TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Mao - gyvas ant sienos

2011 06 11 0:00
Mao atvaizdas iš portreto, kabančio Tiananmenio aikštėje, - labiausiai atpažįstamas Kinijos ženklas pasaulyje.
AFP/Scanpix nuotrauka

Seksas, narkotikai ir raudona knygelė - tiek šiandien beliko iš Mao Zedongo ketaus paminklo. Tačiau Kinijos komunistai gins jį iki galo, nes tai būtų ir jų galas.

Revoliucijos vado paminklas turėjo būti tik šiek tiek perstatytas. Tačiau masyvus dešimties metrų aukščio marmuro gabalas išslydo iš geležinių krano "nagų" ir trenkėsi į asfaltą. Mao liko be galvos, taip pat neteko rankų ir kojų. Stebėtojus ištiko panika.

Nuo kovo vidurio, kai Kinijos Hainano saloje neapdairus kranininkas suskaldė į gabalus Mao paminklą, per šalį nuvilnijo pasipiktinimo banga. Vienas režimo poetas parašė, kad "šitaip kapitalizmas (privati firma - red.) traiško mūsų tėvą." Valdžia ketina surengti teismo procesą nelaimingai firmai dėl "santvarkos pagrindų atakos."

Vakaruose kinų revoliucijos vado mitas griaunamas jau nuo praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio. Prieš trejetą metų Pekinas įsileido Vakarų istorikus į archyvus. Frankas Dikoetteris, sinologas iš Harvardo universiteto, netrukus išleis Mao triuškinančią knygą, rausimosi tuose archyvuose vaisių. Žymus Singapūro kino prodiuseris paskelbė ekranizuosiąs Anchee Min skandalingąją apysaką "Tapti ponia Mao", kurioje aprašomi Kinijos revoliucijos tėvo seksualiniai ekscesai.

Kinijos komunistams Mao paminklo gynimas yra klausimas: būti ar nebūti, nes pasiskelbus jo įpėdiniais pateisinama ir jų valdžia. Be Mao komunistai tampa tiesiog uzurpatoriais. Tad Kinijoje Mao autoritetas dar labai stiprus. Klausimas: ar ilgai?

Mergelių medžioklė

Mao turėjo agentų. Jie važinėjo po provinciją ir ieškojo jam jaunų merginų. Vėliau įvykdavo pokalbis su tėvais, nors šie jau nebeturėjo jokio pasirinkimo, tačiau agentai juos paguosdavo, kad dukters laukia didelė garbė.

Šitaip prasideda minėto filmo apie Mao scenarijus, o garbe buvo vadinama lytinė liga, kurią platino pirmininkas. Septintame dešimtmetyje ji buvo beveik nepagydoma. Mao tai nedomino. Jis sakydavo, kad jeigu liga neturi įtakos jo sveikatai, visa kita jo nedomina (šia liga dažniausia serga moterys). Kaip rašo A.Min, daugelis moterų džiaugdavosi tokia "dovana" - kaip bendravimo su vadu įrodymu.

Kai kurios moterys skundėsi dėl blogo vado kvapo. Mao turėjo problemų su dantimis. Pasak jo gydytojo, Mao iš dantenų sunkėsi žali pūliai. Vadas dar vaikystėje išmoko taisyklę, kad dantys nevalomi. Tereikia ankstų rytą paskalauti juos arbata. Mao nuolat teigė: "Juk tigrai dantų nevalo."

Kad seksas su merginomis ypač teigiamai veikia sveikatą, Mao įsitikino septintame dešimtmetyje. Daoizmas, kurį jis išpažino, teigia, kad seksas su daugeliu moterų (arba vyrų) ilgina gyvenimą. Mao mirė 1976-aisiais sulaukęs aštuoniasdešimt dvejų metų - paprastam kinui tuo metu nepasiekiamos amžiaus ribos.

