Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Mažai žinomi lietuviški pėdsakai Šveicarijoje

 
2017 03 23 12:00
Rapersvilio pilyje grafas Vladisllovas Broel-Pliateris įkūrė Abiejų Tautų Respublikos muziejų. Vilijos Handschin ir Luko Handschino nuotraukos

„Ilgesys Lietuvai nedingsta net ir gražiausioje pasaulio šalyje“, – sakė dvidešimt metų Šveicarijoje gyvenanti, šeimą čia sukūrusi lietuvė Vilija Handschin (Bavarskytė). Tas ilgesys, jos teigimu, skatina sąmoningai ar nejučia ieškoti to, kas primena Lietuvą. Smagu būna rasti su gimtąja šalimi susijusį gamtos kampelį, lietuvišką pavardę antkapyje ar įrašą muziejuje.

Vilniaus universitete V. Handschin studijavo lituanistiką ir istoriją, šiuo metu Ciuricho miesto policijoje dirba vertėja, o jos laisvalaikio mėgstamiausias užsiėmimas – istorinių lietuviškų pėdsakų paieška Šveicarijoje. Tų pėdsakų Vilija aptiko labai daug. Ne tik bene žinomiausią – kurortą, kuriame poilsiavo Maironis ir parašė eilėraštį „Vakaras (Ant ežero Keturių kantonų)“. Prisimindama senelės pasakojimus apie linksmą gyvenimą Žemaitijos dvareliuose, Vilija sukūrė feisbuko puslapį „Lietuvos bajorai“. Norėdama naujienomis pasidalyti su feisbuko draugais, istorinių temų ėmė ieškoti dar aktyviau. Savo atradimais V. Handschin mielai sutiko pasidalyti ir su „Lietuvos žinių“ skaitytojais.

Lietuviškos pavardės pilies sode

„Kai lankiausi Bad Ragaco muziejuje, kurorto svečių sąraše aptikau kunigaikščio Jonušo Radvilos I (1579–1620) pavardę. Išsiaiškinau, kad jis į šio kurorto terminių vandenų gydyklą atkeliavo, kai mokėsi Bazelio universitete“, – pasakojo V. Handschin. Keliaujant po Šveicariją moterį vis nustebindavo nauji faktai, apie kuriuos anksčiau nežinojusi.

Apsilankiusi Rapersvilio (Galeno kantone) pilies muziejuje, paskui vaikštinėdama pilies sode, Vilija ant antkapių pamatė lietuviškas pavardes: Vladislovas Broel-Pliateris ir Henrikas Bukauskis. „Labai norėjau apie juos sužinoti daugiau. Ir radau įdomią istoriją“, – dėstė ji. Pasirodo, 1808 metais Vilniuje gimęs grafas Vladislovas yra garsiosios 1831 metų sukilimo dalyvės Emilijos Pliaterytės pusbrolis. Jo tėvas Kazimieras valdė Dusetų dvarą, palivarkus ir keletą kaimų Aukštaitijoje. Kaip išsiaiškino Vilija, Vladislovo mama Apolinara Broel-Pliaterienė fundavo Vilniaus Aušros Vartų koplyčios galerijos langus, kaip padėką už sunkiai sirgusio sūnaus Cezario išgijimą.

„Šveicarijoje kapavietės naikinamos po palaidojimo praėjus 25–30 metų. Todėl šveicarų valdininkams teko ilgai aiškinti, kodėl mums svarbu turėti Antano Samuolio ir Ramūno Bytauto atminimo vietą Leisino kapinėse.“

Vėliau Cezaris ir jo brolis Vladislovas kovėsi 1831 metų sukilėlių gretose. Sukilimui pralaimėjus Broel-Pliateriai emigravo į Paryžių. Vladislovas Paryžiuje įkūrė pagalbos emigrantams iš Lietuvos draugiją, leido laikraščius prancūzų ir lenkų kalbomis, susirašinėjo su Adomu Mickevičiumi, Joachimu Leleveliu. 1844 metais persikėlė į Šveicariją, vedė tuomet garsią vokiečių aktorę Karoline Bauer.

V. Broel-Pliateris Kilchberge prie Ciuricho ežero nusipirko dvarą su didele vila, parku, pievomis, arklide. Savo rezidenciją pavadino „Broelberg“. Kaip teigė Vilija, šis dvaras su užrašu virš vartų „Broelberg“ yra išlikęs, tik turistų iš Lietuvos mažai žinomas.

