saugoti Valinsko tvenkinių, nes daugiau nesijaučia besąs vertas.

Tačiau koks tai buvo spektaklis! Vien artistų - apie šimtas dvidešimt!.. O kokios mizanscenos, o paslėptų aistrų kunkuliavimas, tikriausių jausmų srovės, įsijautimas į vaidmenis!..

Vos artistai pradėjo rinktis į sceną, antram plane vis sušmėžuodavo jauna tautiniais drabužiais apsirengusi vaidilutė, turėjusi simbolizuoti Seimo skaistybę, nekaltybę ir siekių tyrumą. Žodžiu, Palangos Birutė, kol Kęstutis dar nebuvo jos pagrobęs. Bet vėliau, spektakliui įsibėgėjus, operatoriai jos daugiau neberodė. Gal todėl, kad ji su savo siekių tyrumais greitai iškrito iš bendros spektaklio koncepcijos.

Jau pati pirmoji scena daugeliui pasirodė geniali. Artistai vienas po kito ėjo prie žemo staliuko, dėjo kairę ranką ant Lietuvos Konstitucijos ir virpančiais balsais skaitė priesaikos tekstą. Tačiau viskas buvo taip surežisuota, kad kažkieno apskritas pakaušis tą jų kairę ranką vis užstodavo nuo kameros, todėl negalėjai matyti, dreba nors kiek ta jų ranka ar ne, - ta pati, kuria senieji seimūnai prieš savaitę balsavo už niekur negirdėtą atlyginimų pasididinimą ir lovio prisipildymą ne tik su kaupu bet ir su pamurdymu. Ne vienam pusalkaniui ir jau drebančiam nuo šalčio paprastam žmogeliui išspaudė ašarą ypač ta vieta, kur jie, drąsiai žiūrėdami Lapinskui į veidą, dar prašė ir Dievo padėjimo tokiuose ar dar baisesniuose ateities darbuose.

Neužmirštama scena!.. Niekuomet jos ir neužmirškim, žmonės!..

Antrojoj spektaklio daly, kai scenoj pasirodė pagrindinis veikėjas, pranešęs visiems Lietuvos tikintiesiems, kad Dekalogą "išrado" senovės šumerai ir kad jo partija tik tokio ir laikysis. Ir dar pareiškė, kad didžiulio Seimo nario atlyginimo jam nereikia, jam užteks tiek, kiek gauna vargšiausias Lietuvos pensininkas - 811 litų. Badaus pats ir marins badu Valinskienę. Visus kitus tūkstančius "perves į savo paties fondą." Tai buvo viešas spjūvis į veidą seniesiems Seimo nariams, ką tik pasikėlusiems atlyginimus. Jie kietai sukando dantis, ruošdamiesi trečiajam veiksmui, o jų širdys šaukėsi keršto!.. Išsišokėlio pažeminimo!.. Vienas pats Uspaskichas, ūkiško proto žmogus, nepasijuto nė kiek užgautas. Tuoj pat galvoj sumetė, kad ir tie 811 lietų Valinskui buvę nebuvę, bado jis nematys: kai nusibos kepti karpiai - juos visuomet galima išmainyti Krekenavoj į rūkytą kumpį, o su Ramonu - į miltų maišą. Juk natūrinių mainų principas jau kiek metų puikiausiai veikė ir veikia Seime: jeigu tu man tą, aš tau aną...

Scenoje suskaičiavau 44 poras degte degančių akių ir susimąsčiau: kodėl 44, o ne 45? Todėl, kad visos kitos švietė vien dėkingumu toms 44, net nesumirksėjusioms, kai balsavo už savo pačių atlyginimų pakėlimą. Tai buvo senųjų Seimo vilkų akys, o vilkų akys juk visuomet žiba. Tiek miške, tiek Seime. Nieko, palaukim, - tuoj žalia godumo ugnele jos sužibės ir kairėj, ir dešinėj, ir pozicijoj, ir opozicijoj, o mes visi džiaugsimės, kad niekada plenarinių posėdžių salė dar nebuvo taip gražiai žaliai iliuminuota.

Trečias veiksmas, kaip ir dera gerai tragedijai, prasidėjo tragiškai. Man prieš akis kartu su TV rodomais vaizdais pradėjo bėgti lyg kokie subtitrai. Paskui supratau, kad čia ne kokie subtitrai, o poeto Strielkūno eilėraščio parafrazė:

Valinskas krito scenoj kaip pašautas,/ Į Seimo salę įžengė ruduo./ Kubilius, įsikniaubdamas į šiaudus,/ Pradėjo sunkiai vyriškai raudot.

Politinis lavonas skubiai buvo išneštas už kulisų, paskelbta pertrauka, tik dar labiau įkaitinusi žiūrovų smalsumą ir padidinusi viso spektaklio įtampą iki kokių 1000 voltų. Puoduose svilo nepamaišytos sriubos, tūkstančiuos keptuvių rūko laiku neapversti kotletai. (Gėda, Nekrošiau, gėda!.. Tikrasis veiksmas spektaklyje visuomet vyksta už kulisų! Ir Seime tas pats: ką matai Seimo scenoje, visuomet tėra tik komedija, o kas už jos - tautos tragedija.)

Kai vėl nušvito TV ekranai, o juose - posėdžių salė, girdėjom, kad aukštai palubėje kažkas darosi, tik negalėjom matyti kas, kol ant grindų nenusileido Deus ex machina (pažodžiui - Dievas iš mašinos; nelauktas kieno įsikišimas, atomazga nenumatytomis aplinkybėmis (antikinėje tragedijoje atomazga kartais įvykdavo įsikišus kokiam dievui, kuris mechaniniais prietaisais būdavo nuleidžiamas į sceną). Lotyniški posakiai ir sentencijos. V.: Tyto alba, 2003, psl. 70.

Iš tos mašinos kaip niekur nieko į sceną išlipo vėl gyvas sveikas ir besišypsantis Valinskas, tik dabar jau ir ne visai vien Valinskas, o Valinskas - LR Seimo pirmininkas...

Turtingas, įdomus, ilgai lauktas naujas teatrinis sezonas prasidėjo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"