Tačiau seksas Mao turėjo ir kitą reikšmę. Pirmininkas mėgavosi grobdamas partinių veikėjų žmonas ir dukteris. Pasak Jonathano Fenby, brito laikraštininko ir ilgamečio korespondento Kinijoje, jis tiesiog jautė malonumą žemindamas žmones. Kai 1967 metais vienas Šanchajaus sekretorius mėgino sužinoti, kas nutiko prieš kelias dienas suimtai jo žmonai, jam buvo viskas paaiškinta į išeinamąją angą įkišus įkaitintus virbus.

Revoliucinis ištvirkimas

Britų istorikas Ericas Hobsbawnas knygoje "Revoliucionieriai" įtikinėjo, kad revoliucijos pasekmė anaiptol nėra seksualinių papročių palaidumas. Priešingai. Kadangi komunistų partija siekė atstoti šeimą, ji negalėjo nepaisyti provincijos tradicijų, kitaip žmonės nebūtų jos rėmę. Todėl jaunuoliams, kuriuos atimdavo iš tėvų ir burdavo į komunistinio jaunimo būrius, draudė lytinius santykius. Už neištikimybę buvo griežtai baudžiama, o santuoką turėjo palaiminti partija.

"Tai Mao būdinga veidmainystė, - sakė profesorius Lee Cher Lengas, sinologas iš Singapūro liaudies universiteto, - juk tuo pačiu metu pirmininkas smagindavosi su paauglėmis, atimtomis iš tėvų."

Dešimtys panašių istorijų į dienos šviesą iškyla beveik kasdien, nuo tada, kai Kinijos komunistai leido vakarų istorikams dirbti archyvuose. Jau minėtas F.Dikoetteris iškėlė ne tik vado lytinius nukrypimus, jis atskleidė ir jo polinkį į narkotikus.

Penktame dešimtmetyje Mao iš prekybos opiumu gautais pinigais finansavo savo Raudonąją armiją. Pardavinėdamas šiuos narkotikus vadas kasmet uždirbdavo apie 60 mln. dolerių. Kai 1949 metais Mao paėmė valdžią, opiumu jis prekiavo tik norėdamas patenkinti savo asmeninius poreikius. Kaip tvirtina F.Dikoetteris, ne kartą valstybinės reikšmės dokumentus vadas pasirašinėdavo "itin pakilios nuotaikos." Henry Kissingeris, buvęs Amerikos valstybės sekretorius, prisiminė savo 1971-ųjų vizitą į Pekiną - Mao pasitiko jį labai linksmas ir pasiūlė moterų. Tiesiog 10 mln. moterų. Pirmininkas aiškino amerikiečiui, kad Kinija skurdus kraštas, bet moterų turi net per daug.

"Valgyk tiek, kiek dirbi"

Mao juokai moterų tema anaiptol nėra linksmi. Istorikai Jung Changas ir Jonas Halliday apskaičiavo, kad vien tik 1958-1961 metais, kai Kinijoje siautė badas, mirė 30 mln. kinių. Režimas naudojo nacių išbandytą taktiką - valgai tiek, kiek dirbi. Pirmosios aukos buvo moterys ir vaikai. Tačiau ano laikotarpio siaubas visapusiškai parodomas tik dabar.

1958 metais M.Zedongo įsakymu buvo pradėtas "didysis šuolis". Ta pramonės revoliucija, primesta iš viršaus, turėjo užtikrinti Kinijai vietą tarp galingiausių pasaulio valstybių. Kinija kolektyvizavo žemės ūkį ir įsakė valstiečiams statyti mažas liejyklas prie savo namų, kad būtų pagaminama daugiau plieno. Per kelerius metus sužlugo visas žemės ūkis. Tačiau Mao įsakė besąlygiškai tęsti vienintelę teisingą liniją.

Viename Sičuano archyve F.Dikoetteris rado istoriją berniuko, kuris 1960 metais pavogė bulvę. Valdininkai sučiupo jo tėvą ir privertė jį užkasti sūnų gyvą. Po kelių savaičių tėvas nusižudė.

