TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Mažųjų žmonių liūdesys

2012 01 22 10:05

Kadaise dėl mažo ūgio pigmėjus laikė viena iš beždžionių rūšių. Tačiau ir dabar su jais elgiamasi tiesiog nežmoniškai. Tokius įspūdžius parsivežė juos aplankiusi Lenkijos žurnalistė.

"Ko, ponia, norite? Tvarkaraščio? Kokio tvarkaraščio?" - paklausė nustebusi kasininkė Kamerūno sostinės Jaundės autobusų stotyje. - Kai autobusas atvažiuos, tada ir važiuosite", - paaiškino niršdama, mat nutraukiau jos snaudulį. Po dviejų laukimo valandų pasirodė autobusiukas, turintis mane nuvežti pas pigmėjus. Dar valanda praėjo laukiant kol bagažą sukraus ant stogo. Galiausiai vairuotojas ten virvele pririšo ir dvi mekenančias ožkas. Pagaliau išvykstame. Sėdynės keturiems žmonėms, bet pagal Kamerūno standartus turim sutilpti šešiese. Ožkoms prasčiau, jos vos išsilaiko ant stogo, kai autobusiukas lekia vingiuotais keliais. Iš baimės sisioja. Man pasisekė, iš mano pusės langai užsidaro. 

Po daugiau nei dviejų valandų pasiekėme Lolodorfą. "Pasveikink Sarkozy!" - išgirdau. Vis turėjau aiškinti, kad nesu prancūzė. Buvę kolonizatoriai čia labai nemylimi. Kamerūniečiai mano, kad jų šalies likimą lemiantys sprendimai vis dar priimami Paryžiuje, o ne Jaundėje. Raminau, kad esu iš Lenkijos, Europos valstybės, kuri yra šalia Vokietijos, be to, pati kadaise buvo kolonizuota. Kiekvienąkart girdėdavau nepasitikėjimą jų balsuose: baltieji? kolonizuoti? Tačiau paskui greit surasdavome bendrą kalbą.

Pigmėjas narve

Iš Lolodorfo iki pigmėjų reikia važiuoti dar dvi valandas - iki Bipindžio kaimo, o paskutinį kelionės pas pigmėjus etapą eiti pėsčiomis. Vakarėjo. Per džiungles brovėmės dviese su vadovu. Lietaus miškas pigmėjams - šventa vieta. Čia jų protėviai, čia susiranda maisto ir vaistų visokiems negalavimams gydyti. Čia gyvena miško šventoji dvasia.  

Pagaliau priėjome Lundabelės kaimą. Jame gyvena apie tris dešimtis žmonių. Pigmėjai mane sutiko draugiškai. Iš lentų surentė kažką panašaus į gultą. Ant jo patogiai atsisėdo Laurentas Nzookonis, jis atrodė vyriausias iš visų. "Kadaise reikėdavo kelias dienas eiti, kad surastum pigmėjų kaimą, dabar gyvename arčiau, - aiškino Laurentas. - Pigmėjai negali gyventi miestuose, nes didžiai pamilę mišką." Tai ne vienintelė priežastis, kodėl jie kuriasi toli nuo civilizacijos. Svarbiausia, kad su pigmėjais iki šiol elgiamasi kaip su antrarūšiais piliečiais. "Kartais kiti iš mūsų juokiasi, sako, kad dvokiame, - skundėsi Laurentas.

Kolonizatoriai ir misionieriai visada diskriminuodavo pigmėjus. Skirtingai nuo kitų genčių, gyvenančių užgrobtuose plotuose, jų nesiųsdavo į mokyklas. Devynioliktame šimtmetyje europiečiai keliautojai dėl pigmėjų nedidelio ūgio (vidutiniškai apie 150 centimetrų) laikė juos tiesiog beždžionių atmaina. Dar XX amžiaus pradžioje pigmėją buvo atvežę į parodą Niujorke ir rodė narve kaip gamtos keistenybę. Įsitikinimas, kad pigmėjai pusiaužmogiai, gyvas ir šiandien. Be to, jie retai kovoja dėl savo teisių. Kamerūno pietvakarių dalyje pigmėjų bendruomenę administruoja bantu genties atstovai.

