TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Lietuvos įdomybės

2009 01 06 0:00
Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

Ne, šitie parašaliojimai nė iš tolo nepretenduoja į M.Pretorijaus "Prūsijos įdomybes", į jų istorinę, etnografinę ar kokią kitokią vertę. Žinoma, gerb. autorius, kaip ir kiekvienas gerb. autorius, norėtų, jog turėtų, bet, geriau pasvarsčius, - neduok Dieve, jeigu taip būtų!..

Istorijos pabaiga.

Ačiū Dievui, pagaliau Lietuvoje baigėsi tas priešrinkiminis marškinių draskymasis, tos nerimo, neaiškios ateities dienos. (Kad ir kaip rinkimai baigtųsi, - po jų Lietuvoj kurį laiką vis tiek geriau negu prieš juos).

O dabar... Dabar visa Lietuva tiesiog ščiūte nuščiuvo!

"Taip tylu aplinkui,

Jog girdi kaip jaunas"...

Burkšas ar Kazlauskas

Į ministrus braunas.

Vieną dieną liūdna.

Antrą gi - nelinksma,

Kai matai tribūnoj

Zuoką ir Valinską.

Tokios tyros akys,

O vis tiek atrodo,

Tartum būtų vogę

Iš klebono sodo...

Gal čia mus klaidina

Optinė apgaulė?..

Bet kažkas juk kiša

Po Kubilium kiaulę!..

Tai tiek šios dienos poezijos žodžių, o politinė proza dar paprastesnė.

Mums, sėdintiesiems priešais savo televizorius, puikiai matėsi, kaip iki pat aukštų Seimo salės lubų muša ir protingų, ir visai kvailų žodžių fontanai, pliaupia iš tribūnos nenutrūkstančios kalbų liūtys, ir vis apie tą patį, ir vis priešingai, ir vis dar kaip nors kitaip ar trečiaip, tad dabar šluostomės akis, lyg ką tik išnirę iš vandens, kiaurai permirkę, visiems ausyse kliuksi, nieko nebesuprantam, nebesusigaudom, nebeskiriam juodo nuo balto, nes jeigu atrodo, jog visi keturi kalba teisingai - ir Sysas, ir Andriukaitis, ir Šemeta, ir Dagys, - ar ne pats laikas?.. Pats, pats, žinoma, kad pats!

Bet kol prieisi poliklinikoj prie specialisto, - jau bus praėję ir Prezidento rinkimai.

Tačiau gal toks ir yra viso šito tikslas? Privaryti paprastiems žmonėms tiek baimės, kad sėdėtų kaip pusiau paralyžiuoti? Iš tos baimės baigėsi Lietuvoje rietynės, pjautynės, peštynės, beliko tik dvi piliečių grupės, ir tos pačios beveik giminingos: optimistai ir pesimistai. Optimistas, susitikęs kitą optimistą, su menkos vilties gaidele drebančiame balse klausia:

- Kaip tu manai, a? Kai subalansuosim tą biudžetą ir įveiksim ekonominę krizę, kiek mūsų, lietuvių, beliks gyvų?.. Milijonas?

- Eik tu!.. Ne tik milijonas, bet ir dar koks šimtas tūkstančių!

Pesimistų pokalbis kitoks:

- Lietuvai užtektų ir pusės milijono! Minus - pensininkai, ligoniai, neįgalieji, bedarbiai, "bomžai", emigrantai be teisės sugrįžti... Išparduodam visus našlaičius užsieniečiams, mergas ir televizijos žvaigždes - arabams, sau pasiliekam tik Žvagulį ir Zvonkę... Ko dar nepriskaičiavau?

- Ūkininkų nereikia! Vis tiek visą maistą vežamės iš Lenkijos...

- Na va! Paliktų tik augaloti apsaugininkai oligarchams saugoti, stiprūs vyrai danų kiaulidėms mėžti... Tolimųjų reisų vairuotojai, šimtas kareivių profesionalų Tėvynę ginti...

