TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Mamutukė iš ledinio kapo

2009 11 14 0:00
Po pirminių tyrimų gelbėjimo komandos nariai K.Serotetto (kairėje) ir B.Buigues išnešė mamutukę į lauką, kad vėl sušaltų.
Užsienio spaudos nuotrauka

Geriausiai išlikęs mamutas, kurį pasisekė rasti, tampa vertingos informacijos šaltiniu apie šiuos išnykusius žinduolius.

Mamutų kaimenė artinasi prie kunkuliuojančios upės. Maža patelė nesitraukia nuo motinos ir straubliu vis paglosto žvilgančią vilną, sužėlusią tarp galingų maitintojos kojų. Dangus akinamai žydras. Šaižus vėjas šlamščia tarp žolių, linguojančių tarsi vandenyno bangos aštuoniolikoje tūkstančių kilometrų stepių platybių, ledynmečio pasaulio šiauriniame pakraštyje. Ilgoji žiema baigėsi, oras pilnas paukščių balsų ir drėgno molio kvapo.

Gal dėl saulės spindulių aptingusi motina praranda budrumą ir akimirkai paleidžia iš akių savo jauniklę. Mamutukė bidzena link vandens. Suklumpa ant slidaus kranto ir nuslysta į molio, smėlio ir tirpstančio sniego marmalynę. Bando iš jos išsikapstyti, bet grimzta vis giliau. Purvas užlieja snukutį, straublį, akis... Sutrikęs gyvulėlis nori atsikvėpti, bet vietoj oro gurkšteli dumblo. Kosėdama, springdama, apimta panikos ji veriančiai spiegia. Išgirdusi motina šuoliuoja artyn. Iš paskutiniųjų stengdamasi atgauti kvapą, mažoji patelė įtraukia į trachėjos gilumą dumblo ir šis užkemša jos plaučius. Kai mamutė atbėga ant kranto, jauniklė, ištikta šoko ir jau pusiau panirusi stingdančiame liūne, vis silpniau kovoja dėl gyvybės. Motina riaumodama, blaškydamasi patižusiame krante šaukia likusią kaimenę. Mamutų akivaizdoje mažoji mamutukė dingsta, paviršiuje jos nebuvo matyti.

Sutemsta, ateina naktis. Kaimenė traukia tolyn, bet motina pasilieka. Geltona mėnulio šviesa kloja kuprotą jos šešėlį ant tyvuliuojančios pelkės. Netrukus mėnulis užsidengia ir šaltame danguje švyti tik žvaigždės. O prieš švintant mamutė paskutinį kartą nužvelgia vietą, kur žemė prarijo jos vaiką, ir nueina kaimenės pėdsakais į šiaurę, į vasaros ganyklas.

Atradimas

Vieną ankstyvą 2007 metų gegužės rytą Jamalo pusiasalyje šiaurės vakarų Sibire šiaurinių elnių piemuo Jurijus Chudis su trimis sūnumis stovėjo smėlėtoje Juribėjaus upės pakrantėje ir aptarinėjo išplautus nedidelio gyvūno palaikus. Nors vyrai niekada nebuvo matę šitokių žvėrių, bet apie juos žinojo iš epų, kuriuos tamsiomis žiemos naktimis žmonės dainuodavo per susiėjimus trobose. Tai buvo jaunutis mamutas, nevidonas. Pasak nencų legendų, jie klajoja požemių pasaulio ledynėse tamsybėse, genami pragaro dievų, taip pat kaip nencai gena per tundrą savo elnius. J.Chudis matė daug mamutų ilčių: medaus spalvos, storų kaip medžio kamienas. Jo genties žmonės aptinka jų kas vasarą. Bet dar neteko matyti viso žvėries, šitaip velniškai gerai išsilaikiusio. Išskyrus vilną, visa kita buvo nepažeista.

J.Chudis nervinosi. Jautė, kad tai svarbus radinys, apie kurį turi sužinoti kiti. Tačiau žvėries jis nenorėjo liesti, nes nencai tiki, jog tai bloga lemiantis ženklas. Kai kurie netgi kalba, kad žmogus, radęs tokį žvėrį, neišvengs ankstyvos mirties. J.Chudis davė įžadą, kad šėtoniškas elnio galias pamalonins ir degtinės auka, bet pirmiausia išsirengė į 240 kilometrų kelionę į pietus, Jar-Salo miestelį - pasitarti su senu bičiuliu Kirilu Serotetto, kuris geriau išmano pasaulietinius reikalus. K.Serotetto išklausė J.Chudžio pasakojimą ir įkalbėjo jį susitikti su vietos muziejaus direktoriumi, šis savo ruožtu įtikino vietos valdžią kuo greičiau sraigtasparniu parskraidinti J.Chudį ir K.Serotetto prie Juribėjaus upės.

Dėkingi mokslininkai vėliau mamutukę pavadino J.Chudžio žmonos vardu - Liuba.