Alainas Nivu, mano vadovas, yra bantu. Jis dirba organizacijoje FONDAF, kuri skatina pigmėjų vaikus mokytis. "Ieškome jų džiunglėse ir įkalbinėjame ateiti į mokyklą, kurioje mokysime, ką daryti prie suolo", - pasakojo Alainas. Tačiau retas pigmėjas gali savo vaikus leisti į mokyklą. Metams tai kainuoja 2-5 tūkst. frankų (maždaug 11-28 litus). Pigmėjams tai dideli pinigai. Be to, jeigu vaikai eis į mokyklą, šeima neteks nemokamos darbo jėgos. Dauguma pigmėjų beraščiai. Kai Laurento paklausiau kiek jam metų, jis dingo trobelėje, o po akimirkos atnešė asmens liudijimą. Pats to nežino, nes nemoka perskaityti dokumento. Džiunglėse jam to nereikia. 

Jų dienos slenka iš lėto

Pigmėjai šalia savo kaimų augina manijokus, renka medų ir miško daržoves. Medžioja beždžiones, antilopes, žalčius, o mėsą, kurios nesuvalgo, parduoda aplinkiniuose kaimuose (tikima, kad džiunglių gyvūnų mėsą valgantis vyras yra labai vaisingas). Nors pigmėjai dėvi džinsus ir marškinėlius su užrašu "Miunchen", kai kurie turi net mobilųjį telefoną (džiunglėse yra mobilusis ryšys!), bet tai vieninteliai civilizacijos požymiai. Jų namai be elektros, pastatyti iš šakų ir lapų, juose miegama ant suplūktos žemės, o vandenį jie semia iš upelio. Beje, upėje prausiamasi ir skalbiama.

Atvykus kokiam nors baltajam, ypač su dovanomis, kaime kyla sujudimas. Aš atvežiau muilo ir ryžių. Pigmėjai priėmė dovanas, bet aiškiai buvo nusivylę, nes krepšyje nerado nei alkoholio, nei cigarečių. Bandžiau aiškinti, kad tai kenkia sveikatai, bet Laurentas žiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau jį nuskriaudusi.  

Alkoholizmas vis didesnė problema ir pigmėjams. "Geriame viską: vyną, degtinę, viskį, - juokėsi Lucienas Ngally iš Bikualės kaimo, nutolusio nuo Lundabelės per pusvalandį kelionės automobiliu ir maždaug valandos žygio per džiungles pėsčiomis, ir pridūrė: - Kartais girtus pigmėjus randame grioviuose, nes baisiai silpnos jų galvos." 

Alkoholizmas - ne vienintelė civilizacijos rykštė, kertanti pigmėjų kaimams. Anksčiau izoliacija padėdavo jiems išvengti virusinių ligų, tokių kaip ebola ar cholera, kurios siaubdavo kitas gentis, gyvenančias didelėmis grupėmis. Dabar ligos pasiekia ir pigmėjus. Sparčiai gausėja užsikrėtusiųjų ŽIV virusu. Jis plinta, nes yra tikinčiųjų, kad lytiniai kontaktai su pigmėjais gali išgelbėti nuo mirtinos ligos.     

Epidemijų į kaimus atneša ir korporacijų darbuotojai, kurie vyriausybei leidus kerta džiungles. Mums matant žūsta vienas didžiausių pasaulyje lietaus miškų. Pigmėjai neturi teisių į žemę, kuri visada buvo jų namai, tad negauna kompensacijų, kai jų kaimai virsta statybos aikštelėmis.

Daugiausia ginčų kelia Kamerūno-Čado vamzdynas, kurio statybą parėmė Pasaulio bankas. Jo trasa kerta džiungles, o juk čia nuo amžių gyvena pigmėjai. Statyba sunaikino lietaus miško plotus ir įbaugino žvėris. Tarptautinių organizacijų spaudžiama vyriausybė mėgina nors kiek nors atlyginti nuostolius ir kuria gamtos rezervatus, bet vėl smogia pigmėjams, nes saugomuose plotuose draudžiama medžioti.

Laurentas garsiai nusijuokė, kai paklausiau, ar sutiktų palikti džiungles ir apsigyventi mieste. "Tai ne man, - atsakė. - Per mano gyvenimą nesuspės iškirsti visų miškų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"