- Šimtas neapgins...

- Niekas tokios Lietuvos ir nepuls! Norėdamas neįsisiūlysi!..

Visiškai apkvailintų žmonių kalbos, bet jos yra kalbamos! Žmogus iš baimės visuomet kalba nei šį, nei tą. Taip jam lyg ir drąsiau.

O juk krizei įveikti tereikia trijų dalykų:

1) nukapoti nagus oligarchams, sugniaužusiems valstybės gerklę;

2) sutraukyti kartelinių susitarimų voratinklį, suvyniojusį pirkėją kaip vos bespurdančią musę;

3) sulaužyti stuburą socdemų sucementuotos į monolitą biurokratijos korupcijai.

O dabar pažiūrėkim, ar bent vienas iš šių trijų punktų yra įgyvendinamas.

"Nukapoti nagus oligarchams"... Nuo tokios minties kiekvienam politikui kaktą bemat išpila šaltas prakaitas, o jis pats greit persižegnoja ir vien lūpomis sukalba trumpą padėkos maldelę: "Ačiū tau, Dieve, dangaus ir žemės Sutvėrėjau, kad tai tebuvo tik sapnas!?." Juk tie nagai gali būt liūto, o tos letenos - dvi! Jei viena laiko valstybę už gerklės, tai kita - už pakarpos visą koaliciją! Daug tu čia pakovosi, jeigu pats esi už tos pakarpos pakeltas nuo žemės ir gali tik bejėgiškai mataruoti ore rankomis ir kojomis!... Didvyris atsirado!.. Juk jau nuo pradinių klasių buvai mokomas, kad Lietuva - tai "šalis, kur miega kapuos didvyriai". Jeigu taip nori - gali prie jų prisijungti, bet čia jau vien tik tavo asmeniškas noras, o ne partijos ar koalicijos. Šitaip spaudoj ir bus vėliau pareikšta kartu su užuojauta šeimai, giminėms ir artimiesiems.

Dabar akivaizdžiai matom, kad šitas punktas - neįgyvendinamas. Bet lieka antras.

Lietuva - mažytė valstybėlė, tik amžinai prieš kažką besipučianti kaip varlė prieš jautį. Anksčiau net vadinom ją "švogerių respublika", bet dabar nebevadinam, nes patys "švogeriai" ir uždraudė. Turim keturias pienines, keturis mėsos kombinatus ir keturias krautuves. Ar jums labai sunku būtų įsivaizduoti tokį pokalbį telefonu:

- Šarūnai, čia tu?.. Klausyk, tipo, aš tau skambinu dėl pieno. Po kiek nuo pirmadienio uždedam ant litro? Po keturis centus?.. Tvarkoj... Supratau! "V nature" - nuo pirmadienio... Sutarta!..

Jeigu jūs negalit įsivaizduot tokio telefoninio pokalbio, vadinasi, jūs niekuomet negyvenot Lietuvoj. Arba esat Seimo narys, kuriam tie keturi centai, "uždėti ant litro" - buvę nebuvę. Karvės melžt, gerbiamieji, jūs nemokat, tiktai žmonių pinigus, pieno jūs negeriat - tik šampaną, o varganos bobutės, kuriai tas pieno butelis ir juodos duonos riekė - visos dienos maistas, niekuomet nesat pervedę net per gatvę, nes pralekiat pro šalį mašinose. Ar ne taip, valstybės vyrai? Vakarais ramiai žiūrit televizoriuj reklamą: "Maxima. Apie mažą kainą pagalvota". Ir kvailam aišku, kad pagalvota, todėl mažų kainų ten ir nėra, vien tiktai tokios, kaip visur. Vienas Glaveckas iš tribūnos bylojo lotyniškai ir mušėsi į krūtinę" "Mea culpa, mea culpa, mea "Maxima" culpa!".. O ką jis padarys? Ir ką padarys visas Seimas, net ir vieningiausiai veikdamas? Čia privatus verslas, čia nieko nepareguliuosi, čia valstybė bejėgė. Čia veikia tiktai vienas, užtat geležinis, principas: "Nenori - nepirk!" O smulkaus verslo, smulkiosios prekybos Lietuvoj nebėra. Patys viską darėt, kad tik jų nebeliktų.