„K. Bauer gyvenimas šiame dvare nebuvo laimingas, – pasakojo V. Handschin. – Ūmaus charakterio sutuoktinis pasirodė sunkiai sugyvenamas. Po 33 bendro gyvenimo metų aktorė nusižudė. Savo dienoraščiuose „Broelbergą“ ji buvo pavadinusi „Qualenbergu“ – Kančių kalnu. O pats Vladislovas savo elgesiu Kilchberge sukeldavo daug apkalbų. Pavyzdžiui, vietiniai piktinosi, kad jis, eidamas kalbėtis su šveicarų valstiečiais, pasiimdavo botagą, lyg jie būtų Lietuvos baudžiauninkai. Be to, nešiojosi pistoletą ir prieštaraujantiesiems grasindavo. Jodinėjo taip, kad visi turėjo trauktis iš kelio.“

ATR muziejus

Nors ir buvo sunkaus charakterio, V. Broel-Pliateris daug energijos skyrė politikai. Kaip pasakojo Vilija, rūpindamasis pavergtąja tėvyne rašė protesto laiškus politikams, popiežiui, Europos laikraščiams, net verbavo šveicarus eiti kariauti sukilėlių gretose. Pralaimėjus 1863 metų sukilimui, grafas Ciuriche įkūrė paramos organizacijas pabėgėliams, o 1868 metais savo lėšomis prie Rapersvilio pilies pastatė laisvės troškimą simbolizuojančią koloną su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) simboliais, ji čia stovi iki šiol.

„Apleistą Rapersvilio miestelio pilį grafas iš savivaldybės išsinuomojo 99 metams ir savo lėšomis suremontavo. Pilyje įkūrė Abiejų Tautų Respublikos muziejų. Daug eksponatų jam padovanojo tautietis, iš Kiauklių, Žemaitijos, kilęs Henrikas Bukauskis, po 1863 metų sukilimo taip pat emigravęs, – pasakojo V. Handschin. – Muziejaus rinkinius grafas testamentu užrašė būsimai, iš carinės Rusijos jungo išsilaisvinusiai Lenkijos ir Lietuvos valstybei. Tačiau tų laikų jis nesulaukė. Miręs 1889 metais buvo palaidotas Rapersvilio pilies sode.“

Vilijos teigimu, 1927 metais iš Rapersvilio pilies į Varšuvą 13 vagonų traukinys išvežė neįkainojamų vertybių, tarp jų – ir Tado Kosciuškos širdį. Sumažėjęs Rapersvilio muziejus kelis kartus keitė pavadinimą, dabar jis vadinamas Lenkų muziejumi.

T. Kosciuška Šveicarijoje

Kaip žinome, T. Kosciuška palaidotas Krokuvos Vavelyje, tačiau, kaip Šveicarijoje sužinojo Vilija, istorija daug sudėtingesnė. Žlugus viltims atkurti Abiejų Tautų Respubliką, T. Kosciuška, Paryžiuje susipažinęs su šveicaru Peteriu Josephu Zeltneriu, persikėlė į Šveicariją. Peterio brolis Franzas Xavieras Zeltneris savo namą Soloturne pasiūlė T. Kosciuškai ir jo adjutantui. „70 metų sulaukęs T. Kosciuška dar buvo gana žvalus, daug jodinėjo po apylinkes, o šeimininko dukrą Emiliją Zeltner mokė istorijos ir lenkų kalbos. Su mergina labai susidraugavo, testamentu jai paliko ir savo turtą – 4 mln. Šveicarijos frankų.“

Cuchvilio priemiesčio Soloturno kapinėse Vilija aptiko ir kapą, kuriame palaidoti 1817 metais mirusio T. Kosciuškos viduriai. Pagal to meto papročius garsių žmonių kūnas būdavo padalijamas į keletą dalių. Kadangi jo kūną balzamavo, išimtus vidurius palaidojo atskirai. Kūną taip pat palaidojo Soloturno kapinėse, tačiau 1819 metais perlaidojo Krokuvoje, Vavelyje, šalia kitų garsių Abiejų Tautų Resbublikos asmenybių. Širdį puošnioje urnoje saugojo E. Zeltner. Po jos mirties 1895-aisiais širdis buvo perduota Rapersvilio pilies muziejui, o 1927 metais išvežta į Varšuvą, ten dabar ir saugoma vienoje karališkosios pilies koplyčioje.

Rapersvilio muziejuje lankytojai gali išvysti tuščią urną, kurioje anksčiau buvo saugota garsiojo sukilėlių vado širdis. Kapinėse šalia dalies kūno palaikų kapo – išsami informacinė lenta apie T. Kosciušką, paminklas jam. Name, kuriame gyveno T. Kosciuška, šiuo metu veikia jo memorialinis muziejus.

Maironio atostogos Šveicarijoje

Turistams iš Lietuvos smalsu aplankyti tas vietas, kur profesoriaudamas Peterburgo dvasinėje akademijoje atostogas leisdavo Maironis. „Deja, nėra išlikusių dokumentų, patvirtinančių jo kelionių skaičių, laiką ir vietoves, tačiau manoma, kad Šveicarijoje jis atostogavo mažiausiai keturis penkis kartus, – teigė V. Handschin. – Tikrai žinoma, kad 1907 metais Maironis ilsėjosi Megene (4 km nuo Liucernos), „St. Charles“ pensione. Jis priklausė prancūzų kilmės kunigui E. Petitui ir buvo skirtas daugiausia prancūzų dvasininkams. Maironio buvimo laikotarpiu pensiono kompleksą sudarė neorenesanso vila, aptarnaujančio personalo namas, medinė koplytėlė, sodas ir trijų aukštų pastatas, kuriame buvo kambariai poilsiautojams su balkonais į Keturių Kantonų ežerą. Iš jų atsiverdavo nuostabus vaizdas į tolumoje dunksančius, rūke paskendusius kalnus. Kompleksą supo didelis parkas, įrengti teniso kortai ir kroketo aikštelės. Pagrindinėje viloje buvo didelė ir puošni valgomojo menė, biblioteka, erdvi skaitykla, poilsio ir žaidimų kambariai. Čia Maironis leisdavo ne vieną valandą, žaisdamas kortomis ir bendraudamas.“

Žinoma, kad 1907 metais Maironis ilsėjosi Megene (4 km nuo Liucernos), „St. Charles“ pensione.