Mao nurodymu net smulkius vagilius laikė kriminaliniais nusikaltėliais. Hainano provincijoje galiojo įstatymas palikti užmuštus nusikaltėlius egzekucijos vietoje. Vienam vietiniam vadovui kilo mintis mesti juos tiesiog į kompostą. Pasitaikydavo atvejų, kai režimo aukų lavonus sumaldavo kartu su šuniena ir parduodavo maistui.

Tuo pačiu metu, kaip rašo istorikas Jaspersas Beckeris, Mao įsakė konfiskuoti net pusę derliaus ir naminių gyvulių. Beveik viskas buvo eksportuojama į Sovietų Sąjungą. Mao prisipažino vienam savo generolų, kad tai buvo "nuostabi sutartis - mes jiems siunčiame ryžių ir svogūnų, o jie mums branduolinę technologiją."

Oficialusis vado paveikslas

Mao niekada neteko atsakyti už savo veiksmus. Net simboliškai. "Informacija apie jo nusikaltimus vis dažniau pasiekia paprastus kinus, - sakė profesorius Kai Fu Lee. - Net jeigu būtų panaikinta cenzūra, Kinijos komunistai nepakeltų rankos prieš savo tėvą. Tėvą beveik tikrąja to žodžio prasme, nes be jo jie nebūtų išlikę."

Nors Pekinas jau devintame dešimtmetyje nustūmė į šalį Mao idealus, ekonomikos srityje atsisakydamas komunizmo, vadas vis tiek išliko nepakeičiamas. Jonathanas Fenby rašo apie "rinkos leninizmą" Kinijoje. Tai ekonominė laisvė, bet diktuojama autoritarinės valdžios. Tos valdžios pradas - Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo mitas: kovoti su svetimšalių okupacija, laimėti pilietinį karą ir suvienyti valstybę. Mao yra svarbiausias šio mito elementas, o dabar valdantieji laikosi nekintamos pozicijos, nes save vadina jo įpėdiniais."

"Jeigu šiandien komunistai nustumtų Mao nuo pjedestalo, po kojomis atsivertų juoda skylė, - rašo J.Fenby. - Kai Nikita Chruščiovas 1956 metais pasmerkė Staliną, sovietiniai komunistai dar turėjo Leniną, kuriuo galėjo remtis. Nusikratę Mao Kinijos komunistai prarastų vienintelį savo valdžios motyvą. Liaudies Kinijai Mao yra tas pats, kas Romulas ir Remas Romai."

Todėl jokie nusikaltimai nepakirs jo moto. Vakarų istorikai aprašo Mao tokį, koks jis buvo iš tiesų. O kinų komunistai sukūrė propagandinę lėlę, kurios vaizdas įamžintas portrete, šiandien kabančiame virš Dangiškosios ramybės vartų Pekine.

Jis buvo ten pakabintas iškart po to, kai komunistai 1949 metais užėmė miestą. Iš pradžių Mao buvo pavaizduotas su kepure ir besišypsantis. Kai 1976 metais jis mirė, portretą trumpam pakeitė juodai baltu. Po metų susirinko speciali partinė komisija, kuri turėjo nuspręsti, kaip atrodys oficialus pirmininko portretas. Tad Mao buvo atsuktas veidu į žmones. Devintame dešimtmetyje jis žiūrėjo į juos abiem akimis ir įtempęs abi ausis - kad geriau įsiklausytų į liaudies balsą. 1989 metais per masinę studentų demonstracijų Tiananmenio aikštėje vienas studentas metė į jį skardinę raudonų dažų, kurie tarsi milijonų nužudytų kinų kraujas nutekėjo jo skruostais. Dėmė buvo iškart pašalinta, net nenukabinant portreto. Ant tos pačios drobės jau užtepti ne mažiau kaip šeši dažų sluoksniai. Kinai niekada nenukabina vado portreto. Juk ką tada visi pagalvotų? Be Mao juk nėra Kinijos Liaudies Respublikos.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"