Taigi, ir šitas kovos punktas atpuola. Lieka paskutinysis. Visi žino, kad valdžia - tai valstybės galva. Kopūstas darže taip pat turi didelę galvą, tačiau neturi rankų. Ar gali jis, vargšas, įvesti darže kokią nors tvarką? Tarkim, išrauti nors pačias aukščiausias balandas, kurios tuoj tuoj grasinasi jį patį užgožti? Negali! Galvoja galvoja, svarsto svarsto, net iki šeštos valandos ryto svarsto, tačiau balandoms tai nė motais. Nes valstybės rankos - tai jos valdininkai. O jie klauso tiktai to dėdės, kuris juos pastebėjo, paskyrė, pakišo jiems po užpakaliu tvirtą, šiltą kėdę ir "žadėjo geresnį gyvenimą duoti". Jų vardas - legionas, jie visi patyrę intrigose, demagogijose, darbo imitacijose, jie užsigrūdinę, bebaimiai imant kyšius, dalijant nevykdomus pažadus, jie veikia ir kovoja, tvirtai suglaudę pečius, kaip vieninga Aleksandro Makedoniečio kohorta. Jų yra departamentai, valdybos, komitetai, skyriai, poskyriai, priežiūros komisijos, mokėjimų agentūros ir t.t., ir t.t., ir t.t. Kasmet jų buvo kemšama vis daugiau ir daugiau, o dabar jau taip prikimšta, kad valstybė net trata per siūles.

Ir kaip jūs, garbioji Koalicija, su jais kovosit? Keturiese prieš Tėbus?..

Atpuola ir paskutinysis punktas.

Tai kas tada lieka? Viltis lieka, visų mūsų, kvailių. Motina!.. Lieka šakės rankose, lieka Rasa Plechavičiūtė su kalašnikovu, lieka šimtatūkstantinė minia prie Seimo!..

Arba nebelieka mūsų.

Tačiau ekonomikos kol kas nelieskim. Apie ją iš naujosios Vyriausybės žinome tik tiek, kad dabar ji turės būti labai ekonomiška. Svarbiausia surinkti mokesčius į biudžetą, nes kitaip tikrai pusė Lietuvos, negaudama algų, pakratys kojas. Tačiau niekas nepuls jų taip staigiai ir drastiškai didinti, kaip visi esam tyčia gąsdinami. Kubilius - toli numatantis politikas. Štai jums tik vienas, bet labai iškalbus, pavyzdys. PVM kompensuojamiesiems vaistams bus didinamas ne iškart, o tik nuo liepos pirmosios, kai iš kapinių žemės jau seniai būna išėjęs įšalas, ir duobes kasti - vienas malonumas. O klipatos, kuriems tie vaistai reikalingesni už duoną, jau dabar galėtų kaupti nors ir nedideles jų atsargas, todėl sulauktų net liepos šeštosios, karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos, kai tautos elitas, spindėdamas auksais sidabrais, su pačiu AMB priekyje iškilmingai įžengs į naujųjų Valdovų rūmų muliažą. Ir dar būsim visos Europos kultūros sostinė!.. Va!.. Čia, žinoma, kiek sudėtingiau, bet ir čia esama išeities. Visus metus vaikščiokim atbuli, atsisukę veidu tik į Vakarus, todėl gal niekas ir nepastebės didžiulio lopo, baltais siūlais prisiūto ant mūsų apdriskusių kelnių užpakalio. Įdomus ir dar vienas faktas: Valinskas, labiausiai prisidėjęs prie to, kad mūsų kultūra smuktų iki paties pigiausio kičo ir pusplikių mergų lygio, dabar turi net savo kultūros ministrą! Vilkaitis tikrai talentingas aktorius, taip puikiai vaidino Agurkichą, kad suvaidinti kažkokį ten Valinsko kultūros ministrą jam lengviau nei Kazlauskaitei Zitą iš Mažeikių.