Kaip išsiaiškino Vilija, 1921 metais „St. Charles“ vilą nusipirko Hamburgo verslininkas Tonis von Riedemannas ir rekonstravo ją neobaroko stiliumi, o parką papuošė skulptūromis. 1947 metais vilą įsigijo prabangios patalynės fabriko „Fischbacher“ savininkas Paulas Fischbacheris, kilęs iš garsios Sankt Galeno tekstilininkų dinastijos. Po vyro mirties Gertrud Fischbacher nusprendė padovanoti pastatą visuomenei ir įkūrė „St. Charles Hall Paul und Gertrud Fischbacher-Labhardt“ fondą, kuris iki šiol jį prižiūri, administruoja ir nuomoja visuomeniniams bei kultūros renginiams.

Lietuviai Leisine

V. Handschin aplankė ir prancūziškoje Šveicarijos dalyje esantį Leisino kurortą, kuriame palaidotas filosofas Ramūnas Bytautas (1886–1915) ir tapytojas Antanas Samuolis (1899–1942). Jie čia buvo atvykę gydytis tuberkuliozės, deja, liga buvo pernelyg pažengusi. Karai sutrukdė jų palaikus sugrąžinti į Lietuvą, o nusileidus geležinei uždangai, tai padaryti tapo nebeįmanoma. „Šveicarijos lietuvių bendruomenės pastangomis paskutinę R. Bytauto ir A. Samuolio poilsio vietą žymi atminimo lentos, pritvirtintos ant Leisino kapinių mūro. Teko ilgai aiškinti šveicarų valdininkams, kodėl mums svarbu turėti atminimo vietą kapuose, mat Šveicarijoje kapavietės naikinamos po palaidojimo praėjus 25–30 metų, – teigė V. Handschin. – Sanatorijoje, kurioje gydėsi A. Samuolis, dabar yra svečių namai „Les Airelles“. Jų bendrajame poilsio kambaryje kabo dailininko paveikslo „Geltona moteris“ kopija. Į Leisino kalnų kurortą dabar važiuojama ne tuberkuliozės gydytis, o slidinėti. Dauguma buvusių sanatorijų pertvarkytos į viešbučius.“

Nepriklausomybės Akto signatarai

Įdomus ir kitas Šveicarijos miestas Luganas – Tičino kantono sostinė, įsikūrusi prie nuostabaus Lugano ežero. „Keliautojams iš Lietuvos verta žinoti, kad Lugane gyveno du žymus lietuviai, 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai prelatas Kazimieras Šaulys (1872 – 1964) ir diplomatas dr. Jurgis Šaulys (1879 – 1948), – sakė Vilija. – Lietuvos garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius, remdamasis dr. Jurgio Šaulio dienoraščiais, teigia, kad būtent J. Šaulys 1945 metais pasirūpino prelato K. Šaulio atvykimu į Luganą ir apgyvendinimu Šv. Brigitos ordino vienuolių prižiūrimuose „Casa Santa Birgitta“ namuose (Silvio Calloni g. 14). Kambarys, kuriame gyveno prelatas, iki šiol vadinamas Monsinjoro kambariu. Dabar jame ant sienos tarp dviejų durų kabo K. Šaulio nuotrauka ir bronzinė atminimo lenta italų ir lietuvių kalbomis.“

Kaip pasakojo Vilija, prelatas K. Šaulys buvo dažnas svečias diplomato dr. J. Šaulio namuose. Jurgis su antrąja žmona dainininke Mafalda Salvatini gyveno Monte Bre kalno papėdėje, viloje „Villa Mafalda“. Karo ir pokario metu ji buvo tapusi savotiška Lietuvos ambasada, čia rinkdavosi mūsų diplomatai Stasys Lozoraitis, EdvardasTurauskas, Albertas Gerutis. „Vieta, kurioje ši vila stovėjo, buvo tiksliai identifikuota, tačiau, Salvatini-Gerardų šeimos palikuonims ją pardavus, toje vietoje iškilo naujas namas, neturintis jokių sąsajų su mums svarbiu istoriniu laikotarpiu. Dr. J. Šaulio ir jo antrosios žmonos M. Salvatini-Šaulys kapas yra Lugano Kastanjolos (Castagnola) kapinių kolumbariume“, – pasakojo Šveicarijoje gyvenanti V. Handschin.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"