TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Magiškoji Venecija

AFP/Scanpix nuotr.

Iš Romos aikštės į Venecijos širdį, Šv. Morkaus aikštę, veda siauros gatvelės: jos susikerta, kabarojasi tiltais, sukasi, rangosi, atsitrenkia į akliną sieną... Žmonių srautas nesiliauja, jis juda pirmyn atgal, žaidžia lyg vėjo sūkuriai malūnų sparnais mieste ant 118 salų, tarp kurių skrajoja lengvos kaip skiedros XI amžiaus gondolos. Jų istorijas skaičiuoja pusantro šimto kanalų, per keturis šimtus tiltų...

Priekyje einantis viduramžių pirklys vis pasitikrina garsiai sušukdamas iš paskos einančiam sūnui: "Re nal dooo"... Prie namo kampo susisupusi į juodą pledą su raudona rože rankoje stovi Padūkėlė ar šiaip Savikvaiša iš Carlo Goldoni, teisininko, vieno iš garsiausių Venecijos dramaturgų, sukūrusių per 260 veikalų (apie dešimt pastatyta Lietuvoje 1932-2002 metais), apdainuota valiūkiška Pavijos mergelė.

Jau netoli Šv. Morkaus aikštė. Jis čia palaidotas jo paties vardo auksu lyjančioje katedroje. Po didžiuoju altoriumi. Jam mirus jo kūną tikintieji atsigabeno nuo skvarbių muitininkų kitatikių akių apkrovę kiaulių skerdienos gabalais. Daugėja karnavalo drabužiais pasipuošusių venecijiečių ir svečių, skardėja balsai, muzikos garsai. Vieną akimirką pasijunti, kad esi beraštis, nieko nesuvokiantis toje moterų skrybėlių su gėlynais ar visu Italijos XVI amžiaus laivynu ant galvų eitynėse: šaunūs kavalieriai, kazanovos ar renaldai, valdantys lemtį ir gatvelių eismą, nes pūsti sijonai vos spraudžiasi pro sutiktuosius, jau apsipratusius su istorija ir švente. Nuo Rialto (Ria alto - Senosios upės, dabar vadinamo Didžiojo kanalo) tilto atsiveria stebuklingų pasakų motyvai: viskas matyta, sapnuose nučiupinėta, prie širdies glausta, paveikslų drobėse kiaurai pražiūrėta, ar dailininko iš Paryžiaus Žibunto Mikšio knygoje "Trys kelionės" skaityta. Tai čia gimė jo nuostabaus skaidrumo ir paprastumo graviūra "Nerealioji Venecija". Jo Venecija. Kiekvienas gali susikurti savo Veneciją. Jos bus skirtingai nerealios, nes realybė yra tik tai, kad tu čia atkeliavai ir sustojai.

Stoviu ant Rialto tilto, Rialto saloje. Prie žymiausio turgaus pasaulyje. Pasitinka istorija, prasidėjusi V amžiuje prieš mūsų erą. Čia pradėjo kurtis Venecijos miestas, pradėjo plakti italų renesanso širdis. Šiuo tiltu jau vaikščiojo didis venecijietis Carlo Goldoni, "moralės smukdytojas", karnavalo dienomis atšaukiantis įstatymus ir visus draudimus... Niekas iš švenčiančiųjų negalėjo sulaikyti, jie veržėsi visur, išskyrus bažnyčias, nurimdavo tik nakties tamsoje ar maro epidemijoms siaučiant.

Karnavalai atsirado Italijoje. Venecijos dožas Vitali Faliero 1296 metais po didžiojo pasninko leido pasiausti, išsidūkti, atsigavėti. Taip ir prasidėjo karnavalai, juos trumpai pakeitė XVII amžiaus bulių kautynės. Kažkur netoli, kaukių ir smalsuolių minioje kaskart pasigirsta: "Re nal dooo"...

Aikštė atsiveria netikėtai, visai nepanaši į fotografuojamą su balandžiais, Dožų rūmais. Visur lydintys namų, tiltų dekoratyviniai elementai, mozaikos, skulptūros, laukiančios būsimo laiko nieko nemylinčios liūtaširdės, graikų pasaulį menančios chimeros, buvusio laiko akys. Šv. Morkaus varpinė, bazilika, rodo visą Venecijos galybę, gotikinis Dožų rūmų fasadas... Liejasi mozaikų auksas, girdėti apgirtusių nojų atodūsiai, šnabždesiai, varpų dūžiai; apninka nereali tikėjimo triumfo būsena, nužengusi iš Tiepolo freskų, nuostabi Ticiano šviesa, sklindanti iš žemės į dangų - Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų Santa Maria Gloriosa dei Frari gotikinėje bažnyčioje...

Grįžtu į gatveles ir aikštes. Niekur nemačiau tiek šviesių veidų. Šiugždančių drabužių muzika skverbiasi į kūną. Pagrindinė Venecijos aikštė sklidina. Jau nutolo iškilmingos eitynės, tarytum istorija šaukėsi išminties ir žmogiškojo orumo. Visa romantika, svajotojų išpuošta gėlynais ir žvaigždynais, nublanksta prieš nerealios Venecijos nerealią romantiką. Čia susitinka visa Italija, iš visų jos pakraščių atklydę herojai, savikvaišos, juokdariai, kilmingieji ir skurdžiai, ištikimi draugai ir nepažįstamieji. Dabar aikštė yra laisvės aikštė, laisvės istorijos aikštė.

Eina minios apsupta sinjora, viešbučio šeimininkė trečiame aukšte plauna langą, prie tilto galingu balsu traukia ariją senyvas dainininkas, linksi ranką ištiesusi elgetėlė, visa pasislėpusi po juodu nuometu... Kiekvienas tarsi dviejų ponų tarnas - minios ir savo paties. Ir niekieno daugiau.

Aukštai aukštai varpinės bokšto plokštuma keliasi angelai, vaikščioja siena lyg dangumi lydimi muzikos garsų. Išnyra baltas baltas angelas. Nuščiūva minia, laikas prabyla varpo dūžiais, pliaupia spalvotas ovacijų lietus. Šventė tęsiasi, šventa. Pamirštos visos nelaimių istorijos. Aikštė praranda savo erdvės didybę.

Skirstosi žmonės, supasi gondolos, plaukia laiveliai į kitas salas, kuriose pučiami venecijietiško stiklo burbulai (Murano), mezgamos gondolos (Burano), San Mikelę, kurioje buvo pastatyta pirmoji Venecijos bažnyčia... Ten ilsisi Sergejus Diagilevas, Igoris Stravinskis, Erza Paundas, Josifas Brodskis... - "Palinksta naujas Dantė ties lapu/ ir į praleistą vietą žodį deda".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"