Tiesa, su tais ministrais Valinskui ne viskas išėjo taip sklandžiai, kaip ėjosi prieš rinkimus ir per juos. Labiausiai pamaišė viena pusiau mitinė, pusiau mistinė būtybė, lietuviškai vadinama "burkšu", sugebanti vos ne per naktį Neringoj seną vištidę paversti kažkuo "karališku": ne tai viešbučiu, ne tai moteliu. Net pati Stancikienė nesuprato, nors, sako, priėjusi ir kertes čiupinėjo, ir delnu sienas plekšnojo ir net pasilenkus pamatus pauostė. Mistika kvepia, ir tiek. Normaliausia mistika, nieko neprikibsi. Bet man vis tiek knietėjo išsiaiškinti. Skambinau ir Kadžytei, ir Kelmickaitei, sakau, gal judvi žinot, kad mitologijoj yra "burkšas"? Gal, sakau, tai koks vienas Valinsko turimų aitvarų porūšis? Juk yra kaukai, bildukai, bezdukai?... Ne, apie "burkšą" net jos ničnieko nežinojo. Žinojo tiek pat, kiek ir aš. Burkšas bus aplinkos ministras. Normalioj valstybėj tokiam "statytojui" būtų užkirstas kelias į bet kokią valstybės tarnybą iki gyvos galvos. Neužteko dar mums "tvorų tvėrėjo". Bet mums toli šaukia, dar nesam normali valstybė. Ir vargu ar kada būsim, jeigu tokie dalykėliai dedasi. Sako, ačiū Prezidentui, kuris pats būdamas gamtosaugininkas, tokius "aplinkos saugotojus" užuodžia iš kvapo. Kai Burkšas po susitikimo išėjo, Božena, atidariusi langus, ilgai dar vėdino Prezidentūros patalpą.

Dėl Burkšo koalicija susikibo ne juokais. Gerai, kad Valinskas laiku atsiminė turįs atsarginį aplinkos ministrą. Bet šis savo postą, nors ir atsargiai, jau buvo išsiderėjęs už keturiasdešimt tūkstančių. (Ot, infliacija politikoj!... Prie Pakso panašus postas kainavo ne mažiau milijono!). Tad dabar Lietuvoj aplinką saugos statybininkas.... nuo statybininkų.

Tačiau Burkšas Valinskui buvo ir principo, ir prestižo klausimas. Sako, nutykojęs įvarė Kubilių į kampą, nutvėrė už plaukų ir tol jį ten murdė ir lamdė, kol tas su ašaromis akyse pasižadėjo, kad Burkšas bus paskirtas Klaipėdos apskrities viršininku.

- Nepadarysi kaip sakau, - išeinu iš koalicijos, sugriaunu Vyriausybę, Seimą, o tada nauji rinkimai parodys, kas yra Burkšas! Pasodinsiu jį į tavo vietą, o tu sėdėsi vietoj Kirkilo opozicijoj!..

- O kaip tada Lietuva?.. - drebančiu balsu ištarė Kubilius.

- Cha-cha-cha!.. - tik nusijuokė nueidamas Valinskas.

Tiesą pasakius, aplinkos ministras, palyginti su Klaipėdos apskrities viršininku, tėra nulis. Tai jis dalija žemę statyboms, jis išduoda leidimus ir tvirtina visokiausius projektus. Įsižiūrėkit į topografiją! Klaipėdos apskritis - tai Neringa, Preila, Juodkrantė, 90 km pajūrio ruožo, uostas, Giruliai, Melnragė, Palanga, Šventoji...