Milžinų šalis

Mamutai - tai išmirę Mammuthus veislės drambliai, kurių protėviai emigravo iš Afrikos maždaug prieš 3,5 mln. metų ir paplito Eurazijoje. Jie prisitaikė gyventi įvairiose zonose, nuo miškų iki savanų bei stepių. Žinomiausias iš tų straublinių yra gauruotas mamutas, Mammuthus primigenius, dabartinių dramblių artimas giminaitis, panašaus ūgio. Pirmą kartą pasirodė viduriniame pleistocene daugiau kaip prieš 400 tūkst. metų, galbūt šiaurės rytų Sibire. Gauruotas mamutas buvo puikiai prisitaikęs prie šalčio - turėjo tankų kailį, beveik metro ilgio šerius ir mažas, plaukuotas ausis. Milžiniškos, užriestos iltys, dažniausiai naudojamos kovai, tiko ir maistui ieškoti po sniegu. Kadangi žūdavę mamutai dažnai atsidurdavo nuosėdų sluoksniuose, kurias nuo to laiko kaustė amžinas įšalas, daug gaišenų bekraščiame Sibiro šaldytuve išliko iki mūsų dienų.

Mamutų laikais jų gyvenamų vietų kraštovaizdis labai skyrėsi nuo nederlingų viržynų ir pelkėtos tundros dabartinio Juribėjaus pakrantėse. Oras buvo sausesnis, o žydrame danguje ūžavo stiprūs vėjai. Tundroje driekėsi bekraščiai sausų žolių plotai, kuriuos paleontologas Dale'as Guthrie pavadino mamutų stepe. Jie tęsėsi nuo Airijos iki Kamčatkos ir per Beringo ledo tiltą į Aliaską, Jukoną bei didelę dalį Šiaurės Amerikos. Žolės, plačialapės vaistažolės bei žemaūgiai krūmokšniai tose stepėse maitino ne tik mamutus, bet ir kitus peraugusius kailiniuotus žinduolių megafaunos atstovus - gauruotus raganosius, ilgaragius bizonus, meškos didumo bebrus. Žinoma, ir mėsėdžius, kurie juos medžiodavo: milžiniškas kates, primenančias kardadančius, urvines hienas ir galiūnus trumpasnukius lokius.

Ir tada, gal prieš 14 tūkst. ar 10 tūkst. metų, šiaurės pusrutulyje mamutai išnyko, drauge su dauguma - kai kuriuose regionuose iki 70 proc. - kitų didžiųjų žinduolių. "Turime patikimų įrodymų, kad klimato kaita suvaidino reikšmingą vaidmenį jų agonijoje, - teigia Adrianas Listeris, paleontologas ir mamutų specialistas iš Londono gamtos istorijos muziejaus. - Eurazijoje abiejų įvykių laikas labai artimas."

Autopsija

2008 metų birželio 4-ąją Sankt Peterburge, genetikos laboratorijoje, amerikietis paleontologas Danas Fischeris iš Mičigano universiteto, prancūzas Bernardas Buigues ("mamutų medžiotojas", organizavęs kelių panašių atradimų tyrimus), japonas Naokis Suzukis iš Jikei universiteto (Japonijoje atlikęs Liubos kompiuterinę tomografiją), rusas Aleksejus Tichonovas, Sankt Peterburgo zoologijos muziejaus direktorius ir kiti mokslininkai, apsivilkę specialios medžiagos kombinezonus ir užsidėję kaukes pradėjo mokslinį maratoną - tris dienas trukusį Liubos tyrimą.

Jauniklė gulėjo ant stalo, apšviesto iš apačios, o N.Suzukis įvedė į jos pilvą endoskopą, kad ištirtų tuščią ertmę, aptiktą atlikus tomografiją. Kiti mokslininkai ėmė riebalų pavyzdžius iš raukšlės ant kaklo, ieškojo dumblo pėdsakų ausyse ir gauruose, iš pilvo paėmė žarnyno mėginių, kad galėtų ištirti, kuo ši maitinosi. Galų gale, trečią tyrimų dieną, D.Fischeris perpjovė Liubos snukutį, išėmė pieninę iltį ir keturis ikikrūminius dantis.

Iš pradžių mokslininkai laikė kūną užšaldytą, vis apklodami žarnelėmis su sausu ledu. Vėliau, kad palengvintų giliau siekiančias procedūras, leido jam palengva atšilti. Kai kūno temperatūra pakilo, D.Fischeris pajuto keistą, rūgštoką kvapą, lyg ir žinomą, bet negalėjo nustatyti, iš kur jis sklinda.

Liubos žūties aplinkybės atrodė aiškios (N.Suzukis vėliau pasiūlė kitą interpretaciją, esą daugiau įrodymų, kad ji paskendo, o ne užduso). Autopsijos pabaigoje D.Fischeris prisiminė jį persekiojusio keisto kvapo kilmę. Tai - pieno rūgštis. Po žūties mamutukė buvo tiesiog užmarinuota, o tai apsaugojo kūną nuo puvimo, kai po tūkstančių metų vėl atsidūrė paviršiuje. Pieno rūgštis, išskirta mikroorganizmų, galėjo paaiškinti ir kodėl deformavosi kaulai, atsiskyrė raumenys.

Nors tyrimai dar tęsiami, mažoji mamutė jau atskleidžia savo trumpo gyvenimo paslaptis. Be to, tai leidžia daryti naujas visos rūšies išnykimo prielaidas. Ji buvo sveika ir įmitusi - tai liudijo jos dantys. Gerai išsilaikiusio DNR analizė parodė, kad Liuba priklausė atskirai Mammuthus primigenius populiacijai, kurią netrukus po šios jauniklės žūties išstūmė kita, atėjusi į Sibirą iš Šiaurės Amerikos. Ikikrūminiai dantys ir iltis rodo, kad mamutukė atėjo į pasaulį vėlyvą pavasarį ir žūties momentu buvo tik mėnesio amžiaus. Buvo maždaug metro ūgio ir svėrė šimtą kilogramų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"