Sakyk nesakius, Kadžyte, bet "burkšas" lietuviškai vadinasi vienas iš Valinsko aitvarų. Niekas nenustebs, jei ant Seimo pirmininko stalo, Valinskui iš dešinės, šalia gongo, vieną dieną atsiras gipsinė Burkšo galva. (Vietoj Basanavičiaus marmurinio biusto, kurio ten niekada nebuvo).

Burkšas, kaip toks, čia visai niekuo dėtas. Jis nekaltas, kad jį - vienintelį iš šešių milijardų žmonijos! - Dievas specialiai sukūrė būti Klaipėdos apskrities viršininku, ir niekuo daugiau! Ne kokių ten Šiaulių ar Panevėžio apskričių, o būtent - Klaipėdos! Būtent gražiojo Lietuvos pajūrio! Kaip Einsteiną - reliatyvumo teorijai ar Niutoną - pagrindiniams mechanikos dėsniams atrasti. Ir tą jis jau įrodė, padarydamas savo pirmąjį kuklų stebuklą Neringoje, vištidę paversdamas rūmu: visos Lietuvos, visų jos gamtosaugininkų, paveldosaugininkų ir šimto prokurorų akivaizdoje! Turėdamas tokių stebuklingų galių, ateityje, reikia manyti, jis galės po panašų stebuklą padaryti kas mėnesį, o jei turės ūpo - tai ir po du. Juolab kad aplinką saugos statybininkas, o teisingumo ministru jau paskirtas LRI (kas nežino - Laukinių Rytų Instituto) prezidentas (ar šerifas?) Šimašius.

Tačiau mes, eiliniai rinkėjai, geriau neapkalbinėkim tų žmonių, kurių patys nerinkom. Mes neįlisim į jų galvas. Bet Valinską mes rinkom, o į jo galvą lįsti mums net nėra jokio reikalo, nes viskas didžiosiom raidėm parašyta ant jo kaktos, todėl kiekvienas ir pats galim perskaityti iš trijų metrų atstumo. Net per televizorių tas užrašas aiškiausiai matosi...

Kartą jau užsisėdęs Kubiliui ant sprando, Valinskas net neketina nuo jo nulipti. Sako, kasdien, lygiai dvyliktą valandą, iškilmingai išjoja ant jo pro centrines Seimo rūmų duris, apsuka kelis ratus aplink fontaną, pagirdo, paplekšnoja per abu žandus ir vėl tuo pačiu keliu neskubėdamas grįžta atgal.

Nežinau, su Valinskienės žinia ar be jos, bet Valinskas vėl žada rėžti sparną apie Boženą, kad ši kaip nors paveiktų Prezidentą, o šis savo ruožtu leistų jam kelias dienas pasipraktikuoti, kaip reikia priiminėti užsienio ambasadorių skiriamuosius raštus. Juk ne be reikalo jau iš anksto pasitikrino sveikatą, o garbus medikas visai Lietuvai apskelbė, kad pacientas yra tinkamas į visus įmanomus postus.

Tačiau užtenka kalbėti apie tai, kas ir šiaip visiems aišku. Geriau pakalbėkim apie tai, apie ką jokia Lietuvos valdžia niekada nenorėjo nieko girdėti, - kultūrą ir švietimą.

Ta biudžeto krize mes tik be reikalo esam gąsdinami. Biudžete pinigų yra kaip šieno! Jeigu netikit - paklausykit ką kalba Kirkilas. Ir iš tikrųjų jų ten yra, nes tiems Valdovų rūmams, kuriems užbaigti buvo prašyta 20 milijonų, davėm 50! Kur dės tuos 30 - ne mūsų reikalas. Mūsų reikalas - juos uždirbti.

Tęsinys rytojaus numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"